CP v2

Tag: Pelėsis

  • Karščiai be kondicionieriaus: keli kasdieniai įpročiai, kurie realiai atvėsina namus

    Karščiai be kondicionieriaus: keli kasdieniai įpročiai, kurie realiai atvėsina namus

    Karščio bangų metu butai ir namai greitai įkaista, ypač kai lauko temperatūra peržengia 30 laipsnių ribą. Kondicionierius ne visiems prieinamas, tačiau komfortą galima pagerinti ir paprastais sprendimais, kurie kainuoja nedaug arba visai nieko.

    Didžiausias šilumos šaltinis dažnai yra langai, nes saulės spinduliai įkaitina stiklą, o vėliau šiluma persiduoda sienoms, grindims ir baldams. Dėl to veiksmingiausia strategija yra ne bandyti vėsinti jau įkaitusias patalpas, o kuo anksčiau sustabdyti šilumos patekimą į vidų.

    Saulę stabdykite prieš stiklą

    Praktikoje daugiausia padeda išorinė apsauga: markizės, lauko žaliuzės ar bent jau langus dengianti užuolaida, nuleistos žaliuzės ir roletai. Ypač svarbu tai padaryti dar prieš tiesioginę saulę, nes vėliau stiklas jau būna įkaitęs ir patalpų temperatūra kyla sparčiau.

    Jei turite pietų ar vakarų pusės langus, jų šešėliavimas lemia didžiausią skirtumą. Šviesios, tankesnio audinio užuolaidos paprastai geriau sulaiko spinduliuotę nei plonos, permatomos, o kambarys ilgiau išlieka pakenčiamas net ir be papildomo vėsinimo.

    Vėdinimas veikia tik tinkamu metu

    Dažna klaida per karščius yra laikyti langus atvirus visą dieną. Taip į vidų patenka dar šiltesnis oras, todėl patalpos įkaista dar greičiau, o skersvėjis suteikia tik trumpalaikį pojūtį, bet realios temperatūros nemažina.

    Efektyviausia vėdinti tada, kai lauke vėsiau nei viduje, dažniausiai naktį ir ankstyvą rytą. Jei būsto išplanavimas leidžia, pravartu atidaryti langus priešingose pusėse, kad susidarytų oro trauka ir šiluma greičiau pasišalintų.

    Drėgmė gali padėti, bet persistengti pavojinga

    Trumpalaikį palengvėjimą gali duoti garavimas, pavyzdžiui, šalia praviro lango ar ventiliatoriaus pakabinus vėsia vandens srove sudrėkintą ir gerai nugręžtą rankšluostį. Garuojantis vanduo kai kuriomis dienomis padeda sumažinti tvankumo pojūtį, ypač kai oras labai sausas.

    Vis dėlto drėgmę svarbu kontroliuoti, nes per didelis drėgnumas blogina savijautą ir didina pelėsio riziką. Jei pastebite, kad patalpose tampa lipnu ir sunku kvėpuoti, geriau šios priemonės atsisakyti ir grįžti prie naktinio vėdinimo bei langų šešėliavimo.

    Ekspertai taip pat primena, kad karščio bangų metu reikšmę turi ir kasdieniai įpročiai: dieną verta sumažinti papildomų šilumos šaltinių, tokių kaip orkaitė ar kaitlentė, naudojimą, o vakarais rinktis trumpesnį maisto gaminimą. Taip pat padeda išjungti nereikalingą apšvietimą ir prietaisus, nes net ir jie skleidžia šilumą.

  • Mėlynės genda akimirksniu? Paprastas triukas padės išlaikyti jas šviežias kelias dienas

    Mėlynės genda akimirksniu? Paprastas triukas padės išlaikyti jas šviežias kelias dienas

    Mėlynės vasarą vilioja skoniu ir maistine verte, tačiau turi vieną aiškų minusą – jos greitai suminkštėja, ima leisti sultis ir gali pradėti pelyti. Dažniausiai tai nutinka dėl perteklinės drėgmės ir netinkamos taros, o ne dėl pačių uogų kokybės.

