Rožių dauginimas auginiais daugeliui sodininkų atrodo loterija, tačiau tinkamai parinkus laiką ir sąlygas rezultatai gali būti labai geri. Dažniausiai patikimiausias praktinis kelias yra dauginimas stiebo auginiais, kai iš sveiko ūglio paruošiami keli 15–20 cm ilgio gabalėliai.
Renkantis auginį svarbiausia jo kokybė: stiebas turi būti tvirtas, be ligų požymių, su aiškiai matomais pumpurais. Viršutinis pjūvis daromas tiesiai virš pumpuro, o apatinis pjūvis – įstrižai po pumpuru, kad padidėtų vandens ir maisto medžiagų įsiurbimo plotas.
Praktikoje dažnai naudojamas ir tarpinis žingsnis vandenyje: auginio apatinė dalis įmerkiama į nedidelį kiekį švaraus vandens, o viršus pridengiamas permatoma plėvele ar maišeliu. Po 1–2 savaičių pjūvio vietoje gali susiformuoti šviesus audinys, vadinamas kalusu, iš kurio vėliau auga šaknys.
Kalusui pasirodžius, delsti nereikėtų: auginį geriau greitai perkelti į žemę ar vazoną, kad audinys nepradėtų ruduoti ir džiūti. Sodinant į dirvą apatinę dalį įleiskite maždaug 5–7 cm gyliu, o drėgmę pirmomis savaitėmis padeda išlaikyti stiklainis ar mini šiltnamis.
Kada imti rožių auginius?
Tinkamas laikas priklauso nuo rožių grupės ir oro sąlygų, tačiau dažniausiai išskiriami trys periodai: pavasaris, vasara po žydėjimo ir ruduo po vegetacijos pabaigos. Vasarą, nuo birželio pabaigos iki liepos, dažnai geriausiai tinka šių metų pusiau sumedėję, dar elastingi ūgliai.
Ankstyvą pavasarį ir rudenį patogiau dirbti su labiau sumedėjusiais ūgliais, kurie būna atsparesni išdžiūvimui. Auginius geriausia imti ryte, kai audiniai būna geriau prisotinti drėgmės, ir iškart juos ruošti įšaknijimui.
Dirva, drėgmė ir šviesa
Įšaknijimui būtina lengva, laidi ir nuolat šiek tiek drėgna terpė, kad šaknys negautų per daug vandens ir nepradėtų pūti. Dažnai pasirenkamas durpių ir smėlio ar perlito mišinys santykiu 1:1, o vazone svarbus drenažas ir skylės vandens pertekliui.
Šviesos reikia daug, bet tiesioginė kaitri saulė ypač pavojinga, nes greitai išgarina drėgmę ir auginiai vysta. Geras sprendimas – šviesi vieta su išsklaidyta šviesa, o jei auginiai laikomi pridengti plėvele, juos būtina kasdien trumpai vėdinti, kad neįsimestų grybinės ligos.
Įsišaknijimui dažniausiai palankiausia 18–24 laipsnių Celsijaus temperatūra. Pirmoji žemė neturi būti labai trąši, nes svarbiausia šaknų formavimosi fazėje yra stabilus drėgmės režimas, o tręšimą verta pradėti tik augalui akivaizdžiai prigijus.
Dažniausios klaidos, kurios kainuoja krūmą
Viena dažniausių nesėkmių priežasčių yra per šlapia terpė ir prasta oro apykaita, kai auginiai pradeda juoduoti ar pelyti. Kita klaida – per ilgas laikymas vandenyje, kai audiniai suminkštėja, o persodinus į dirvą augalui sunkiau prisitaikyti.
Taip pat verta prisiminti, kad ne visos rožės elgiasi vienodai: kai kurios veislės šaknijasi lengvai, kitoms gali prireikti daugiau laiko ar tikslesnių sąlygų. Vis dėlto nuoseklus auginio paruošimas, švari terpė, drėgmės kontrolė ir vėdinimas dažniausiai lemia didžiausią sėkmės dalį.