Latvijoje žinoma mirties dūla Ilze Tigule televizijos laidoje atvirai papasakojo apie itin skaudžią patirtį – prieš daugiau nei dešimtmetį ji nėštumo metu neteko dviejų savo kūdikių. Pasak moters, gedulas užklupo net ir tuo metu, kai šalia buvo artimieji, tačiau emocinis vienišumas tik stiprėjo.
Ilze Tigule teigė, kad po netekties labiausiai pritrenkė aplinkinių tyla. Ji lygino situaciją su įprastu scenarijumi, kai gimus kūdikiui žmonės skambina, sveikina, siūlo pagalbą, tačiau grįžus namo po kūdikio praradimo telefonas dažnai nebeskamba.
„Kai grįžau iš ligoninės po kūdikio netekties, telefonas tylėjo, niekas neskambino. Ne todėl, kad žmonėms nerūpėtų, o todėl, kad jie nežino, ką tokiu metu pasakyti“, – sakė Ilze Tigule.
Laidoje ji pabrėžė, kad tokiose situacijose visuomenė neretai pasimeta: vieni bijo įžeisti, kiti vengia „trukdyti“, dar kiti mano, kad tylėjimas yra pagarba. Vis dėlto gedintiems tėvams tai gali virsti dar vienu skausmo sluoksniu, nes praradimas paliečia ne tik šeimą, bet ir socialinį ryšį su aplinka.
Anot Ilze Tigule, mirties dūlų darbe ir mokymuose daug dėmesio skiriama būtent tam, kaip bendrauti su žmogumi netekties akivaizdoje. Ji aiškino, kad svarbiausia dažnai būna ne tobuli žodžiai, o paprastas buvimas šalia ir aiški žinia, kad žmogus nėra paliktas vienas.
Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad po perinatalinių netekčių tėvai gali susidurti ir su ilgalaikėmis psichologinėmis pasekmėmis, o visuomenės reakcija neretai nulemia, ar jie ryšis ieškoti pagalbos. Todėl, pasak jos, jautrus bendravimas ir elementari parama gali tapti lemiamu žingsniu, padedančiu išbūti gedulą.