    Prasidėjus sezonui daugelis mėlynes parsineša didesniais kiekiais, planuodami desertus, košes ar tiesiog užkandžius. Vis dėlto įprotis uogas iškart nuplauti ir sandariai sudėti į dėžutes šaldytuve dažnai sutrumpina jų galiojimą, nes ant odelės užsilikęs vanduo sukuria palankias sąlygas pelėsiui.

    Norint, kad mėlynės ilgiau išliktų tvirtos, pirmoji taisyklė paprasta: neplaukite jų, jei neketinate suvalgyti tą pačią dieną. Uogas geriausia perrinkti, pašalinti sutraiškytas ar pažeistas, o plauti tik prieš pat valgymą.

    Ne mažiau svarbu ir tai, kur jas laikote. Plastikiniai indeliai, ypač sandariai uždaryti, dažnai sulaiko drėgmę ir paskatina kondensato susidarymą, todėl uogos greičiau praranda traškumą ir pradeda gesti.

    Praktiškas sprendimas – laikyti mėlynes stikliniame inde, ant dugno patiesus popierinį rankšluostį. Dangčio sandariai neužsukite: svarbu, kad oras cirkuliuotų, o popierius sugertų drėgmės perteklių ir sumažintų pelėsio riziką.

    Toks laikymo būdas padeda dviem kryptimis: stiklas apsaugo uogas nuo sutraiškymo, o mažesnė drėgmė lėtina mikroorganizmų dauginimąsi. Rezultatas dažnai pastebimas greitai – mėlynės ilgiau išlieka stangrios, sultingos ir vizualiai patrauklios, todėl jas lengviau sunaudoti be skubos.

  • Iš virtuvės paimkite vieną priemonę: taip prieš sezoną be vargo išvalysite sodo skėtį

    Iš virtuvės paimkite vieną priemonę: taip prieš sezoną be vargo išvalysite sodo skėtį

    Sodo skėtis per sezoną sugeria dulkes, žiedadulkes, lietaus nešvarumus ir paukščių paliktas dėmes. Reguliarus valymas ne tik pagerina vaizdą terasoje, bet ir padeda audiniui ilgiau išlikti tvirtam, o spalvoms mažiau blukti.

    Prieš imantis vandens, verta nuimti sausą purvą. Išskleiskite skėtį, švelniai nukratykite dulkes, o prireikus perbraukite minkštu šepečiu ar siurbliu su maža galia, kad nepažeistumėte audinio.

    Kasdieniams nešvarumams tinka naminis tirpalas

    Lengvoms dėmėms dažniausiai pakanka švelnaus mišinio, kuris neagresyvus impregnuotam audiniui. Į maždaug 2 litrus drungno vandens įmaišykite 2 šaukštus skysto ūkiško muilo ir 1 šaukštą valgomosios sodos.

    Tirpalą užtepkite kempine arba šluoste, daugiau dėmesio skirdami tamsesnėms vietoms. Palikite sudrėkintą audinį apie 10 minučių, tuomet lengvai perbraukite ir kruopščiai nuplaukite švariu vandeniu, vengdami intensyvaus šveitimo.

    Žalias apnašas išduoda drėgmė

    Jei skėtis laikomas pavėsyje arba dažnai sušlampa, ant audinio gali atsirasti žalsvas apnašas. Jį dažniausiai sukelia dumbliai ir kiti mikroorganizmai, kuriems palankiausia nuolat drėgna, lėtai džiūstanti danga.

    Tokiais atvejais dažnai padeda acto tirpalas: į 1,5 litro šilto vandens įpilkite apie 150 mililitrų acto. Užtepkite ant pažeistų vietų kelioms minutėms, švelniai perbraukite minkštu šepečiu ir gerai nuplaukite, kad neliktų kvapo.

