CP v2

Tag: Pelėdos

  • Černobylio biosferiniame rezervate užfiksuotas į Raudonąją knygą įrašytas pelėdinis apuokas

    Černobylio radiaciniame-ekologiniame biosferiniame rezervate užfiksuotas pelėdinis apuokas – į Ukrainos Raudonąją knygą įrašyta pelėda ir didžiausia šios šeimos atstovė šalyje.

    Apie fiksuotą retą naktinį plėšrūną pranešė pats rezervatas, pasidalijęs informacija ir nuotraukomis iš stebėjimų.

    Pelėdinis apuokas laikomas ypač gerai prisitaikiusiu medžioti prieblandoje ir naktį. Tam padeda didelės akys, labai gera klausa ir vadinamasis veidinis diskas, padedantis tiksliau „surinkti“ garsus.

    Specialistai pabrėžia, kad ši rūšis svarbi natūralioms ekosistemoms: plėšrūnas padeda reguliuoti kitų gyvūnų gausą, o veisimosi ir perėjimo vietų apsauga yra vienas iš rezervato uždavinių.

    Naktinio plėšrūno medžioklės ypatumai

    Rezervato teigimu, pelėdinio apuoko skrydžiui būdingas beveik negirdimas plasnojimas. Tai siejama su specialia plasnojamųjų plunksnų sandara, kuri leidžia efektyviai orientuotis tamsoje ir prie grobio priartėti tyliai.

    Pasak tyrėjų, pelėdinio apuoko raciono pagrindą sudaro smulkūs žinduoliai ir paukščiai. Daugiausia jis medžioja sutemose ir naktį.

    Kodėl fiksavimas Černobylyje svarbus

    Pelėdinis apuokas yra saugoma rūšis, todėl jo aptikimas laikomas reikšmingu biologinės įvairovės ženklu. Rezervatas akcentuoja, kad tokie stebėjimai padeda geriau suprasti rūšių paplitimą ir planuoti jų apsaugą.

    Černobylio biosferinis rezervatas pastaraisiais metais ne kartą atsidūrė tyrėjų dėmesio centre dėl įvairių laukinės faunos stebėjimų, rodančių, kad teritorijoje veikia sudėtingos natūralios ekosistemos.

  • Tyrimas: žvirblinės pelėdos protėviai Ameriką galėjo pasiekti perskridę Atlantą

    Naujas genetinis tyrimas leidžia manyti, kad žvirblinių pelėdų (angl. barn owls) protėviai Ameriką galėjo pasiekti ne sausumos keliais, o perskridę Atlanto vandenyną. Tai būtų vienas įspūdingiausių paukščių migracijos epizodų evoliucijos istorijoje.

    Kaip rašo „ZME Science“, mokslininkai analizavo muziejuose saugomų egzempliorių DNR ir pagal genetinius skirtumus atkūrė šių pelėdų giminystės „medį“. Duomenys parodė netikėtą užuominą: seniausios Amerikos linijos pėdsakai veda ne į žemyną, o į Karibų salas.

    Ilgą laiką buvo svarstytos dvi labiausiai tikėtinos versijos: kad pelėdos į Ameriką pateko per Beringiją (senovinį sausumos tiltą tarp Sibiro ir Aliaskos) arba judėjo šiauriniu Atlanto maršrutu per to meto salas ir sausumas. Tačiau abi hipotezės kėlė abejonių, nes šie paukščiai prastai prisitaikę prie snieguotų, aukštų platumų sąlygų.

    Tyrėjų išvada: tikėtina, kad pirmasis „uostas“ Vakarų pusrutulyje buvo Karibai, kur pelėdos įsitvirtino, išsiskyrė į atskiras linijas ir vėliau išplito po Šiaurės bei Pietų Ameriką. Be to, genetika atskleidė ir kitų netikėtų istorijos detalių, susijusių su išnykusiomis milžiniškomis Karibų pelėdomis bei Galapagų salomis.

    Karibai – ne pakraštys, o pradžia

    Analizė parodė, kad būtent Karibų salose aptinkamos vienos seniausių išlikusių Amerikos žvirblinių pelėdų linijų. Dar daugiau – jų genetinė įvairovė didesnė nei žemyninėse populiacijose, o tai paprastai rodo ilgesnę ir sudėtingesnę evoliucinę istoriją konkrečioje vietovėje.

    Tyrimo autoriai atkreipė dėmesį į paradoksą: šiandien žvirblinės pelėdos plačiai paplitusios abiejuose Amerikos žemynuose, o Karibuose kai kur aptinkamos rečiau. Vis dėlto genetika leidžia daryti priešingą išvadą nei diktuotų vien dabartinis paplitimo žemėlapis.

