CP v2

Tag: Pelėnai

  • Pamirškite chemiją: pelenų pasta ant kamieno sustabdo skruzdėles ir padeda suvaldyti amarus sode

    Pamirškite chemiją: pelenų pasta ant kamieno sustabdo skruzdėles ir padeda suvaldyti amarus sode

    Vasarą skruzdėlės, lipančios į vaismedžius ar dekoratyvinius krūmus, daugeliui sodininkų tampa ne tik nemaloniu vaizdu, bet ir aiškiu signalu. Dažniausiai tai reiškia, kad ant lapų ar jaunų ūglių jau įsikūrė amarai.

    Skruzdėlės amarų ne šiaip ieško, o tarsi juos prižiūri, nes minta amarų išskiriama lipnia saldžia išskyra. Mainais jos saugo amarus nuo natūralių priešų ir padeda jiems greičiau plisti po augalą.

    Dėl to vien tik skruzdėlių naikinimas problemos iki galo neišsprendžia, tačiau jų judėjimo ribojimas gali stipriai pristabdyti amarų plitimą. Kuo anksčiau sumažinsite skruzdėlių aktyvumą, tuo lengviau bus tvarkytis su kenkėjais vėliau.

    Vienas paprasčiausių ir saugesnių būdų sodui, ypač kai norisi išvengti cheminių priemonių, yra pelenų barjeras. Šiuo atveju pelenai veikia ne kaip nuodas, o kaip fizinė kliūtis, kuri trukdo skruzdėlėms judėti per žievę ir silpnina jų orientaciją pagal kvapų takus.

    Dažna klaida yra pelenų barstymas aplink kamieną arba tiesiog ant žievės. Vėjas, lietus ar laistymas greitai „pramuša“ tokią užtvarą, todėl efektas būna trumpas arba visai nepastebimas.

    Daug patikimiau veikia pelenų pasta. Ji paruošiama paprastai: pelenai sumaišomi su nedideliu kiekiu vandens, kol susidaro tiršta, kremą primenanti masė.

    Pastą reikėtų tepti ratu aplink kamieną maždaug 30–40 centimetrų aukštyje nuo žemės, kad susidarytų vientisa juosta. Išdžiūvusi ji tampa sluoksniu, kurio skruzdėlės paprastai vengia kirsti.

    Vis dėlto ši priemonė nėra ilgalaikė, nes ją palaipsniui nuplauna lietus, nuzulina dulkės ir susilpnina laistymas. Būtent todėl svarbiausia taisyklė yra reguliarus atnaujinimas, ypač po kritulių.

    Kai kurie sodininkai į mišinį įmaišo nedaug molio ar ūkinio muilo, kad pasta geriau laikytųsi ant žievės, o barjeras tarnautų ilgiau. Kartais naudojami keli lašai augalinio aliejaus, kuris lėtina išplovimą, tačiau persistengti nereikėtų.

    Žievė yra gyvas audinys, todėl per agresyvūs priedai ar per storas sluoksnis gali ją sudirginti ar pažeisti. Jei skruzdėlių daug, o amarų židiniai plečiasi, pelenų barjerą verta derinti su amarų kontrole, kad sprendimas būtų kompleksinis.

  • Agronomai įspėja: 7 augalai, kuriems pelenai kenkia – tačiau daržininkai vis tiek pila

    Agronomai įspėja: 7 augalai, kuriems pelenai kenkia – tačiau daržininkai vis tiek pila

    Kodėl pelenai ne visada tinka?

    Medienos pelenai daugeliui atrodo kaip natūrali ir beveik nemokama trąša, tačiau agronomai pabrėžia, kad tai nėra universalus sprendimas. Pelenai dirvai pirmiausia suteikia kalio, kalcio ir kitų mineralų, bet kartu didina dirvos pH, todėl daliai kultūrų tokia priežiūra tampa tiesiog žalinga.

    Didžiausia klaida daroma tada, kai pelenai naudojami reguliariai, neįvertinus dirvos rūgštingumo ir auginamų augalų poreikių. Jei pH pakyla per stipriai, augalai gali prasčiau įsisavinti geležį, manganą ir kitas mikroelementų formas, o tai atsispindi derliuje ir augimo tempuose.

    7 augalai, kuriems pelenai gali pakenkti

    Vienas dažniausių pavyzdžių – šilauogės, kurioms būtina rūgšti dirva, dažniausiai apie pH 4–5. Pelenai šią terpę šarmina, todėl krūmai silpsta, prasčiau mezga uogas ir ilgainiui gali pradėti nykti net ir atrodydami „prižiūrėti“.

    Panašiai reaguoja rododendrai ir hortenzijos, kurios taip pat geriau auga rūgštesnėje terpėje. Jei dirva per daug pašarminama, augalai gali skursti, prasčiau žydėti, o kai kuriais atvejais keičiasi ir hortenzijų žiedų spalva, nes ją veikia dirvos reakcija.

    Į šią grupę dažnai priskiriami ir spygliuočiai, ypač kai jie auginami lengvesnėse, natūraliai rūgštesnėse dirvose. Pelenai gali išbalansuoti jiems palankią terpę, todėl didėja rizika, kad augalai praras dekoratyvumą, pradės gelsti ar lėtėti augimas.

    Atsargumo reikia ir su rūgštynėmis bei rabarbarais, nes jie taip pat geriau jaučiasi dirvoje, kuri nėra stipriai šarminama. Pelenai, ypač naudojami gausiai ir kasmet, gali pabloginti jų augimą ir sumažinti lapų kokybę.