    Neužmirškite konstrukcijos ir džiovinimo

    Valant verta pasirūpinti ir stovu bei rėmu, nes ant metalo ar aliuminio kaupiasi dulkės, o sujungimuose susidaro lietaus palikti nešvarumai. Dažniausiai pakanka drėgnos šluostės ir švelnaus ploviklio, po to viską būtina nusausinti.

    Svarbiausia taisyklė prieš sulankstant ar uždengiant skėtį yra visiškas išdžiovinimas. Laikant drėgną audinį, didėja pelėsio rizika, gali atsirasti nemalonus kvapas, o dėmės įsigeria giliau ir vėliau valosi sunkiau.

    Jei skėtis turi vandeniui atsparų sluoksnį, po intensyvesnio plovimo verta įvertinti, ar vanduo dar „bėga“ nuo audinio. Kai impregnacija susilpnėja, gali prireikti specialių audiniams skirtų priemonių, kad skėtis geriau atlaikytų lietų ir rečiau purvintųsi.

  • Pelėsis ant vaisių: dietistė įspėja, kodėl nupjauti neužtenka ir kada viską mesti lauk

    Pelėsis ant braškių, aviečių, pomidorų ar citrinų daugeliui sukelia tą patį klausimą: ar pakanka nupjauti pažeistą vietą, ar visą produktą reikia išmesti. Ypač tada, kai vaisiai brangūs, o pažeidimas atrodo visai mažas. Specialistai pabrėžia, kad toks taupymas gali baigtis rimtomis sveikatos problemomis.

    Matomas pilkšvas ar baltas apnašas dažniausiai yra tik paviršinis pelėsio požymis. Po juo gali būti išplitusi grybiena, kuri įsiskverbia į minkštimą ir plinta toliau, net jei plika akimi to nesimato. Dėl to vien išpjauti pažeistą gabalėlį dažnai nepakanka, kad produktas taptų saugus.

    Kas slypi po matomu pelėsiu

    Maisto saugos specialistai aiškina, kad pelėsiai dauginasi ne tik paviršiuje: jų gijos ir sporos gali būti išsisklaidžiusios didesnėje produkto dalyje. Ypač greitai tai vyksta vaisiuose ir daržovėse, kuriose daug vandens, pavyzdžiui, uogose, pomidoruose, persikuose ar minkštuose vaisiuose.

    Didžiausia rizika siejama ne vien su pačiu pelėsiu, bet ir su jo gaminamais mikotoksinais. Kai kurie mikotoksinai gali sukelti ūmius virškinamojo trakto sutrikimus, o ilgalaikis poveikis siejamas su kepenų ir inkstų pažeidimų rizika. Dalis mikotoksinų laikomi ypač pavojingais, nes gali turėti kancerogeninių savybių.

    Ar padeda kaitinimas ir storas luobelis?

    Dažnas argumentas yra paprastas: jei vaisių ar daržovę termiškai apdorosime, problema išsispręs. Tačiau maisto saugos tyrimuose pabrėžiama, kad kai kurios pelėsių išskiriamos medžiagos yra atsparios kaitinimui, todėl virimas, kepimas ar troškinimas ne visada reiškia, kad rizika išnyko.

    Kitas paplitęs mitas susijęs su citrusiniais vaisiais. Nors citrinos ar apelsinai turi storą žievę, ji nėra patikima kliūtis: porėta struktūra ir pažeistos vietos gali sudaryti sąlygas sporoms ir toksinams patekti giliau. Todėl net ir pelėsio dėmė ant žievelės gali reikšti, kad saugumo garantuoti nebeįmanoma.

    Kada mesti lauk be svarstymų

    Jei pelėsis atsirado ant minkštų, daug drėgmės turinčių produktų, rekomendacija aiški: saugiausia išmesti visą vaisių ar daržovę. Tas pats taikoma uogoms, supjaustytiems vaisiams, sultingiems pomidorams, taip pat naminiams perdirbtiems produktams, jei juose matomas pelėsis.

