Tag: Perseverance

  • NASA „Perseverance“ nustatė: Marso dulkės daug smulkesnės nei manyta – rizika astronautams

    Marso dulkės gali tapti rimtesniu iššūkiu būsimiems astronautams, nei iki šiol manyta: jos pasirodė esančios itin smulkios ir dėl to potencialiai pavojingesnės įkvepiant.

    Kaip skelbia „Reuters“, NASA marsaeigis „Perseverance“ padėjo mokslininkams nustatyti, kad dalis dulkių dalelių siekia maždaug 100–200 nanometrų – tai šimtus kartų ploniau nei žmogaus plaukas.

    Toks dydis svarbus ne tik dėl to, kad dulkės limpa prie įrangos ir dengia paviršius. Itin smulkios dalelės, patekusios į sandarias gyvenamąsias patalpas, gali prasiskverbti giliai į plaučius, o teoriškai – net patekti į kraujotaką.

    Tyrėjai pabrėžia, kad didžiausias praktinis iššūkis gali būti ne „Marso išorė“, o dulkių atnešimas į vidų: jei jos bus įnešamos su skafandrais ar ant įrangos, rizika persikelia į astronautų kasdienę aplinką.

    Kaip „Perseverance“ išmatavo itin smulkias daleles

    „Perseverance“ 2021 metais nusileido Jezero krateryje ir, be kitų užduočių, turi įrankių, skirtų uolienų cheminei sudėčiai tirti. Vienas jų – prietaisas PIXL, kuris periodiškai skenuoja kalibravimo taikinius, tarp jų – teflono ir bazaltinio stiklo diskus.

    Šalia jų yra ir keli skafandrų medžiagų pavyzdžiai. Laikui bėgant visos šios detalės apsinešė dulkėmis, o mokslininkai nusprendė jų nevalyti ir panaudoti kaip „natūraliai“ sukauptų Marso dulkių mėginius.

    Lygindami Žemėje atliktų etaloninių matavimų duomenis su vėlesniais matavimais Marse, tyrėjai galėjo atskirti dulkių „cheminį parašą“ nuo pačių medžiagų. Teflonas šiuo atžvilgiu buvo ypač naudingas, nes PIXL jame aptinka labai mažai elementų – tad signalas iš dulkėto paviršiaus daugiausia atspindėjo pačias daleles.

    Kompiuteriniais modeliais įvertinus dulkių sluoksnio storį, buvo apskaičiuotas tikėtinas dalelių dydis. Ant vieno stiklo taikinio dulkės vidutiniškai siekė apie 140 nanometrų, ant teflono skafandro medžiagos – apie 300 nanometrų, o „Vectran“ audinyje sulaikytos dalelės buvo didesnės – vidutiniškai apie 2 mikrometrus.

    Kuo pavojingos dulkės, kurios patenka į gyvenamąsias patalpas

    Tyrime pabrėžiama, kad Marso dulkės pasižymi „užsispyrimu“: jos linkusios kauptis audinių tarpuose ir prilipti prie paviršių, o tam gali padėti statinė elektra ir medžiagos tekstūra. Tai reiškia, kad net aktyviai judant ar eksploatuojant įrangą dulkės ne taip lengvai pasišalina.

    Nors yra ir gerų žinių – po 1 645 Marso parų tirtos medžiagos neparodė ryškaus matomo nusidėvėjimo – smulkiausia dulkių frakcija kelia kitokio pobūdžio grėsmę. Įkvėptos itin smulkios dalelės gali nusėsti giliausiose plaučių dalyse, kur organizmui sunkiau jas pašalinti.

    Marso dulkėse aptinkama geležies ir silicio, o ankstesni tyrimai minėjo ir potencialiai žalingus junginius, pavyzdžiui, perchloratus, galinčius trikdyti skydliaukės funkciją. Naujoji analizė taip pat parodė, kad smulkiosios dulkės buvo neįprastai turtingos fosforo, tačiau mokslininkai pabrėžia, jog realus poveikis žmogui priklausytų nuo dozės ir poveikio trukmės.

    Kokie sprendimai svarstomi prieš skrydžius į Marsą

    Nurodoma, kad NASA jau yra nustačiusi ribas, kiek Marso dulkių astronautai galėtų saugiai įkvėpti gyvenamosiose patalpose. Vis dėlto dalis šių ribų paremta Mėnulio dulkių bandymais, nes apie Marso dulkių poveikį vis dar trūksta tiesioginių duomenų.

