Buvęs „Orlen“ vadovas ir europarlamentaras Danielis Obajtekas viešai iškėlė idėją Lenkijoje įmonių pelno mokestį (CIT) pakeisti 1,5 proc. apyvartos mokesčiu. Šalininkai akcentuoja paprastumą, tačiau kritikai perspėja, kad mokestis būtų skaičiuojamas net ir patiriant nuostolį.
Pačioje Teisės ir teisingumo partijoje (PiS) vieningos pozicijos nėra. Su PiS programiniais pasiūlymais dirbanti prof. Mariuszo Andrzejewskio komanda kol kas nesiūlo atsisakyti CIT, o ieško būdų griežčiau apmokestinti pelno perkėlimo mechanizmus, kuriais naudojasi tarptautinės grupės.
1,5 proc. apyvartos: paprasta, bet brangu
Apyvartos mokestis iš esmės nutrauktų ryšį tarp mokesčio ir realaus įmonės pelningumo. Jei įmonė pardavė prekių ar paslaugų, mokestis atsiranda net tada, kai metų rezultatas yra nulinis ar neigiamas.
Didžiausia rizika tenka sektoriams, kuriuose apyvarta didelė, o marža maža: didmeninė ir mažmeninė prekyba, degalų ir maisto distribucija, transportas, logistika, dalis statybų rangovų. Tokios įmonės dažnai dirba su 1–3 proc. grynojo pelno marža, todėl 1,5 proc. nuo apyvartos gali „suvalgyti“ didelę pelno dalį.
Skaičiavimai rodo, kad esant standartiniam 19 proc. pelno mokesčio tarifui, 1,5 proc. apyvartos mokestis prilygtų CIT maždaug tada, kai pelningumas siekia apie 8 proc. Jei pelningumas mažesnis, apyvartos mokestis būtų didesnė našta nei dabartinis pelno mokestis.
Dar ryškesnis efektas įmonėms, kurios laikinai dirba nuostolingai: pavyzdžiui, startuoliams, bendrovėms su didelėmis investicijomis ar cikliškų sektorių žaidėjams. Pagal apyvartos mokestį jos vis tiek turėtų mokėti, nors pelno realiai negeneruoja.
Kas pralaimėtų, o kas laimėtų?
Esminis skirtumas tas, kad apyvartos mokestis vienodai taikomas labai skirtingiems verslo modeliams. Įmonė su 20 000 000 eurų apyvarta ir 3 proc. pelningumu sumokėtų 300 000 eurų, nors jos metinis pelnas būtų tik apie 600 000 eurų.
Tuo pat metu aukštos maržos veiklos, pavyzdžiui, dalis programinės įrangos kūrėjų ar konsultavimo verslų, su tokia pačia apyvarta sumokėtų tiek pat 300 000 eurų, nors jų pelnas galėtų siekti kelis milijonus eurų. Tokiu atveju mokestinė našta, palyginti su 19 proc. CIT, jiems mažėtų.
Problema išryškėja ir grandinėse, kuriose prekė ar paslauga keliauja per kelis tiekėjus. Kadangi tai nėra pridėtinės vertės mokestis, ankstesniame etape sumokėtas mokestis kitam tiekėjui „neatsiskaito“, todėl bendra našta gali kauptis per kelias grandis ir didinti galutinę kainą.
Kodėl tema grįžta: CIT spraga ir pelno perkėlimas
Diskusijų fonas yra Lenkijoje įvardijama CIT spraga, kuri, įvairiais vertinimais, gali siekti dešimtis milijardų eurų per kelerius metus. Dalis jos siejama su tarptautinių grupių praktika per kainodarą, licencijas, finansavimo kaštus ar vidines paslaugas perkelti apmokestinamąjį pelną į kitas jurisdikcijas.
Prof. Mariuszas Andrzejewskis pabrėžia, kad jo komandos siūlymai kol kas nenumato apyvartos mokesčio vietoje CIT. Pagrindinė kryptis būtų palikti CIT, bet taikyti tikslesnius instrumentus pačiam pelno perkėlimo mechanizmui apmokestinti, kad našta nekristų įmonėms, kurios ir dabar sąžiningai moka pelno mokestį.
„Apyvartos mokesčio įvedimas vietoje CIT galėtų būti nepalankus daliai Lenkijos įmonių, todėl nepritarsime sprendimams, kurie sukeltų neigiamų pasekmių net ir mažesnei sąžiningai mokesčius mokančių bendrovių grupei“, – sakė prof. Mariuszas Andrzejewskis.
Lygiagrečiai svarstoma ir verslui patraukli priemonė, kuri galėtų skatinti investicijas: leisti investicines išlaidas CIT ir gyventojų pajamų mokesčio apskaičiavime iš karto priskirti leidžiamiems atskaitymams. Tokia schema mažintų mokestinę naštą investuojančioms įmonėms, bet kartu reikštų mažesnes biudžeto įplaukas trumpuoju laikotarpiu.
Tarptautinė kryptis rodo, kad šalys dažniau ne panaikina pelno mokestį, o stiprina taisykles prieš pelno perkėlimą, įskaitant kainodaros kontrolę ir globalų minimalų efektyvaus apmokestinimo standartą didžiausioms tarptautinėms grupėms. Todėl Lenkijos diskusijoje kertinis klausimas lieka tas pats: ar problemą reikia spręsti pakeičiant mokestį, ar gerinant jo vykdymą ir užkertant kelią pelnui „iškeliauti“ iš šalies.