    Norint sumažinti riziką, verta laikyti vaisius tinkamoje temperatūroje, reguliariai peržiūrėti atsargas ir kuo greičiau sunaudoti greitai gendančius produktus. Jei pastebėjote pelėsį, svarbu ne tik atsisakyti produkto, bet ir nuvalyti vietą, kur jis buvo laikomas, kad sporos neplistų ant kitų maisto produktų.

  • Perki česnaką? Šis vienas nepastebimas ženklas per sekundes parodo, ar jis tikrai šviežias

    Renkantis česnaką parduotuvėje daugelis pirmiausia žiūri į galvutės dydį ir baltą luobelę, tačiau tai dar negarantuoja kokybės. Patikimesnis signalas gali būti visai kitas, lengvai patikrinamas per kelias sekundes.

    Specialistai ir maisto saugos rekomendacijos pabrėžia paprastą taisyklę: nepažeistas, šviežias česnakas neturėtų skleisti labai stipraus aromato per išorines luobeles. Jei kvapas intensyvus, tai dažnai rodo, kad skiltelės jau pažeistos, sutrūkusios arba prasidėjo gedimo procesai.

    „Jei česnakas stipriai kvepia dar jo neatsilupus, tikėtina, kad dalis skiltelių yra pažeistos, todėl jis greičiau praras kokybę“, – sako maisto kokybės specialistai.

    Vien kvapo testo neužtenka, todėl verta įvertinti ir struktūrą. Gera galvutė būna kieta, tvirta ir tanki, o paspaudus neturi minkštų vietų ar įdubimų. Jei česnakas atrodo pernelyg lengvas pagal savo dydį, jis gali būti perdžiūvęs arba jau pradėjęs prastėti.

    Taip pat atkreipkite dėmesį į luobelę: ji turi būti sausa, gerai prigludusi, be pelėsio žymių ar tamsių dėmių. Šie požymiai dažniausiai signalizuoja apie netinkamas laikymo sąlygas ir didesnę riziką, kad česnakas suges greičiau nei tikitės.

    Dar vienas svarbus indikatorius yra dygimas. Žali daigeliai nebūtinai reiškia, kad česnakas nebetinkamas, tačiau dažnai rodo, kad jis nebėra pats šviežiausias. Tokios skiltelės gali turėti aštresnį, kartesnį poskonį, o laikymo trukmė paprastai būna trumpesnė.

    Net ir kokybiškas česnakas greitai praras savybes, jei bus laikomas netinkamai. Geriausia jam tinka sausa, vėsi, gerai vėdinama vieta, apsaugota nuo tiesioginės šviesos. Dažna klaida yra laikymas sandariuose plastikiniuose maišeliuose, kurie sulaiko drėgmę ir spartina pelėsio atsiradimą.

    Praktiškiausi sprendimai namuose yra popierinis maišelis, pintas krepšelis ar perforuotas indas, kad oras laisvai cirkuliuotų. Jei virtuvėje šilta ir drėgna, verta česnaką laikyti atokiau nuo viryklės ir kriauklės, nes šiluma bei drėgmė yra pagrindiniai jo kokybės priešai.

  • Atrodo dar šviežia, bet jau pavojinga: 4 ženklai, kad maistas šaldytuve sugedo

    Maistas šaldytuve gali atrodyti visiškai įprastai, tačiau tai dar nereiškia, kad jis saugus. Specialistai pabrėžia, kad dalis bakterijų ar jų išskiriamų toksinų ne visada pakeičia išvaizdą ar kvapą, todėl vien tik akimis pasitikėti rizikinga.

    Ypač atsargiai reikėtų vertinti jau paruoštus patiekalus, mėsą, žuvį, pieno produktus ir salotas su padažais. Šie produktai greičiau genda, o netinkamai laikomi gali sukelti apsinuodijimą maistu.

