Italų virtuvėje pecorino laikomas vienu ryškiausių sūrių, tačiau būtent dėl intensyvaus skonio jį lengva padauginti. Tai kietasis avies pieno sūris, kurio maistinės medžiagos dėl brandinimo tampa labiau koncentruotos nei šviežiuose pieno produktuose.
Pecorino pavadinimas kilęs iš itališko žodžio pecora, reiškiančio avį, todėl pagrindinė žaliava yra avies pienas. Avies piene paprastai būna daugiau riebalų ir baltymų nei karvės piene, o tai lemia sodresnę tekstūrą ir didesnę energinę vertę.
Kas sukuria aštrų skonį?
Ryškus pecorino skonis formuojasi brandinimo metu, kai fermentai ir bakterijos skaido baltymus bei riebalus į mažesnius junginius. Ilgiau brandinamas sūris praranda daugiau drėgmės, todėl skonis tampa koncentruotesnis, o tekstūra kietesnė ir trapesnė.
Ne mažiau svarbi ir druska, kuri naudojama konservavimui bei skoniui išryškinti. Dėl to pecorino dažnai būna sūresnis už daugelį kasdienių sūrių, o tai aktualu žmonėms, kurie turi riboti natrio kiekį.
Ką jis duoda organizmui?
Pecorino yra baltymų, kalcio ir vitamino B12 šaltinis, todėl nedidelė porcija gali prisidėti prie kaulų būklės, dantų tvirtumo ir normalios nervų sistemos veiklos. Kietuose brandintuose sūriuose taip pat paprastai būna mažiau laktozės, todėl daliai žmonių jie gali būti lengviau toleruojami.
Tačiau kartu tai ir kaloringas produktas: 100 gramų pecorino dažnai gali turėti apie 350–400 kilokalorijų. Dėl didesnio druskos kiekio gausesnės porcijos gali apsunkinti kasdienį natrio kontrolės tikslą, ypač jei mityboje netrūksta perdirbtų produktų.
Kada verta riboti?
Atsargumas dažniausiai rekomenduojamas žmonėms, turintiems padidėjusį kraujospūdį, polinkį į skysčių kaupimąsi ar gydytojo nurodymą riboti druską. Tokiais atvejais svarbu vertinti ne tik sūrį, bet ir bendrą dienos natrio balansą, nes didelė dalis druskos gaunama nepastebimai.
Kasdienėje mityboje pecorino geriausiai veikia kaip akcentas, o ne pagrindinis ingredientas. Praktinis orientyras yra maža porcija, maždaug 10–20 gramų, ypač kai sūris naudojamas tarkuotas ant patiekalo.
Norint išlaikyti skonį ir nepersistengti, patogu sūrį berti jau baigiant gaminti, kai jis tolygiai pasiskirsto ir neužgožia kitų produktų. Derinimas su švelnesnio skonio daržovėmis, kruopomis ar makaronais leidžia pasiekti norimą efektą su mažesniu kiekiu.