CP v2

Tag: Pelėsiai

  • Rugpjūtį alergikus labiausiai vargina šie alergenai: žiedadulkės ir pelėsiai smogia kartu

    Rugpjūtį alergikus labiausiai vargina šie alergenai: žiedadulkės ir pelėsiai smogia kartu

    Antroje vasaros pusėje alergijos simptomai dažnai sustiprėja ne tik dėl žolių, bet ir dėl piktžolių bei pelėsių sporų. Specialistai pabrėžia, kad rugpjūtį ypač svarbu sekti vietinius žiedadulkių pranešimus, nes situaciją greitai keičia orai ir vėjo kryptis.

    Viena pagrindinių rugpjūčio žiedadulkių priežasčių yra kietis. Jo žydėjimo pikas daugelyje regionų paprastai tenka laikotarpiui nuo liepos antros pusės iki rugpjūčio pabaigos, o didžiausios koncentracijos dažnesnės šiltomis, sausomis ir vėjuotomis dienomis.

    Kietis neretai auga pakelėse, apleistuose sklypuose, prie geležinkelio, statybvietėse ir neprižiūrimose miesto vietose. Jautriems žmonėms tai gali sukelti čiaudulį, vandeningą slogą, nosies užgulimą, akių niežėjimą ir ašarojimą, o kai kuriems pasireiškia kosulys ar dusulio pojūtis.

    Rugpjūtį taip pat dažniau minima ambrozija, kurios žiedadulkės laikomos itin agresyviomis. Nors pati ambrozija ne visur paplitusi vienodai, jos žiedadulkės gali būti pernešamos dideliais atstumais, todėl simptomai kartais pasireiškia net ten, kur augalas aptinkamas retai.

    Žolių žiedadulkių sezonas daug kur būna stipriausias birželį ir liepą, tačiau rugpjūtį jos dar gali išlikti ore, ypač mėnesio pradžioje. Didelę įtaką daro vejų pjovimas, sausra ir vėjas, todėl net ir mažesnės koncentracijos daliai žmonių išlieka kliniškai reikšmingos.

    Vasaros pabaigoje dėmesio verta ir tai, kad alergiją provokuoja ne vien žiedadulkės. Rugpjūtį dažnai padaugėja mikroskopinių grybų sporų, ypač Alternaria ir Cladosporium, kurių pikas dažnai sutampa su šiltais, sausais laikotarpiais ir žemės ūkio darbais.

    Pelėsių sporos dažniau kaupiasi prie laukų, sodų, komposto, ką tik nupjautos žolės ir yrant augalinei masei. Jautriems žmonėms tai gali sukelti vandeningą slogą, kosulį, švokštimą ir dusulį, o sergantiesiems astma tai neretai tampa pagrindiniu paūmėjimo veiksniu.

    Kasdienėje rutinoje gali padėti paprasti sprendimai: grįžus iš lauko nusiprausti veidą, praskalauti nosį, persirengti ir nepalikti lauko drabužių miegamajame. Jei įmanoma, patalpas pravartu vėdinti po lietaus ar vakare, kai žiedadulkių kiekis dažnai būna mažesnis, o skalbinių nedžiovinti lauke.

    Jeigu simptomai ryškūs, nepraeina vartojant įprastas priemones arba atsiranda dusulys, švokštimas, spaudimas krūtinėje, reikėtų pasitarti su gydytoju. Alergijų kontrolė dažnai remiasi ne vien vaistais, bet ir tiksliu dirgiklių atpažinimu bei individualiu veiksmų planu, ypač sergant astma.

  • Tylus pavojus ligoninėse: CDC skelbia, kad invazinės pelėsių infekcijos dažnesnės, nei manyta

    Tylus pavojus ligoninėse: CDC skelbia, kad invazinės pelėsių infekcijos dažnesnės, nei manyta

    Naujas JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrų (CDC) tyrimas rodo, kad invazinės pelėsių sukeltos infekcijos gali būti gerokai dažnesnės, nei iki šiol manyta. Tai ypač aktualu žmonėms, kurių imuninė sistema nusilpusi, nes šios infekcijos gali greitai komplikuotis ir tapti mirtinai pavojingos.

    CDC mokslininkai pabrėžia, kad problemos masto supratimas tampa vis svarbesnis dėl klimato kaitos sukeliamų ekstremalių reiškinių, tokių kaip potvyniai ar uraganai. Po jų dažnėja drėgmės pažeistų pastatų, o tai sudaro palankias sąlygas pelėsiams plisti ir didina užsikrėtimo tikimybę.