    Vandeningumas ir skysčio atsiskyrimas

    Jei produktai ar paruoštas maistas ima leisti vandenį, tampa vandeningi, atsiranda neįprastos sultys ar skysčio sluoksnis, tai dažnai rodo prasidėjusį gedimą. Kartu neretai keičiasi konsistencija, spalva, kvapas ar skonis.

    Vis dėlto kai kuriems produktams skysčio atsiskyrimas gali būti natūralus, pavyzdžiui, jogurtuose ar kai kuriuose padažuose. Tokiais atvejais svarbu įvertinti visumą: ar nėra blogo kvapo, pelėsio, neįprasto rūgštumo ar paviršiaus pokyčių.

    Gleivėtas, slidus paviršius

    Gleivėtumas dažniausiai susijęs su bakterijų, mielių ar pelėsinių grybų dauginimusi ant maisto paviršiaus. Tai ypač būdinga mėsai, paukštienai, žuviai, dešroms, taip pat kai kuriems paruoštiems patiekalams ir pieno produktams.

    Jei maistas tapo slidus, pakito spalva, atsirado nemalonus kvapas ar skonis, tokio produkto geriau nebevalgyti. Nuplauti ar nupjauti viršutinį sluoksnį dažniausiai nėra saugus sprendimas, nes mikroorganizmai gali būti išplitę giliau.

    Neįprastas rūgštus kvapas ar skonis

    Rūgštus kvapas ar skonis dažnai atsiranda mikroorganizmams skaidant maistą ir išskiriant organines rūgštis. Tai dažniau pasitaiko virtų patiekalų, mėsos, žuvies, padažų ir paruoštų salotų likučiuose, ypač jei jie buvo atšaldyti per lėtai.

    Svarbu nepainioti su produktais, kuriems rūgštumas yra normalus, pavyzdžiui, kefyru, jogurtu ar raugintomis daržovėmis. Tačiau jei rūgštumas atsirado ten, kur jo neturėtų būti, ir kartu keičiasi išvaizda, atsiranda dujų, putojimas ar pelėsis, produktą reikėtų išmesti.

    Spalvos pokyčiai ir dėmės

    Spalvos pasikeitimas gali reikšti oksidaciją, netinkamas laikymo sąlygas arba mikroorganizmų augimą. Žalsvos, melsvos, juodos ar baltos dėmės dažnai signalizuoja pelėsį, o patamsėjimas ar pilkšvumas gali rodyti gedimą, ypač baltyminiuose produktuose.

    Jei spalvos pokyčius lydi nemalonus kvapas, gleivėtumas ar pakitusi tekstūra, maisto vartoti nereikėtų. Vertinant saugumą, taisyklė paprasta: jei kyla rimta abejonė, geriau nerizikuoti.

    Kaip saugiau laikyti maisto likučius

    Maisto saugai itin svarbu greitai atvėsinti paruoštus patiekalus ir nelaikyti jų kambario temperatūroje per ilgai. Kuo ilgiau maistas būna šiltas, tuo palankesnės sąlygos daugintis bakterijoms.

    Likusius patiekalus verta sudėti į sandarius indus, o didesnes porcijas išskirstyti į kelis negilius indelius, kad atvėstų greičiau. Taip pat pravartu pasižymėti pagaminimo datą ir laikytis principo, kad seniausi likučiai suvartojami pirmiausia.

  • Šis paprastas triukas išgelbės braškes: klaida, dėl kurios jos supelyja per kelias valandas

    Braškių sezonas trumpas, todėl gaila prarasti net kelias uogas, kurios supelyja dar nepasiekusios stalo. Dažniausia bėda yra drėgmė ir šiluma: pakanka kelių valandų netinkamomis sąlygomis, kad atsirastų baltas pelėsis, o vaisiai prarastų tvirtumą ir skonį.

    Viena dažniausių klaidų – braškes nuplauti iškart grįžus iš parduotuvės ir dėti į šaldytuvą dar šlapias. Ant paviršiaus likusi drėgmė ir uždaras indas sukuria terpę, kurioje pelėsis plinta greitai, ypač jei uogos jau buvo šiek tiek pažeistos.