    Todėl, kol laukiama daugiau tyrimų ir galimybės Marso mėginius išsamiai analizuoti Žemės laboratorijose, inžinieriai svarsto praktinius sprendimus: skafandrus, kurie būtų „prijungiami“ prie buveinių iš išorės, dvigubas oro spynas ir filtravimo sistemas, galinčias sulaikyti mažesnes nei mikrometras daleles.

    Kuo daugiau bus aišku apie pačių dalelių sudėtį ir jų elgesį, tuo tiksliau bus galima suprojektuoti buveines, skafandrus ir dulkių kontrolės priemones – kad Marse didžiausia problema netaptų tai, ko plika akimi beveik nesimato.

  • NASA marsaeigis „Perseverance“ pagerino rekordą: įspūdingą atstumą Marse įveikė beveik pats

    NASA marsaeigis „Perseverance“ pasiekė naują rekordą: jis nuvažiavo didžiausią atstumą, kada nors įveiktą kito dangaus kūno paviršiumi. NASA Jet Propulsion Laboratory (JPL) duomenimis, spalio 11 dieną bendras nuvažiuotas kelias siekė 45,22 kilometro.

    Taip „Perseverance“ aplenkė ankstesnį rekordininką – marsaeigį „Opportunity“, kuris per 2004–2018 metus Marse įveikė 45,16 kilometro. Skirtumas nedidelis, tačiau simboliškai svarbus, nes parodo, kaip sparčiai tobulėjo autonominės tyrimų technologijos.

    Didžiąją dalį kelio įveikė autonomiškai

    NASA pabrėžia, kad daugiau nei 90 proc. rekordinio atstumo „Perseverance“ įveikė pasitelkdamas autonominę navigaciją „AutoNav“. Mokslininkai Žemėje nurodo tikslus ir kelio gaires, o marsaeigis pats analizuoja reljefą ir parenka saugų maršrutą.

    JPL aiškina, kad tai leidžia efektyviau išnaudoti laiką, nes ryšio signalui tarp Žemės ir Marso keliaujant minutes, nuotolinis valdymas realiuoju laiku praktiškai neįmanomas. Autonomija tampa būtina sąlyga tiek ilgiems maršrutams, tiek sudėtingoms uolėtoms vietovėms.

    Technologinis šuolis akivaizdus lyginant su ankstesnėmis misijomis: pirmasis Marso marsaeigis „Sojourner“ 1997 metais nuvažiavo apie 100 metrų ir turėjo gerokai paprastesnius aplinkos vertinimo algoritmus. NASA skelbia, kad „Perseverance“ per vieną aplinkos nuskaitymą apdoroja iki 200 000 reljefo taškų.

    Ką jis veikia Jezero krateryje?

    „Perseverance“ pagrindinė užduotis – Jezero krateryje tirti senovinės Marso aplinkos pėdsakus ir ieškoti požymių, kad čia kadaise galėjo egzistuoti gyvybei palankios sąlygos. Ši vietovė pasirinkta todėl, kad geologiniai duomenys rodo buvus deltą ir ežerą, kuriuose galėjo kauptis organinės medžiagos.

    Marsaeigis analizuoja uolienas lazeriniais ir spektrometriniais prietaisais, o svarbiausius mėginius hermetiškai užsandarina specialiuose konteineriuose. Jie skirti būsimai Marso mėginių pargabenimo į Žemę programai, kurios grafikas ir finansavimo sprendimai pastaruoju metu kelia daug klausimų.

    Rekordas svarbus ne tik dėl kilometrų

    Ilgas ir daugiausia autonomiškas važiavimas rodo, kad robotinė žvalgyba tampa vis savarankiškesnė, o tai ypač aktualu planuojant sudėtingas ateities misijas. Kuo daugiau sprendimų aparatas gali priimti pats, tuo daugiau mokslinių užduočių spėjama atlikti per ribotą Marso dienos laiką.

    „Perseverance“ misija taip pat paliko ryškų pėdsaką aviacijos istorijoje: su juo atskridęs sraigtasparnis „Ingenuity“ tapo pirmuoju valdomu orlaiviu, pakilusiu kitoje planetoje. NASA duomenimis, planuotus bandymus jis gerokai pranoko ir tapo svarbiu technologiniu žingsniu, kuris ateityje gali padėti žvalgyti reljefą iš oro.