    Kas yra invazinės pelėsių infekcijos

    Invazinės pelėsių infekcijos yra reta, tačiau itin sunki grybelinių ligų grupė, kai pelėsiai įsiskverbia į organizmo audinius ir juos pažeidžia. Dažniausiai užsikrečiama įkvepiant pelėsių sporų, tačiau grybeliai gali patekti ir per žaizdas, pjūvius ar retais atvejais per užterštą medicinos įrangą.

    Daugumai sveikų žmonių sporos rimtų pasekmių nesukelia, tačiau vyresniems asmenims, onkologiniams pacientams, po transplantacijų gydomiems žmonėms ar vartojantiems imunitetą slopinančius vaistus rizika išauga. Gydymas paprastai reiškia ilgą priešgrybelinių vaistų kursą ir sudėtingą paciento būklės stebėseną.

    Ką parodė duomenys iš Atlantos ligoninių

    Siekdama įvertinti realų paplitimą vietos lygmeniu, tyrėjų komanda analizavo keturių Atlantos regione veikiančių ligoninių ir su jomis susijusių ambulatorinių klinikų duomenis. Vertintas 2020–2024 metų laikotarpis, o tikslas buvo nustatyti, kiek atvejų atitinka invazinės pelėsių ligos kriterijus.

    Iš pradžių buvo identifikuota beveik 1 000 galimų atvejų, tačiau detaliau įvertinus klinikinius kriterijus skaičius sumažėjo iki maždaug 450. Tyrimas parodė, kad ligoninės gali tikėtis maždaug 3–5 atvejų per metus kiekvienam 100 stacionaro lovų, o didesniuose akademiniuose centruose rodikliai gali būti aukštesni dėl sudėtingesnių pacientų profilio.

    Kodėl rizika gali augti

    Dalis pacientų, kuriems nustatytos tokios infekcijos, turėjo ryškiai nusilpusią imuninę sistemą, o kai kuriais atvejais buvo nurodoma, kad organizmas silpnesnis po persirgtos COVID-19 infekcijos. CDC autoriai atkreipia dėmesį, kad medicinos įstaigoms svarbu turėti aiškesnį atskaitos tašką, leidžiantį suprasti, ar jų fiksuojamas atvejų skaičius atitinka tikėtiną lygį, ar gali signalizuoti apie galimą protrūkį.

    Pasak tyrimo autorių, grybelinių infekcijų našta pasaulyje vertinama nevienodai, o kai kuriose šalyse trūksta vieningos stebėsenos sistemos. Tai reiškia, kad realus paplitimas gali būti nepakankamai užfiksuojamas, ypač kai simptomai panašūs į kitas kvėpavimo takų ar sistemines ligas ir diagnozei reikia specifinių tyrimų.

    „Tai vienas pirmųjų kartų, kai gavome tokio tipo įvertį“, – sakė CDC atstovas Jeremy Gold.

    CDC teigimu, tokie skaičiai gali padėti ligoninių administracijoms vertinti situaciją, stiprinti infekcijų kontrolę ir planuoti resursus, ypač didėjant pažeidžiamų pacientų daliai. Ekspertai pabrėžia, kad ankstyvas atpažinimas ir tinkama diagnostika yra esminiai veiksniai siekiant sumažinti sunkių komplikacijų ir mirčių riziką.

  • Ar nuo kondicionieriaus susergama? Gydytoja įvardijo tikrą pavojų, kurio daugelis nepastebi

    Vasarą kondicionieriai dažnai dirba visu pajėgumu, o kartu su karščiais neretai padaugėja ir peršalimo simptomus primenančių negalavimų. Vis dėlto gydytojai pabrėžia, kad peršalimo ligų nesukelia šaltas oras pats savaime, nes pagrindiniai kaltininkai yra virusai, plintantys nuo žmogaus žmogui.

    Dažnas sutapimas, kai įsijungus kondicionieriui pradeda perštėti gerklę ar atsiranda sloga, gali klaidinti. Tokie pojūčiai neretai susiję su išsausėjusiomis kvėpavimo takų gleivinėmis, temperatūrų kontrastu ar jau prasidėjusia virusine infekcija, kuri sutapo su vėsesniu patalpų oru.

    Kuo pavojingas nevalytas kondicionierius

    Didžiausia rizika slypi ne šaltyje, o netinkamai prižiūrimose sistemose. Kondicionierių filtrai ir drėgnos vidinės dalys gali tapti palankia terpe kauptis dulkėms, daugintis pelėsiams ir bakterijoms, o įjungus įrenginį šios dalelės su oro srautu patenka į kvėpavimo takus.

    Pelėsių sporos yra vieni agresyviausių patalpų alergenų, galinčių provokuoti bronchų dirginimą ir lėtinį uždegimą. Žmonėms, sergantiems alerginiu rinitu ar astma, tai gali reikšti ryškesnius simptomus, tačiau ilgainiui jautrumas gali išsivystyti ir tiems, kurie anksčiau alergijų nejuto.