    Tinkamesnė taisyklė paprasta: braškes plaukite tik prieš valgydami. Jei vis dėlto reikia jas paruošti anksčiau, po plovimo uogas būtina itin gerai nusausinti ir tik tada dėti į šaldytuvą, kad neliktų nė lašų, kurie pagreitina gedimą.

    Plaunant verta vengti stiprios vandens srovės, nes ji lengvai sumuša minkštą minkštimą ir uogos greičiau ima leisti sultis. Patogiau uogas trumpai pamirkyti dubenyje su vėsiu vandeniu, o kotelius pašalinti tik pačioje pabaigoje, nes vieta be kotelio sugeria vandenį ir spartina minkštėjimą.

    Norint sumažinti pelėsio riziką, dažnai taikomas trumpas mirkymas tirpale, kuris padeda pašalinti nuo odelės mikroskopines pelėsių sporas. Vienas populiariausių būdų – acto vonelė, kai viena dalis acto sumaišoma su trimis dalimis šalto vandens ir uogos mirkomos 2–3 minutes, o vėliau kruopščiai nusausinamos.

    Kita, švelnesnė alternatyva – vanduo su nedideliu kiekiu valgomosios sodos, pavyzdžiui, vienas arbatinis šaukštelis vienam litrui vandens. Po tokios vonelės uogas taip pat būtina gerai nusausinti, nes drėgmės perteklius panaikina visą šio žingsnio naudą.

    Laikymui geriausiai tinka atviras indas, išklotas sausu popieriniu rankšluosčiu, kuris sugeria kondensatą. Uogas verta sudėti laisvai, geriausia viena eile, kad jos nesusispaustų ir nepradėtų leisti sulčių, o šaldytuve neatsirastų papildomos drėgmės.

    Prieš dedant į šaldytuvą naudinga perrinkti visą krepšelį ir nedelsiant pašalinti pažeistas ar minkštas uogas. Net viena pradėjusi gesti braškė gali pagreitinti viso krepšelio gedimą, todėl atranka yra vienas efektyviausių, nors ir dažnai pamirštamų žingsnių.

    Jei iš anksto aišku, kad visų braškių nesuvalgysite, dalį verta užšaldyti, kad jos neprapultų. Šaldytos braškės tinka glotnučiams, kepiniams ar desertams, o greitas sprendimas dažnai leidžia išsaugoti ir skonį, ir pinigus.

  • Ne filtrai ir ne stalčius: šią skalbyklės vietą pamiršta beveik visi – vandenį ima lėčiau

    Ne filtrai ir ne stalčius: šią skalbyklės vietą pamiršta beveik visi – vandenį ima lėčiau

    Daugelis skalbyklių savininkų prisimena miltelių stalčiuką ir retkarčiais įjungia būgno valymo programą. Tačiau yra vietų, kurios mėnesiais lieka nepaliestos, nors būtent ten kaupiasi drėgmė, nuosėdos ir nešvarumai, galintys trumpinti įrenginio tarnavimo laiką.

    Vien tik „tuščias skalbimas“ su specialiu valikliu dažniausiai padeda tik iš dalies. Vidus gali apsivalyti, bet guminė tarpinė, durelių zona ir kitos detalės vis tiek lieka rizikos vietomis, kuriose lengvai atsiranda pelėsis ir nemalonus kvapas.

    Jei pastebite, kad skalbyklė vandenį pradėjo imti gerokai lėčiau nei įprastai, problema neretai slypi visai ne programoje ar vandens slėgyje. Dažnas pamiršta mažą, bet svarbų elementą prie vandens pajungimo, kuris gali užsikimšti nuo rūdžių, smėlio ar kalkių.

    Mažas sietelis prie vandens įvado

    Tai įleidžiamo vandens žarną su skalbykle jungiantis tinklinis filtras, dar vadinamas sieteliu. Jis dažniausiai būna ten, kur žarna prisukama prie skalbyklės, o kai kuriuose modeliuose gali būti ir kitoje žarnos pusėje, prie sieninio vožtuvo.