    Kol kas „Perseverance“ tęsia kelionę per Jezero kraterio apylinkes, tyrinėdamas seniausias prieinamas uolienas ir rinkdamas mėginius. NASA akcentuoja, kad būtent šie mėginiai gali tapti svarbiausiu raktu siekiant atsakyti į klausimą, ar Marsas kada nors buvo tinkamas gyvybei.

  • NASA netyčia išmušė 5 kraterius Marse: mokslininkus pribloškė, ką išdavė gruntas

    NASA netyčia išmušė 5 kraterius Marse: mokslininkus pribloškė, ką išdavė gruntas

    Krateriai atsirado dėl „Perseverance“ misijos

    Mokslininkai nustatė, kad 5 nauji krateriai Marse atsirado ne nuo meteoritų, o nuo NASA „Mars 2020“ misijos įrangos, kuri buvo numesta įskriejant į planetos atmosferą. Skirtingai nei natūralūs smūgiai, šiuo atveju buvo žinomi tikslūs detalių parametrai, todėl atsivėrė reta galimybė patikrinti modelius realiomis sąlygomis.

    Į Marsą, kai aparatas buvo maždaug 1 300 kilometrų aukštyje, buvo atkabinti du volframiniai balastai, kurių kiekvienas svėrė apie 77 kilogramus. Kartu į paviršių vėliau nusileido ir kruizinės pakopos nuolaužos, kurių bendra masė siekė apie 540 kilogramų.

    Kur ir kaip smogė įranga

    Smūgiai įvyko maždaug 70 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Jezero kraterio, kur šiuo metu dirba marsaeigis „Perseverance“. Krateriai aptikti slėnių ir nuogulų zonoje netoli senovinės deltos, kuri laikoma viena perspektyviausių vietų ieškoti praeities tinkamumo gyvybei požymių.

    Nustatyta, kad nuolaužos į paviršių trenkėsi nedideliu, apie 10 laipsnių kampu, todėl susidarė nevienodi pažeidimai ir išmestos medžiagos pėdsakai. Du krateriai, pagal skaičiavimus, greičiausiai susidarė nuo volframinių balastų, o likę trys – nuo kruizinės pakopos fragmentų.

    Ką netikėto atskleidė Marso gruntas

    Tyrėjai, remdamiesi vaizdų analize ir smūgio fizikos modeliavimu, padarė išvadą, kad vietinis paviršiaus sluoksnis yra gerokai silpnesnis, nei prognozuoja standartinės kraterių formavimosi skalės. Kitaip tariant, taikant įprastas taisykles, šio tipo smūgiams būtų pervertinamas kraterių dydis.

    „Nustatėme, kad medžiaga yra gerokai silpnesnė, nei numato standartiniai kraterių mastelio dėsniai, todėl jie pervertina kraterių dydį tokio tipo smūgiuose“, – teigė tyrėjai.

    Apskaičiuotas grunto sanglaudos stipris siekė apie 7 kilopaskalius, tai prilyginama labai biriai, smėlingai medžiagai. Rezultatai dera su ankstesnėmis įžvalgomis iš „InSight“ misijos bandymo įsigręžti į Marsą, kai šilumos zondas susidūrė su netikėtai sudėtingomis, grumstuotomis savybėmis ir trinties stoka.

    Ši išvada svarbi ne tik geologijai, bet ir inžinerijai, nes padeda tiksliau vertinti rizikas būsimoms nusileidimo misijoms. Silpnesnis, mažo tankio paviršius ir seklus smūgio kampas reiškia, kad didelio tankio objektai gali elgtis kitaip, nei rodo supaprastinti modeliai, o paklaidos kai kuriais atvejais gali siekti net kelis kartus.

    Nuo kosminių nuolaužų iki mokslo eksperimento

    Krateriai identifikuoti naudojant NASA „Mars Reconnaissance Orbiter“ zondo kameras, palyginus naujus vaizdus su senesniais kadrais, darytais iki 2020 metais vykusio nusileidimo. Nauji pažeidimai išsiskyrė ryškiu šviežumu ir atspindžio savybėmis, būdingomis neseniai sujudintoms nuoguloms.

