Zakopanėje esantis senasis Pęksowy Brzyzek kapinių kompleksas dažnai vadinamas viena svarbiausių Lenkijos nekropolių. Nedidelėje, prie medinės koplyčios įsikūrusioje erdvėje ilsisi žmonės, kurie kūrė Tatrų regiono mitą: rašytojai, menininkai, gydytojai, alpinistai, sportininkai ir kalnų gelbėtojai.
Nors čia nėra plačių alėjų ar didingų mauzoliejų, Pęksowy Brzyzek išskirtinumas atsiskleidžia per detales. Mediniai kalniečių kryžiai, metalo ir akmens kompozicijos, koplytstulpiai bei skulptūros kapavietes paverčia savotiška lauko galerija, kurią kasmet aplanko gausūs turistų srautai.
Kapinių istorija siekia 1848 metus, kai vietos gyventojas Jonas Pęksa skyrė sklypo dalį laidojimui. Būtent nuo jo pavardės kilo pirmoji pavadinimo dalis, o žodis Brzyzek siejamas su Podhalės tarme ir vietovės apibūdinimu.
Ilgainiui čia imta laidoti ne tik Zakopanės ir apylinkių gyventojus, bet ir asmenybes, tapusias miesto simboliais. Šiandien Pęksowy Brzyzek neretai pristatomas kaip vieta, kurioje vienoje erdvėje sutelpa literatūros, dailės, kalnų kultūros, alpinizmo ir slidinėjimo istorija.
Kas ilsisi Pęksowy Brzyzek?
Tarp ryškiausių vardų minimas Tytusas Chałubińskis, gydytojas ir Tatrų tyrinėtojas, laikomas vienu žmonių, prisidėjusių prie Zakopanės iškilimo kaip kurorto. Jo veikla XIX amžiuje paskatino platesnį susidomėjimą kalnais, o pats jis tapo savotišku regiono kultūros globėju.
Netoliese amžino poilsio atgulė ir Janas Krzeptowskis Sabała, garsus pasakotojas ir muzikantas, kurio istorijos formavo Podhalės tapatybę. Dėl gebėjimo pasakoti jis neretai vadintas kalniečių Homeru, o jo asmenybė darė įtaką ne vienam Lenkijos kultūros veikėjui.
Kapinėse palaidotas ir Stanisławas Witkiewiczius, dailininkas bei vadinamojo zakopaniškojo stiliaus kūrėjas. Jo idėjos nulėmė, kaip iki šiol atrodo dalis Zakopanės architektūros, o pačios kapinės tampa vieta, kur menas susilieja su kasdieniu miesto pasakojimu.
Vienas atpažįstamiausių kapų priklauso rašytojui Korneliui Makuszyńskiui, kurio knygos ilgus metus buvo vaikų literatūros klasika. Šalia galima rasti ir Kazimierzo Przerwos-Tetmajerio vardą: poetas, stipriai susijęs su Tatrais, į Zakopanę sugrįžo simboliškai, kai jo palaikai vėliau perkelti iš Varšuvos.
Ne visi kapai yra tikri
Vaikštant Pęksowy Brzyzek lengva suklysti manant, kad kiekvienas garsus vardas reiškia realią laidojimo vietą. Kapinėse yra ir simbolinių kapų, skirtų žmonėms, kurių palaikai į Zakopanę nebuvo pargabenti, tačiau jų gyvenimas ir darbai buvo neatsiejami nuo Tatrų.
Tokia atminties forma ypač būdinga kalnų regionams, kur tragiškų žūčių ar istorinių sukrėtimų aplinkybėmis palaikai neretai nepasiekdavo gimtųjų vietų. Dėl to Pęksowy Brzyzek tampa ne tik kapinėmis, bet ir memorialine erdve, kurioje įamžinama bendruomenės atmintis.
Gelbėtojai ir Tatrų žmonės
Kapinės pasakoja ir kalnų gelbėjimo istoriją: čia palaidoti gelbėtojai, gidai ir žmonės, žuvę gelbėjimo operacijose. Ši tema Zakopanėje ypač jautri, nes Tatruose rizika išlieka reali, o gelbėjimo tarnybų darbas dažnai tampa riba tarp gyvybės ir mirties.
Pęksowy Brzyzek reikšmę sustiprina ir jo aplinka: greta stovi senoji medinė bažnyčia bei istorinis sakralinis paveldas, suteikiantis vietai ypatingos nuotaikos. Dėl to apsilankymas čia dažnam virsta ne turistiniu punktu, o trumpu sustojimu prie regiono istorijos.
Šiandien, kai kultūrinis turizmas vis dažniau ieško autentiškų vietų, tokios nekropolijos įgauna naują vaidmenį. Pęksowy Brzyzek tampa gyvu pasakojimu apie Zakopanę, kur istorija skaitoma ne muziejaus vitrinose, o pavardėse, simboliuose ir rankų darbo antkapiuose.