    Kada verta sunerimti dėl simptomų

    Jei sloga, kosulys, akių niežėjimas ar gerklės dirginimas sustiprėja būnant namuose ar biure, o lauke savijauta pagerėja, tai gali būti signalas, kad patalpoje yra dirgiklių šaltinis. Ypač įtartina, jei tokie simptomai kartojasi kiekvieną vasarą, kai kondicionierius naudojamas intensyviausiai.

    Taip pat gali pasireikšti galvos skausmas, neįprastas nuovargis ar miego kokybės prastėjimas po ilgesnio buvimo kondicionuojamose patalpose. Nors šie požymiai nėra specifiniai, jie dažnai sutampa su prasta oro kokybe ar netinkamai prižiūrima vėsinimo sistema.

    Reta, bet pavojinga grėsmė plaučiams

    Specialistai atkreipia dėmesį ir į retesnę, tačiau reikšmingą riziką, susijusią su bakterija Legionella pneumophila, kuri gali daugintis drėgnose vandens sistemose ir kai kuriose aušinimo įrangos dalyse. Įkvėpus aerozolio su bakterijomis gali išsivystyti legioneliozė, sunki pneumonijos forma.

    Didesnė rizika siejama su vyresniu amžiumi, nusilpusiu imunitetu, lėtinėmis ligomis ar nėštumu, tačiau susirgti gali ir kiti. Praktikoje svarbiausia nepanikuoti, o užtikrinti, kad vėsinimo įranga būtų prižiūrima pagal gamintojo rekomendacijas ir laiku valomi ar keičiami filtrai.

    Jei simptomai užsitęsia, kartojasi arba stiprėja, saugiausia pasitarti su šeimos gydytoju, ypač jei atsiranda karščiavimas, dusulys ar krūtinės skausmas. Tinkama kondicionieriaus priežiūra ir protingas naudojimas dažniausiai leidžia išvengti problemų, kurias klaidingai įprasta vadinti peršalimu nuo šalčio.

  • Šaldytuvas pilnas nematomų grėsmių: ekspertai atskleidė, kaip pailginti maisto galiojimą

    Šaldytuvas dažnai laikomas saugiausia vieta virtuvėje, tačiau mikrobiologai pabrėžia, kad jis nėra sterili erdvė. Net ir žemoje temperatūroje ant lentynų bei stalčių gali išlikti bakterijos ir pelėsiai, o tai ilgainiui spartina maisto gedimą ir didina kryžminės taršos riziką.

    Dažniausiai šaldytuve vyrauja gedimą sukeliantys mikroorganizmai, ypač mėgstantys vėsią ir drėgną aplinką. Jie nebūtinai pavojingi sveikatai, bet lemia, kad daržovės vysta, uogos greičiau pūva, o pieno produktai praranda kokybę dar nepasibaigus nurodytam terminui.

    Kur šaldytuve kaupiasi tarša?

    Didžiausios taršos židiniai paprastai atsiranda ten, kur sunkiausia kruopščiai išvalyti: daržovių stalčių grioveliuose, tarpinėse, apatiniuose kampuose. Būtent čia dažniau kaupiasi drėgmė, o išsilieję skysčiai tampa patogia terpe mikroorganizmams plisti.

    Dar viena rizikinga vieta yra šaldytuvo durų lentynėlės, kur temperatūra labiausiai svyruoja dėl nuolatinio varstymo. Temperatūros šuoliai ne tik blogina produktų laikymosi sąlygas, bet ir trumpina jų šviežumo laiką.

    Svarbiausias skaičius – šaldytuvo temperatūra

    Maisto saugos specialistai rekomenduoja orientuotis į maždaug 2–4 laipsnių temperatūrą, o praktiškai dažnai siūloma nustatyti apie 2 laipsnius, kad atidarant duris trumpam pakilusi temperatūra neperžengtų saugesnės ribos. Vien tik rankenėlės padėtis gali klaidinti, todėl verta naudoti atskirą šaldytuvo termometrą.

    Skirtumas kelių laipsnių ribose gali turėti apčiuopiamą įtaką produktų galiojimo laikui. Kuo šilčiau šaldytuve, tuo greičiau daugėja gedimą skatinančių mikroorganizmų, todėl pienas, mėsa ar žuvis šviežumą praranda gerokai anksčiau.

    Įpročiai, kurie realiai prailgina galiojimą

    Didžiausią efektą duoda paprasti veiksmai: išsiliejusius skysčius būtina nuvalyti nedelsiant, net jei tai atrodo tik vanduo. Drėgmė ant lentynų ir stalčių dugno padeda mikroorganizmams lengviau plisti nuo vieno produkto prie kito.