    Mokslininkų vertinimu, tokie netyčiniai smūgiai yra ypač vertingi, nes natūralių meteoritų atveju dažniausiai nėra žinoma tiksli masė, tankis ar atskriejimo kampas. Kai technikos parametrai žinomi, nuolaužos tampa tarsi kontroliuojamu lauko eksperimentu, leidžiančiu patikslinti skaičiavimo metodus ir geriau suprasti Marso paviršiaus mechanines savybes.

    Ateityje panašūs tyrimai gali būti pritaikyti ir stebint natūralius objektus, jei pavyktų tiksliau atkurti jų charakteristikas pagal atmosferoje matomus ugnies kamuolius ir smūgio pėdsakus. Tačiau kol kas „Perseverance“ misijos palikti krateriai tapo reta proga patikrinti teoriją realiame Marse, o rezultatai rodo, kad Raudonosios planetos paviršius kai kuriose vietose gali būti gerokai trapesnis, nei manyta.

  • NASA Perseverance lazeris Marse aptiko korundą: netikėtas „rubinų“ pėdsakas Jezero krateryje

    NASA Perseverance lazeris Marse aptiko korundą: netikėtas „rubinų“ pėdsakas Jezero krateryje

    NASA marsaeigis Perseverance, tirdamas šviesius akmenis Jezero krateryje, aptiko signalą, kurio mokslininkai ten nesitikėjo: korundą. Tai aliuminio oksido mineralas, Žemėje sudarantis rubinus ir safyrus, todėl radinys iškart sukėlė didelį susidomėjimą planetologų bendruomenėje.

    Korundas Marse iki šiol nebuvo patikimai identifikuotas in situ, tad šis aptikimas svarbus ne dėl tariamos brangakmenių vertės, o dėl geologinių sąlygų. Paprastai korundui formuotis reikia aliuminiu turtingos, siliciu skurdžios cheminės aplinkos ir aukštų temperatūrų arba specifinių tektoninių procesų.

    Mineralo požymius Perseverance užfiksavo trijuose atskiruose plagioklazu turtinguose vadinamuosiuose laisvuosiuose akmenyse, gulinčiuose ant paviršiaus ir nebepririštuose prie uolienų masyvo. Tokie rieduliai gali būti atnešti iš kitur, todėl jie leidžia spręsti apie platesnę kraterio pakraščio geologiją net ir nevažiuojant į tolimas vietas.

    Matavimams buvo pasitelktas prietaisas „SuperCam“ ir laiko skiriamosios gebos liuminescencijos spektroskopija, kai lazeriu sužadinami mineralų atomai, o jų skleidžiama šviesa išmatuojama pagal būdingus spektrinius požymius. Būtent šie požymiai parodė chromo turinčio korundo signalą, artimą tam, kuris Žemėje siejamas su rubinų spalvą suteikiančiu chromu.

    „Visiškai netikėtai „SuperCam“ analizė trijuose plagioklazu turtinguose akmenyse parodė aiškius chromo turinčio korundo požymius“, – rašė tyrėjai, apibendrindami rezultatų esmę.

    Didžiausia mįslė ta, kad korundas aptiktas uolienose, kuriose dominuoja plagioklazas, o tokioje aplinkoje aliuminis dažnai „užrakinamas“ silikatinėse struktūrose. Kitaip tariant, vien chemija tarsi turėtų trukdyti korundui susiformuoti arba išlikti, todėl aptikimas verčia iš naujo vertinti, kokie procesai vyko Jezero apylinkėse.

    Tyrėjai svarsto kelis scenarijus, tačiau viena labiausiai aptariamų versijų sieja korundo kilmę su milžinišku smūgiu, kadaise suformavusiu Jezero kraterį. Smūginiai įvykiai gali sukurti ekstremalų slėgį ir temperatūrą, o tokios sąlygos Žemėje žinomos kaip galinčios suformuoti metamorfinius mineralus, įskaitant korundą, ypač smūgio paveiktose uolienose.

    Kita galimybė susijusi su karštų skysčių ir uolienų sąveika, kai hidroterminiai procesai gali pakeisti vietinę chemiją taip, kad ji taptų palankesnė aliuminiui kauptis ir siliciui mažėti. Jezero regione jau anksčiau buvo ieškoma senovinės vandens aplinkos pėdsakų, todėl papildomi požymiai apie hidroterminę veiklą sustiprintų šią kryptį.

