Tag: Pecorino Romano

  • Mornej padažas: kreminis ingredientas, paverčiantis kalakutienos sumuštinį „Louisville“ klasika

    Kalakutienos sumuštinį į sodrų, restoraninį patiekalą dažnai paverčia ne mėsa ar duona, o padažas. „Louisville“ (Kentukis) stiliaus klasikoje „hot brown“ būtent kreminis mornej padažas yra esminė detalė, nuo kurios priklauso skonis ir tekstūra.

    „Hot brown“ – atviras, orkaitėje apkepamas sumuštinis, tradiciškai sluoksniuojamas iš paskrudintos baltos duonos, keptos ar skrudintos kalakutienos, pomidorų, šoninės ir sūrio. Tačiau svarbiausia jo dalis – užpilamas tirštas, švelnus, sūriu praturtintas padažas, kuris viską sujungia į vieną vientisą patiekalą.

    Mornej padažo pagrindas yra paprastas: miltai, sviestas ir pienas – iš esmės tai bešamelio bazė. Skirtumas tas, kad mornej padažas papildomas lydytu sūriu, tradiciškai – šveicariško tipo.

    Kentukiui būdingame variante į padažą dažnai dedama sūrių su ryškesniu charakteriu: pavyzdžiui, „Pecorino Romano“, o kartais ir aštresnio balto čederio. Sūriai įplakami tada, kai kreminė bazė jau susiformavusi, o paruoštas padažas užpilamas ant sumuštinio ir viskas trumpai apkepama iki pabaigos.

    Kaip šį padažą pritaikyti paprastesniam sumuštiniui

    Mornej padažas tinka ne tik autentiškam „hot brown“ – juo galima sustiprinti ir paprastesnį kalakutienos sumuštinį. Net jei atsisakote šoninės ar pomidorų, užtenka paskrudintos duonos ir kalakutienos, kad padažas suteiktų patiekalui daugiau sodrumo.

    Tokia kombinacija ypač patogi, kai norisi sunaudoti likusią keptą kalakutieną arba pasirenkate parduotuvėje pirktas riekeles. Užpylus mornej padažo, sumuštinis tampa artimesnis karštam patiekalui, o ne įprastam užkandžiui.

    „Hot brown“ idėja pusryčiams ar priešpiečiams

    Šis Kentukio patiekalas dažnai valgomas per priešpiečius, todėl mornej padažas dera ir su „pusrytiniais“ ingredientais. Prie kalakutienos galima derinti keptą kiaušinį, o vietoj įprastos duonos naudoti, pavyzdžiui, anglišką keksiuką.

    Norint įdomesnės interpretacijos, kalakutieną galima sukti į šviežias crêpes tipo plonytes blynų juostas ir viską užpilti mornej padažu. Pridėjus svogūnų ar grybų, skonis įgauna švelniai prancūzišką kryptį, tačiau išlieka pagrindinė idėja – kalakutiena ir kreminis sūrio padažas.

  • Ne parmezanas: ką „Olive Garden“ iš tiesų tarkuoja ant jūsų makaronų ir kodėl?

    Restoranų tinklo „Olive Garden“ padavėjai, prie stalo tarkuodami sūrį ant fettuccine ar ravioli, dažnai sukuria įspūdį, kad tai parmezanas. Tačiau viešojoje erdvėje ir klientų pasakojimuose vis dažniau kartojama versija, jog iš tikrųjų dažniausiai naudojamas romano tipo sūris.

    Oficialaus „Olive Garden“ ar tinklą valdančios „Darden Restaurants“ patvirtinimo, kokį sūrį jie pila į tarkavimo įrankius, nėra. Vis dėlto keli ženklai leidžia manyti, kad praktikoje pasirenkamas romano, nes jis paprastai yra pigesnis ir geriau atitinka neriboto tarkavimo koncepciją.

    Papildomų užuominų suteikia ir išsinešimui komplektuojami užsakymai, kuriuose neretai pridedami romano sūrio pakeliai. Socialiniuose tinkluose taip pat gausu buvusių ar esamų darbuotojų teiginių, kad restoranuose naudojamas romano, o kai kurie mini ir konkretų prekės ženklą.

    Kuo skiriasi parmezanas ir romano?

    Autentiškas Parmigiano Reggiano yra saugomos kilmės vietos produktas, gaminamas tik tam tikruose Italijos regionuose ir pagal griežtas taisykles. Dėl to jis laikomas premium kategorijos sūriu, o rinkoje dažnai kainuoja daugiau už bendrinį parmezano tipo sūrį.

    Romano šeimoje žinomiausias Pecorino Romano taip pat priskiriamas saugomos kilmės vietos produktams, tačiau kasdienėje rinkoje plačiai paplitę ir paprastesni romano tipo variantai. Klasikinis romano dažniausiai gaminamas iš avių pieno ir gali būti brandinamas trumpiau, todėl jo savikaina paprastai mažesnė.

    Skonio požiūriu parmezanas dažnai apibūdinamas kaip švaresnio, švelniau riešutinio profilio, o romano neretai būna aštresnis, ryškesnis ir sūresnis. Būtent toks intensyvumas gerai tinka makaronams ir padažams, todėl daugeliui lankytojų skirtumas lėkštėje gali būti ne toks svarbus.

    Kodėl restoranai renkasi pigesnį sūrį?

    Pastaraisiais metais maisto žaliavų kainų svyravimai ir spaudimas išlaikyti patrauklias meniu kainas verčia restoranų tinklus ieškoti būdų optimizuoti sąnaudas. Jei klientams žadamas praktiškai neribotas sūrio kiekis, brangesnis produktas tampa didesne finansine rizika.

    Galiausiai daugumai svečių svarbiausia ne etiketė, o skonis ir patirtis, kai sūris tarkuojamas tiesiai prie stalo. Net jei tai romano, jis vis tiek atlieka tą pačią funkciją: suteikia patiekalui sūrumo, aromato ir sotumo, kurio daugelis tikisi iš itališko stiliaus virtuvės.