    Šio filtro paskirtis yra sulaikyti smulkias daleles iš vandentiekio, kad jos nepatektų į skalbyklės vožtuvą. Laikui bėgant jis gali užsikimšti ir tuomet skalbyklė vandenį ima lėčiau, o kai kuriais atvejais ciklas gali ilgėti ar atsirasti klaidos pranešimai.

    Kaip išvalyti saugiai

    Prieš ardant būtina išjungti skalbyklę iš elektros tinklo ir užsukti vandens tiekimą. Po jungtimi pravartu patiesti rankšluostį arba pastatyti indą, nes atsukus žarną išbėgs šiek tiek vandens.

    Atsargiai išimkite sietelį ir nuplaukite po tekančiu vandeniu, prireikus švelniai perbraukite minkštu šepetėliu. Jei filtras įtrūkęs, deformuotas ar su skylutėmis, jį geriau pakeisti, nes pažeistas sietelis nebesulaikys nešvarumų.

    Kodėl tai verta daryti reguliariai

    Specialistai dažniausiai rekomenduoja profilaktiškai apžiūrėti tokias vietas bent kartą per kelis mėnesius, o jei namuose vanduo kietas ar senesni vamzdynai, dar dažniau. Tai ypač aktualu po remonto darbų ar vandentiekio tinklų sutrikimų, kai vandenyje gali padaugėti smulkių dalelių.

    Reguliari priežiūra padeda išvengti situacijų, kai skalbyklė ima veikti lėčiau, garsiau ar pradeda skleisti nemalonų kvapą. Kartu su stalčiuko, gumos ir matomų paviršių valymu toks paprastas veiksmas gali realiai prailginti įrenginio tarnavimo laiką.

  • Kepėjas atskleidė, kaip laikyti duoną: šios klaidos ją pasendina per naktį, o taip išsilaiko savaitę

    Šviežios duonos riekė su sviestu daugeliui yra kasdienis malonumas, tačiau neretai kepinys jau kitą dieną tampa sausas arba guminis. Dažniausios priežastys yra netinkama pakuotė ir laikymo vieta, nes duonai svarbu ne tik drėgmė, bet ir galimybė kvėpuoti.

    Viena iš klaidų, kurią žmonės daro dažniausiai, yra duonos dėjimas į sandarų plastikinį maišelį. Jame greitai susikaupia kondensatas, pluta suminkštėja, o drėgna aplinka sudaro palankias sąlygas pelėsiui plisti, ypač šiltesnėmis dienomis.

    Kita populiari, bet prasta išeitis yra šaldytuvas. Esant žemai temperatūrai, bet ne šaldymui, krakmolas duonoje greičiau kietėja, todėl ji pasensta sparčiau, net jei vizualiai atrodo tvarkingai laikoma.

    Kur duonai geriausia vieta?

    Geriausiai duona laikosi kambario temperatūroje, kai nėra tiesioginių saulės spindulių ir didelių temperatūros svyravimų. Praktikoje tai dažniausiai reiškia vėsesnę virtuvės vietą, atokiau nuo viryklės ar radiatorių.

    Duonai tinka kvėpuojančios medžiagos, pavyzdžiui, lininis ar medvilninis maišelis, taip pat drobinė šluostė. Tokia apsauga sumažina išdžiūvimo riziką, bet kartu neįkalina drėgmės taip, kaip plastikas.

    Ką daryti su duonine?

    Jei duoną laikote duoninėje, svarbiausia taisyklė yra švara ir sausumas. Trupiniai ir senesnių kepinių likučiai didina pelėsio riziką, todėl duoninę verta reguliariai išvalyti ir gerai išdžiovinti.

    Norint sumažinti nematomų pelėsio sporų kiekį, duoninės vidų galima kartą per savaitę perbraukti vandens ir acto tirpalu, o po to palikti išdžiūti. Tai ypač aktualu vasarą, kai drėgmė ir šiluma pelėsiui palankesnės.