    Skaičiavimai rodo, kad Eurazijos ir Vakarų pusrutulio žvirblinių pelėdų linijos išsiskyrė maždaug prieš 5 mln. metų. Pats perskridimas per vandenyną, kaip spėjama, galėjo įvykti vėliau – ledynmečio laikotarpiais arba netrukus prieš juos, o Amerikos žvirblinių pelėdų linija, tikėtina, susiformavo Karibuose prieš mažiau nei 2 mln. metų.

    Ar pelėda gali perskristi vandenyną?

    Iš pirmo žvilgsnio mintis apie pelėdos skrydį per Atlanto platybes gali skambėti neįtikėtinai, tačiau vienas istorinis epizodas primena, kad ilgi nuotoliai paukščiams nėra neįmanomi. 1722 metais anglų gamtininkas Markas Catesby aprašė matęs pelėdą virš laivo maždaug pusiaukelėje tarp Afrikos ir Amerikos.

    Žinoma, toks pasakojimas negali patvirtinti, kad būtent taip migravo senovinės populiacijos. Vis dėlto jis iliustruoja, kad net ir sausumą mėgstantys paukščiai kartais patenka toli į atvirą vandenyną ir gali įveikti didžiulius atstumus, ypač jei pasitaiko palankūs vėjai ar kitos aplinkybės.

    Milžiniškos Karibų pelėdos ir „chickcharney“ legenda

    Tyrimas primena ir kitą, mažiau žinomą Karibų gamtos puslapį: kadaise salose gyveno gerokai didesnės pelėdos nei šiandien. Viena jų – Tyto pollens – pasak mokslininkų, galėjo siekti maždaug metrą ūgio.

    Bahamų folklore egzistuoja pasakojimai apie „chickcharney“ – milžinišką, pelėdą primenančią būtybę, nešančią sėkmę arba nelaimes, priklausomai nuo to, kaip su ja elgiamasi. Tyrėjai neatmeta, kad legendos galėjo kilti iš realių susitikimų su kadaise salose gyvenusiais dideliais plėšriais paukščiais.

    Vis dėlto ši įvairovė neišliko. Tyrimas nurodo, kad mažiausiai šešios Karibuose gyvenusios žvirblinių pelėdų rūšys išnyko, o viena pagrindinių priežasčių galėjo būti grobio sumažėjimas po žmonių apsigyvenimo salose, buveinių nykimo ir invazinių rūšių atsiradimo.

    Galapagų salos: dvi atvykimo bangos

    DNR analizė atskleidė ir netikėtą Galapagų salų istoriją. Šis salynas yra maždaug 1 000 kilometrų nuo Ekvadoro krantų, tačiau, panašu, žvirblinės pelėdos jį kolonizavo net du kartus.

    Pasak tyrėjų, pirmoji linija į Galapagus galėjo atskristi iš Karibų vidurinio pleistoceno laikotarpiu, tikėtina, aplenkdama žemynines Amerikos teritorijas. Vėliau, jau gerokai po to, į salas atvyko kita populiacija iš Pietų Amerikos ir įsitvirtino San Kristobalio saloje.

    Dar viena svarbi tyrėjų žinutė – genetiniai skirtumai tarp kai kurių Galapagų pelėdų populiacijų tokie ryškūs, kad siūloma jas laikyti atskira rūšimi (Tyto punctatissima), o ne vien porūšiu. Tokia klasifikacija, mokslininkų teigimu, galėtų padėti aiškiau įvertinti apsaugos poreikį.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale „Proceedings of the Royal Society B“.

  • Peru mokslininkai aptiko naują pelėdų rūšį: ją išduoda balsas, o nuotraukų kol kas nėra

    Peru ornitologai aprašė mokslui iki šiol nežinomą pelėdų rūšį, priskiriamą didžiųjų apuokų ir raguotųjų pelėdų genčiai Bubo. Rūšiai suteiktas pavadinimas Bubo jalca, o jos buveinė siejama su šiaurinio Peru Vankabambos įduba.

    Publikacijoje pabrėžiama, kad ši pelėda gyvena aukštikalnių jalka tipo pievose ir greta esančiuose drėgnuose kalnų miškuose. Tokios ekosistemos yra jautrios klimatui ir žmogaus veiklai, todėl net nedideli pokyčiai gali greitai paveikti vietines rūšis.

    Pasak tyrėjų, Bubo jalca yra itin reta arba bent jau labai negausi savo areale. Įdomu tai, kad iki šiol nėra patvirtintų šios rūšies nuotraukų, o tai netiesiogiai rodo, kaip sunku ją pastebėti ir kaip menkai ji ištirta.

    „Bubo jalca yra ypač reta rūšis arba, bent jau, labai negausi savo buveinėje: jalka pievose ir gretimuose debesų miškuose. Iki šiol nėra nė vienos šios rūšies nuotraukos“, – sakė Peru nacionalinio Piuros universiteto ornitologas Armando Ugas Cerre su kolegomis.