    Daržovių ir uogų nereikėtų laikyti šlapiai nuplautų, jei jos nebuvo gerai nusausintos. Drėgmė pakuotėse ir maišeliuose tampa viena dažniausių priežasčių, kodėl žalumynai sukrenta, o uogos pradeda pelyti vos per kelias dienas.

    Pravartu planuoti vartojimą pagal gendantį greitį: pirmiausia suvalgyti uogas, salotas ir žalumynus, o vėliau palikti tvirtesnes daržoves ar vaisius. Jei šaldytuvas turi stalčius su drėgmės reguliavimu, vieną verta skirti didesnei drėgmei žalumynams, kitą mažesnei drėgmei vaisiams, kuriems svarbu, kad dujos lengviau pasišalintų.

    Specialistai primena, kad tikslas nėra visiškai sterilus šaldytuvas, nes tai praktiškai neįmanoma. Svarbiausia sudaryti sąlygas, kad mikroorganizmams būtų kuo sunkiau daugintis, o maistas kuo ilgiau išliktų šviežias ir saugus.

  • Mėlynasis sūris turi būti su pelėsiu, bet štai kada jis jau pavojingas: ženklai, kurių nepastebi dauguma

    Mėlynasis sūris išsiskiria tuo, kad jame pelėsis yra gamybos dalis, tačiau tai nereiškia, kad bet koks pakitimas yra normalus. Specialistai pabrėžia, jog saugus yra kontroliuojamai išaugintas pelėsis, o namų šaldytuve sūris gali prisirinkti kitų mikroorganizmų.

    Dažniausiai mėlynojo sūrio gamyboje naudojamas pelėsis Penicillium roqueforti, kuris sukuria būdingas melsvai žalsvas gyslas ir aromatą. Būtent jis, tinkamai prižiūrimas brandinimo metu, yra laikomas saugiu ir suteikia sūriui skonį.

    Problemos prasideda po pakuotės atidarymo, kai į sūrį patenka deguonis ir aplinkos mikrobai. Kuo dažniau sūris liečiamas, pjaustomas ar laikomas netinkamai, tuo greičiau keičiasi jo tekstūra, kvapas ir didėja gedimo rizika.

    Kaip atpažinti, kad sugedo?

    Vienas aiškiausių signalų yra pasikeitusi konsistencija: sūris tampa slidus, gleivėtas arba neįprastai drėgnas. Kitas ženklas – netipinės spalvos, pavyzdžiui, gelsvi plotai, tamsiai pilkos ar juodos dėmės, kurios nėra būdingos šiam produktui.

    Labai svarbus ir kvapas: lengvas aštresnis aromatas mėlynajam sūriui įprastas, tačiau ryškus amoniako kvapas jau laikomas įspėjimu. Tokį kvapą dažnai sustiprina baltymų irimo procesai, todėl jis signalizuoja, kad produktas peržengė saugios kokybės ribą.

    Laikymo trukmė taip pat svarbi: neatidarytas mėlynasis sūris šaldytuve paprastai išsilaiko kelias savaites, o atidarytą rekomenduojama suvartoti per 1–2 savaites. Vėliau jis gali būti ne tik prastesnio skonio, bet ir labiau linkęs gesti.

    Laikymo klaida, kuri sutrumpina galiojimą

    Dažna klaida – sandariai suvynioti sūrį į įprastą maistinę plėvelę ar laikyti visiškai hermetiškai. Mėlynajam sūriui reikia minimalaus oro judėjimo, nes kitaip gali greitai atsirasti nemalonių, aštrių pašalinių natų ir suprastėti tekstūra.

    Praktiškas sprendimas – sūrį įvynioti į kepimo popierių, o tuomet įdėti į laisvai uždarytą maišelį ar dėžutę, kad patektų šiek tiek oro. Taip sumažinama išdžiūvimo ir kryžminės taršos rizika, bet kartu neblokuojami procesai, kurie būdingi brandintiems sūriams.

    Ar galima tiesiog nupjauti blogą vietą?

    Ekspertai perspėja, kad vien nupjauti įtartiną vietą dažnai nepakanka. Pelėsis gali įsiskverbti giliau nei matoma plika akimi, todėl, jei atsiranda gleivėtumas, neįprastos tamsios dėmės ar stiprus amoniako kvapas, saugiausia sūrį išmesti.

    Didžiausia atsargumo taisyklė taikoma jautresnėms grupėms: nėščiosioms, vyresnio amžiaus žmonėms, kūdikiams ir asmenims su nusilpusiu imunitetu. Jiems net ir nedidelė maisto tarša gali sukelti rimtesnius sveikatos sutrikimus, todėl abejojant geriau nerizikuoti.