1968 metais amerikiečių etologas Johnas B. Calhounas pradėjo eksperimentą, vėliau pramintą „pelių rojumi“. Gyvūnams buvo sudarytos, atrodytų, idealios sąlygos: neribotas maistas ir vanduo, pastovi šiluma, jokių plėšrūnų ar ligų.
Į specialiai įrengtą aptvarą jis įkėlė keturias poras pelių. Erdvė buvo suprojektuota taip, kad joje būtų daug vietų lizdams, o infrastruktūra leistų populiacijai augti iki kelių tūkstančių individų.
Kaip augimas virto spūstimi
Pirmojoje stadijoje kolonija augo sparčiai: po adaptacijos laikotarpio pelių skaičius maždaug kas 55 dienas dvigubėjo. Maždaug 315 dieną kolonijoje jau buvo apie 620 gyvūnų.
Vėliau, nors maisto netrūko, augimo tempas pradėjo akivaizdžiai lėtėti. Apie 560 dieną populiacija pasiekė piką, maždaug 2 200 individų, ir daugiau beveik nebeaugo.
Calhouno išvada buvo aiški: problema kilo ne dėl išteklių, o dėl socialinių santykių ir erdvės pasidalijimo. Didėjant tankiui, konfliktų rizika augo net tada, kai teoriškai dar buvo nepanaudotų lizdaviečių.
Subyrėjusi socialinė tvarka
Stebėjimai rodė, kad jauni patinai, pasiekę brandą, nebegalėjo susiformuoti stabilios teritorijos ir įprastų vaidmenų. Dalis jų telkėsi aptvaro centre, kur dažnėjo susidūrimai, stresas ir nuolatinė įtampa.
Keitėsi ir patelių elgsena: dalis jų ėmė apleisti jauniklius arba elgtis agresyviai, todėl jauniklių išgyvenamumas krito. Ilgainiui sutriko normalus dauginimasis ir kolonijos atsinaujinimas.
Vėlyvoje stadijoje Calhounas aprašė vadinamuosius „gražuolius“: fiziškai tvarkingus, beveik be randų patinus, kurie vengė kovų ir socialinių kontaktų. Jie daugiausia valgė, gėrė, miegojo ir rūpinosi kailiu, bet nerodė susidomėjimo nei poravimusi, nei teritorija.
Paskutiniai jaunikliai eksperimente buvo užfiksuoti maždaug 920 dieną. Po to kolonija nuosekliai mažėjo, kol galiausiai praktiškai išnyko.
Kodėl šis bandymas iki šiol cituojamas
Calhounas tokioms situacijoms vartojo sąvoką „elgesio spąstai“, kai socialinė sistema ima trūkinėti ne dėl bado ar ligų, o dėl per didelio tankio ir vaidmenų žlugimo. Dėl šios priežasties eksperimentas ilgainiui tapo viena dažniausiai aptariamų studijų, kai kalbama apie socialinės izoliacijos, smurto, gimstamumo kritimo ir bendruomeniškumo irimo rizikas.
Vis dėlto šiuolaikinėje mokslo ir viešojoje diskusijoje pabrėžiama, kad tai ne „pranašystė“ žmonėms, o laboratorinis gyvūnų modelis su ribotomis sąlygomis. Žmonių visuomenę formuoja kultūra, ekonomika, institucijos ir sąmoningi sprendimai, todėl tiesioginių paralelių daryti negalima, tačiau eksperimentas išlieka svarbus kaip perspėjimas apie socialinės aplinkos reikšmę.
Calhounas pats yra sakęs, kad pasakodamas apie peles galvoja ir apie žmones.