    Mokslininkai nurodo, kad pagal išvaizdą ir kūno dydį ši pelėda beveik nesiskiria nuo artimiausios giminaitės Bubo nigrescens, aptinkamos Ekvadoro ir Kolumbijos paramo regionuose. Dėl to vien tik stebėjimais iš tolo rūšį atskirti itin sudėtinga.

    Esminis skirtumas, anot tyrimo autorių, slypi balse. Bubo jalca skleidžia trumpą, greitą dviejų skiemenų šūksnį, kurio akcentas krenta į pirmą skiemenį, o artimų rūšių balsai yra kitokios struktūros ir ritmo.

    Rūšies apsaugos klausimas, pasak tyrėjų, gali tapti aktualus jau dabar, nes jos arealas labai siauras. Grėsmėmis įvardijamos besiplečiančios pušų plantacijos ir gretimų miškų kirtimas, kurie mažina tinkamų buveinių plotą.

    Pastarųjų metų tyrimų kryptys biologijoje rodo, kad naujos rūšys vis dažniau identifikuojamos ne vien pagal išorinius požymius, bet ir pagal garsinius signalus bei genetinius duomenis. Panašiose situacijose, kai plunksnų raštai beveik sutampa, balsų analizė tampa vienu patikimiausių diagnostinių požymių.

    Ornitologai vis dažniau akcentuoja ir platesnį kontekstą: migruojančių bei kalnų ekosistemoms priklausančių paukščių populiacijos mažėja dėl buveinių nykimo, intensyvėjančios žemėnaudos ir kitų žmogaus sukeltų veiksnių. Todėl naujai aprašytų rūšių stebėsena ir buveinių apsauga dažnai pradedama dar ankstyvoje tyrimų stadijoje.

  • Netikėtas radinys prie Černobylio: mokslininkai užfiksavo retą borodotąją pelėdą

    Černobylio radiacinio ir ekologinio biosferos rezervato teritorijoje tyrėjai užfiksavo retą plėšrų paukštį – borodotąją pelėdą. Rezervato specialistai paskelbė nuotrauką ir atkreipė dėmesį, kad šis naktinis medžiotojas Ukrainoje aptinkamas itin retai.

    Pasak gamtininkų, iš pirmo žvilgsnio paukštis gali pasirodyti ramus ir net lėtokas. Tačiau jo pagrindinis pranašumas yra ne greitis, o ypač jautri klausa, leidžianti aptikti grobį vien pagal menkiausius garsus.

    „Iš pirmo žvilgsnio ji atrodo rami ir net šiek tiek lėta. Tačiau pakanka įsiklausyti ir tampa aišku, kad tai viena tobulesnių naktinių medžiotojų“, – teigiama rezervato specialistų pranešime.

    Tyrėjai aiškina, kad borodotosios pelėdos pavadinimas nėra susijęs su tikra barzda. Tamsi dėmė po snapu tik sukuria tokį įspūdį, o išskirtiniausios šios rūšies savybės siejamos su klausos tikslumu ir beveik nebyliu skrydžiu.

    Užfiksuota, kad pelėda gali nustatyti smulkių graužikų buvimo vietą net tada, kai jie juda po storu sniego sluoksniu ar tankia žole. Aptikusi grobį, ji staigiai neria žemyn ir, kaip nurodo rezervato specialistai, gali prasimušti pro 40–50 centimetrų storio sniegą.

    Nors borodotoji pelėda laikoma stambia, jos kūno masė dažniausiai siekia apie 1 kilogramą, o didžiąją apimties dalį sudaro tankus plunksnų sluoksnis. Būtent jis padeda išlaikyti šilumą ir slopina garsą skrendant, todėl grobis dažnai net nepastebi artėjančio plėšrūno.

    Specialistai pabrėžia, kad Ukrainoje ši rūšis siejama su senais spygliuočių ir mišriais Polesės miškais, kur yra didelių medžių perėjimui ir pakankamai maisto. Tokios buveinės pastaraisiais dešimtmečiais patiria spaudimą dėl miškų kirtimų ir fragmentacijos, todėl retų miškinių rūšių apsauga tampa vis aktualesnė.

    Borodotoji pelėda yra įtraukta į Ukrainos Raudonąją knygą, o jos apsauga siejama ir su tarptautiniais įsipareigojimais, įskaitant Berno konvenciją bei CITES. Gamtininkai pažymi, kad kiekvienas patikimai užfiksuotas šios rūšies stebėjimas yra svarbus, nes padeda tiksliau suprasti jos paplitimą ir buveinių būklę.

    Černobylio zona jau ne kartą patraukė mokslininkų dėmesį kaip teritorija, kurioje, sumažėjus žmogaus veiklai, fiksuojama didelė laukinių gyvūnų įvairovė. Tokie stebėjimai prisideda prie ilgalaikių tyrimų, leidžiančių vertinti, kaip ekosistemos prisitaiko prie ribotos ūkinės veiklos ir kokios rūšys randa čia palankias sąlygas.