CP v2

Tag: Pėdų skausmas

  • Kaip išsirinkti pavasario batus: šios klaidos po pasivaikščiojimo baigiasi kelių ir nugaros skausmu

    Kaip išsirinkti pavasario batus: šios klaidos po pasivaikščiojimo baigiasi kelių ir nugaros skausmu

    Pavasarį norisi vaikščioti daugiau, tačiau netinkamai parinkti batai dažnai greitai primena apie save: atsiranda pėdų nuovargis, kelių maudimas ar įtampa juosmens srityje. Specialistai pabrėžia, kad avalynė veikia ne tik komfortą, bet ir eisenos biomechaniką, todėl ilgainiui gali didinti apkrovas sąnariams ir stuburui.

    Dažna klaida renkantis batus yra orientuotis vien į išvaizdą ar lengvumą. Vaikščiojimui skirta avalynė turi padėti pėdai dirbti stabiliai: tvirtai laikyti kulną, neleisti pėdai „plaukioti“ bate ir kartu nespausti. Jei pėda prastai stabilizuojama, kūnas pradeda kompensuoti, o tai gali atsiliepti keliams, klubams ir nugarai.

    Stabilumas ir amortizacija: reikia balanso

    Vienas paplitusių mitų – kad geriausi yra patys minkščiausi, storiausi padai. Iš tiesų per kietas padas menkai slopina smūgį, o per minkštas gali sukurti nestabilumo jausmą ir paskatinti netikslius judesius, ypač nelygesnėse dangose. Tinkamiausia yra amortizacija, kuri slopina smūgį, bet išlaiko kontrolę ir atramą.

    Praktiškai tai reiškia, kad padas turi natūraliai lankstytis ties pėdos priekiu, bet nebūti „išsileidęs“ per visą ilgį. Kulnas turėtų remtis stabiliai, o bato konstrukcija – padėti išlaikyti kryptį žingsnio metu. Tokios savybės ypač aktualios vyresniems žmonėms, kai sąnariai jautriau reaguoja į perkrovas.

    Per siauras priekis ir netinkamas aukštis

    Per siauri batai ilgainiui keičia eiseną: spaudžiami pirštai priverčia pėdą ieškoti „patogesnės“ padėties, o tai iškraipo judesio grandinę aukštyn. Dėl to po ilgesnio pasivaikščiojimo gali atsirasti ne tik nutrynimai, bet ir kelių ar juosmens diskomfortas. Priekyje turi likti pakankamai vietos pirštams, tačiau batas neturi būti per laisvas.

    Dar vienas aspektas – bato aukštis. Visai plokščia, plona avalynė ne visiems tinka ilgiems pasivaikščiojimams, kaip ir aukšti, kieti kulnai ar nestabilios platformos. Dažniausiai geriau pasiteisina žemas, stabilus pakilimas, kuris nepakeičia laikysenos nenatūraliai ir leidžia žingsniuoti ritmingai.

    Ką tikrinti parduotuvėje, kad neprašautumėte

    Matavimasis turi būti ne formalumas: vien keli žingsniai gali neparodyti problemos, kuri išryškėja po 20–30 minučių. Patartina pasimatuoti batus popiet ar vakare, kai pėdos būna šiek tiek didesnės. Reikėtų įvertinti, ar kulnas nekyla, ar niekas nespaudžia pirštų zonoje ir ar žingsnis išlieka natūralus.

    Svarbi ir vidpadžio kokybė: jis turėtų suteikti atramą, bet ne „susmegti“ iškart. Jei naudojate ortopedinius vidpadžius, verta rinktis modelius su išimamu vidpadžiu ir pakankama vidaus erdve, kad pėda nebūtų suspausta. Taip pat nereikėtų kliautis idėja, kad batai „prasinešios“: vaikščiojimo avalynė patogi turi būti nuo pirmo karto.

    Jei po pasivaikščiojimų kartojasi kulnų, kelių, klubų ar apatinės nugaros dalies skausmas, tai dažnai yra signalas, kad avalynė netinkamai paskirsto krūvį. Tokiu atveju verta peržiūrėti ne tik bato dydį, bet ir stabilumą, pado savybes bei pėdai paliekamą erdvę.

  • Kenkia pėdoms labiau, nei manote: kineziterapeutė įvardijo avalynę, kurios geriau nepirkti

    Daugiau nei 6 iš 10 suaugusiųjų kasdien avi netinkamo dydžio batus, o tai ilgainiui gali baigtis skausmu, nuospaudomis ir pėdų deformacijomis. Kineziterapeutė Milica McDowell pabrėžia, kad problema dažnai prasideda nuo įsitikinimo, jog suaugus pėdos dydis nebesikeičia.

    Pasak specialistės, su amžiumi pėda gali tapti ilgesnė ir platesnė, be to, keičiasi jos skliautai, raiščių elastingumas ir atramos taškai. Todėl avalynė, kuri tiko prieš kelerius metus, nebūtinai tiks dabar, ypač jei pasikeitė kūno svoris, fizinis aktyvumas ar darbo pobūdis.

    „Labai paplitęs klaidingas įsitikinimas, kad visą suaugusiojo gyvenimą avėsi tą patį batų dydį. Daugelis mano, kad nustojus augti ūgiui, pėdos taip pat nebesikeičia“, – sakė Milica McDowell.

    Kineziterapeutė teigia, kad vaikščiojimui ir kasdienai labiausiai tinka avalynė su platesne priekine dalimi, kad pirštai turėtų vietos natūraliai skleistis. Taip pat rekomenduojamas mažas aukščio skirtumas tarp kulno ir pirštų, apie 8 milimetrus ar mažiau, nes tai padeda išlaikyti natūralesnę eiseną.

    Dar viena dažna klaida, pasak specialistės, yra itin minkšta, stipriai amortizuojanti avalynė, kuri pastaraisiais metais tapo madinga. Nors ji gali suteikti trumpalaikį komfortą, per didelė amortizacija kartais „atlieka visą darbą už pėdą“, todėl pėdos raumenys gali silpti, o stabilumas blogėti.

    „Po ilgos vaikščiojimo dienos tinkamoje avalynėje pėdos gali jausti nuovargį, bet neturėtų būti diskomforto. Tai esminis skirtumas“, – sakė Milica McDowell.

    Specialistė ragina rimtai vertinti vadinamuosius įspėjamuosius ženklus: pasikartojančias nuospaudas, tirpimą, mėšlungį, spaudimo jausmą pirštuose ar pėdos „degimą“ po vaikščiojimo. Tai dažnai reiškia ne tai, kad pėda „turi priprasti“, o kad batas tiesiog netinka.

    Idėja „pranešioti“ nepatogią avalynę, anot kineziterapeutės, dažniausiai yra klaidinanti. Jei batai trina, spaudžia ar nuolat sukelia nuospaudas, tikimybė, kad problema savaime dings, maža, o uždelstas sprendimas gali didinti audinių dirginimą.

    Nuolatinis skausmas, atsiradę gumburai ties nykščio sąnariu ar ryškėjantys pirštų iškrypimai yra signalas pasitarti su gydytoju ar kineziterapeutu. Pėdų problemos tiesiogiai veikia kasdienę savijautą, judėjimą, fizinį aktyvumą ir net nugaros bei kelių apkrovas.