    Avietėms dažniausiai tinka silpnai rūgšti dirva, todėl vienkartinis pelenų panaudojimas nebūtinai padarys žalą. Tačiau nuolatinis ir dosnus barstymas ilgainiui šarmina dirvą, o tada avietės gali pradėti smulkėti ir rodyti mikroelementų trūkumo požymius, nors ligų požymių nematyti.

    Bulvėms pelenai kelia kitokį pavojų: agronomai atkreipia dėmesį, kad nuolatinis jų naudojimas dirvoje gali skatinti bulvių rauples. Ši liga dažnai pasireiškia būtent šarmingesnėse dirvose, o gumbai tampa prastesnės išvaizdos ir blogiau laikosi sandėliuojant.

    Žemuogėms ir braškėms pelenai kartais naudojami kaip pagalbinė priemonė, tačiau svarbu neskubėti jų berti į dirvą dideliais kiekiais. Nedidelis kiekis gali būti taikomas saikingai, tačiau per dažnas dirvos šarminimas gali neigiamai paveikti šių augalų šaknų zoną ir mitybą.

    Ką daryti, kad nepakenktumėte?

    Agronomai rekomenduoja pirmiausia išsitirti arba bent orientaciniu būdu įsivertinti dirvos pH, nes būtent jis dažnai lemia, ar pelenai bus naudingi, ar taps problema. Jei auginate rūgščią dirvą mėgstančias kultūras, pelenus geriau palikti kitoms lysvėms arba jų išvis atsisakyti.

    Dar viena svarbi taisyklė – pelenus naudoti saikingai ir ne paversti jų kasmetiniu įpročiu visam daržui. Natūralios trąšos yra veiksmingos tik tada, kai jos taikomos pagal augalų poreikius, o ne pagal tai, kas atrodo „sveika“ ar „ekologiška“.

  • Mini lelija su česnako kvapu: tulbagija gali atbaidyti kurmius ir pelėnus – kaip ją auginti

    Mini lelija su česnako kvapu: tulbagija gali atbaidyti kurmius ir pelėnus – kaip ją auginti

    Tulbagija – dekoratyvi ir praktiška

    Tulbagija violetinė yra daugiametis svogūninis augalas, dar vadinamas afrikiniu česnaku. Ji vertinama dėl siaurų lapų, violetinių ar rausvų žiedų ir švelnaus aromato, kuris kai kam primena česnaką.

    Šis augalas dažniausiai užauga iki maždaug 30 centimetrų ir formuoja tankius kerus, todėl tinka gėlynams, lysvėms ar didesniems vazonams. Žydėjimas paprastai tęsiasi nuo birželio iki rugpjūčio, o žiedynai pritraukia apdulkintojus.

    Kada ir kaip sodinti?

    Tulbagiją galima pradėti auginti iš svogūnėlių arba įsigyti jau paaugintų daigų. Svogūnėliai paprastai sodinami pavasarį, įterpiant juos maždaug 5 centimetrų gyliu, paliekant ne mažesnius kaip 15 centimetrų tarpus.

    Prieš sodinimą verta dirvą supurenti ir papildyti kompostu, kad ji būtų derlingesnė ir laidesnė vandeniui. Jei sodinate daigus, saugiausia tai daryti, kai nelieka šalnų rizikos, tačiau šiltomis vasaros savaitėmis sodinimas taip pat įmanomas, tik reikės atidesnio laistymo.

    Priežiūra ir svarbiausios sąlygos

    Tulbagija geriausiai auga saulėtoje vietoje, bet pakenčia ir lengvą pusšešėlį. Jai labiausiai tinka vidutiniškai drėgna, humusinga ir vandeniui laidi dirva, o užmirkimas yra viena dažniausių problemų.

    Jauniems augalams reikia reguliaresnio laistymo, tačiau vėliau tulbagija gana neblogai ištveria sausrą. Pavasarį ir vasarą ją galima papildomai tręšti organinėmis ar mineralinėmis trąšomis, kad žydėjimas būtų gausesnis.

    Praktikoje naudinga reguliariai ravėti ir šalinti nužydėjusius žiedynus, nes tai skatina naujų žiedų formavimąsi. Daugeliu atvejų tulbagiją rečiau puola kenkėjai, tačiau per didelė drėgmė gali sudaryti sąlygas grybinėms ligoms.

    Ar tikrai atbaido kurmius ir gyvūnus?

    Tulbagija dažnai minima kaip augalas, galintis atbaidyti kurmius, pelėnus ar kitus smulkius graužikus, nes jos kvapas ir sieros junginiai gali būti jiems nemalonūs. Vis dėlto svarbu suprasti, kad tai nėra garantuota apsauga: rezultatai priklauso nuo dirvos, kenkėjų gausos ir to, kiek tankiai augalai pasodinti.

    Jei tikslas yra mažinti nepageidaujamų gyvūnų aktyvumą, tulbagija gali būti viena iš priemonių šalia kitų sprendimų, pavyzdžiui, tvarkomos vejos, mažinamo slėptuvių skaičiaus ir tinkamai įrengtų fizinių barjerų. Sodinant verta formuoti tankesnes grupes, nes tuomet kvapas ir poveikis aplinkai gali būti ryškesni.

    Žiemą tulbagijos atsparumas šalčiui priklauso nuo konkrečių sąlygų, todėl vėsesnėse vietose ji dažnai dengiama arba auginama vazone, kurį paprasčiau perkelti į apsaugotą vietą. Taip augalas išlieka dekoratyvus ir kitą sezoną greičiau atželia.