    Paprastas triukas, kuris veikia

    Perpjautą kepalą verta laikyti pjūviu žemyn, kad atvira duonos dalis mažiau džiūtų. Taip sumažinama oro cirkuliacija ties pjūviu ir duona ilgiau išlieka minkštesnė.

    Jei duonos nusipirkote per daug, patikimiausias būdas yra šaldymas šaldiklyje. Geriausia šaldyti visiškai šviežią duoną, supjaustytą riekėmis, o atitirpinus ar paskrudinus ji dažnai būna panaši į ką tik keptą.

  • Radai supelijusią braškę dėžutėje? Šios klaidos nedaryk – rizikuoji sveikata ir išmesi daugiau

    Radai supelijusią braškę dėžutėje? Šios klaidos nedaryk – rizikuoji sveikata ir išmesi daugiau

    Vasaros pradžioje braškės pasirodo beveik kiekvienoje parduotuvėje ir turguje, tačiau kartu dažnėja ir nusivylimai: atidarai pakuotę, o joje – bent viena supelijusi uoga. Natūraliai kyla klausimas, ar užtenka išmesti tik tą vieną, ar problema gali būti didesnė.

    Pelėsis ant vaisių nėra vien estetinė bėda. Matomas pelėsis reiškia, kad grybelis jau spėjo išplisti, o jo sporos gali būti ant šalia buvusių uogų net tada, kai jos atrodo visiškai geros ir standžios.

    Kodėl vienos uogos išmesti gali neužtekti

    Pelėsiai gali gaminti mikotoksinus, o jų sporos jautresniems žmonėms gali sukelti alergines reakcijas ir kvėpavimo takų dirginimą. Didžiausia rizika kyla tuomet, kai sugadintos vietos tiesiog „nukerpamos“, o likusi uoga suvalgoma.

    Braškės ypač greitai genda dėl didelės drėgmės ir minkštos struktūros, todėl pelėsis gali plisti greitai ir nepastebimai. Dėl to vienos supelijusios uogos radimas dar nereiškia, kad visos kitos yra saugios.

    Ką daryti, jei pakuotėje randi pelėsį

    Jei pakuotėje yra viena supelijusi braškė, pirmiausia ją išmesk ir nedėk prie kitų maisto atliekų, kurios laikomos atvirai virtuvėje. Tuomet įvertink uogas, kurios lietėsi su supelijusia: praktika rodo, kad saugiausia atsisakyti ir jų, nes būtent jos dažniausiai būna užkrėstos sporomis.

    Jeigu sugadintų uogų yra daugiau, matosi drėgmės perteklius, minkštėjimas ar rūgštus kvapas, patikimiausias sprendimas – išmesti visą pakuotę. Tokiais atvejais bandymas „atrinkti gerąsias“ dažnai baigiasi tuo, kad dalį vis tiek tenka išmesti vėliau.

    Kaip sumažinti nuostolius namuose

    Parsinešus braškes verta jas kuo greičiau perrinkti, pašalinti pažeistas ir laikyti sausai, kad nesikauptų kondensatas. Laikymas sandarioje, drėgmę kaupiančioje pakuotėje pagreitina gedimą, todėl pravartu uogas perkelti į indą, kuriame geresnė oro cirkuliacija.

    Perkant braškes geriausia apžiūrėti ne tik viršų, bet ir dugną, nes pelėsis dažnai prasideda apačioje, kur kaupiasi sultys. Jei matai suspaustas, šlapias ar patamsėjusias vietas, tikimybė, kad pelėsis jau pradėjęs plisti, yra gerokai didesnė.

    „Jei ant minkštų vaisių, tokių kaip braškės, matomas pelėsis, dažnai saugiausia yra jų nebevartoti, nes užkratas gali būti išplitęs plačiau nei matosi plika akimi“, – teigia maisto saugos rekomendacijose akcentuojama praktika.