Mokslininkai pristatė visiškai neinvazinį būdą išgauti DNR iš pergamentinių rankraščių, kurių amžius siekia iki 1 300 metų. Iki šiol tokie tyrimai dažnai reikalaudavo mikroskopinių išpjovų ar kitų veiksmų, kurie keldavo riziką vertingiems dokumentams.
Pergamentas gamintas iš specialiai apdorotos gyvūnų odos, dažniausiai veršelių, avių ar ožkų. Nors praėjo šimtmečiai, medžiagoje vis dar gali išlikti ląstelių pėdsakų, o kartu ir genetinės informacijos fragmentų.
Švelnus mėginio paėmimas
Naujoji technika paremta paprastu, bet itin atsargiu veiksmu: pergamento paviršius lengvai perbraukiamas sausu citologiniu šepetėliu, panašiu į naudojamus medicininiuose tyrimuose. Taip surenkamas mikroskopinis biologinės medžiagos kiekis, nepaliekant matomų pažeidimų.
Surinktos dalelės vėliau analizuojamos taikant šiuolaikines genetines technologijas, įskaitant DNR sekoskaitą, plačiai naudojamą ir kriminalistikoje. Tyrėjų teigimu, svarbiausia čia ne vien DNR išgavimas, o tai, kad procesas nereikalauja paaukoti nė milimetro istorinės medžiagos.
Ką parodė bandymai
Metodo veiksmingumui įvertinti ištirti 91 istorinis rankraštis, saugomas Duke universiteto bibliotekoje. Dokumentai buvo iš skirtingų regionų, įskaitant Angliją ir Etiopiją, o jų datavimas apėmė laikotarpį nuo VIII amžiaus pabaigos iki XX amžiaus pradžios.
Analizės parodė, kad net patys seniausi pergamentai dažnai turi pakankamai genetinės medžiagos, kad būtų galima nustatyti, iš kokio gyvūno odos jie pagaminti. Kai kuriais atvejais pavyko gauti ir detalesnių užuominų apie kilmę.
Naujos galimybės istorijai
Tokie tyrimai gali papildyti tradicinę rankraščių analizę, kuri iki šiol daugiausia rėmėsi rašysena, rašalu, kalba ar dokumento proveniencija. DNR duomenys gali padėti atsekti, iš kur buvo gaunamos odos, kaip galėjo judėti žaliavos ir kokie ryšiai siejo skirtingus regionus.
Be prekybos kelių rekonstrukcijos, genetinė informacija gali prisidėti prie gyvulių veislių kaitos tyrimų, senųjų bandų struktūros atkūrimo ar net istorinių gyvūnų ligų pėdsakų paieškos. Tai leidžia į pergamentą žvelgti ne tik kaip į tekstą, bet ir kaip į biologinės istorijos laikmeną.
Tyrėjai pabrėžia, kad neinvazinis pobūdis gali būti lemiamas argumentas bibliotekoms ir muziejams, kurie atsargiai vertina bet kokį fizinį kontaktą su eksponatais. Jei metodas prigis, tūkstančiai pasaulio kolekcijose saugomų rankraščių gali tapti nauju duomenų šaltiniu, padedančiu tikslinti istorijos detales.