    Nors aptikti grūdeliai greičiausiai mikroskopiniai ir jokiu būdu nereiškia, kad Marso paviršiuje guli brangakmeniai, pats faktas yra reikšmingas Marso istorijos rekonstrukcijai. Tokie mineralai gali tapti raktu į tai, kada ir kokiomis sąlygomis vyko dideli smūgiai, kaip keitėsi plutos chemija ir ar egzistavo ilgiau trunkantys šiluminiai ar skysčių sukelti procesai.

    Tolimesnis žingsnis būtų rasti uolienų sluoksnį, iš kurio galėjo kilti šie laisvieji akmenys, ir, jei įmanoma, paimti mėginius. Būtent dėl to mokslininkai pabrėžia Marso mėginių pargabenimo į Žemę svarbą, nes laboratorijose būtų galima atlikti nepalyginamai daugiau tyrimų ir tiksliau nustatyti korundo kilmę.

  • NASA paskelbė: po 10 metų misijos Marsą stebėjęs zondas MAVEN nutilo visam laikui

    NASA paskelbė: po 10 metų misijos Marsą stebėjęs zondas MAVEN nutilo visam laikui

    NASA patvirtino, kad Marsą iš orbitos daugiau kaip dešimtmetį tyrinėjęs erdvėlaivis MAVEN baigė misiją ir yra laikomas nebeatkuriamu. Sprendimas priimtas po maždaug pusmečio nesėkmingų bandymų atkurti ryšį, kai aparatas staiga nutilo 2025 metų pabaigoje.

    Agentūros teigimu, telemetrija rodė, kad MAVEN galėjo patekti į greitą sukimąsi, dėl kurio sutriko orientacija, pasikeitė orbita ir greičiau išsikrovė baterijos. NASA suburta vertinimo komisija šių metų pradžioje padarė išvadą, kad aparatas nebefunkcionuoja ir jo sugrąžinti į darbą nebepavyks.

    Kas nutiko ir kas bus toliau

    MAVEN ryšys dingo po to, kai zondas praskriejo už Marso ir nebeatsiliepė į siunčiamas komandas. NASA pabrėžia, kad tyrimas, kas tiksliai sukėlė gedimą, dar tęsiamas, nes svarbu įvertinti rizikas būsimiems orbitiniams projektams.

    Skaičiuojama, kad aparatas orbitoje gali išlikti dar apie 50–100 metų, o vėliau nukristi į Marso paviršių. Pasak agentūros, iki tol MAVEN neturėtų kelti grėsmės kitiems aplink Marsą dirbantiems kosminiams aparatams.

    Kuo MAVEN buvo svarbus mokslui

    MAVEN buvo paleistas 2013 metais siekiant suprasti, kaip laikui bėgant kito Marso atmosfera ir kodėl planeta prarado didelę dalį dujų, būtinų šiltesniam ir drėgnesniam klimatui. Zondo duomenys padėjo tikslinti atmosferos ir Saulės vėjo sąveikos modelius, kurie svarbūs vertinant Marso klimato evoliuciją.

    Per misiją MAVEN stebėjo Marso „orą“ viršutinėje atmosferoje, fiksavo reiškinius, susijusius su Saulės audromis, ir registravo neįprastus švytėjimus. Taip pat pranešta, kad aparatas atliko ir platesnio konteksto stebėjimus, įskaitant praskriejusio tarpžvaigždinio objekto fiksavimą.

    Ar nukentės Marso roveriai?

    MAVEN atliko ir praktišką vaidmenį, padėdamas perduoti duomenis iš Marso paviršiuje dirbančių roverių, įskaitant „Curiosity“ ir „Perseverance“. NASA nurodo, kad ryšio ir mokslinių duomenų perdavimo grandinė iš esmės neturėtų sutrikti, nes darbą perims kiti orbitiniai aparatai.

    Agentūra skelbia, kad aplink Marsą veikia dar keturi svarbūs erdvėlaiviai, įskaitant Jungtinių Valstijų ir Europos misijas, todėl roverių mokslinė programa neturėtų prarasti galimybių. Vis dėlto mokslininkams MAVEN pabaiga reiškia vienu instrumentu mažiau ilgalaikiuose Marso atmosferos pokyčių stebėjimuose.

    „Komanda tikrai išgyveno netektį, kai misija baigėsi“, – sakė NASA projekto vadovas Mike Moreau.

    „Mums skaudu, bet kartu didžiuojamės, ką per pastarąjį dešimtmetį pavyko nuveikti moksle“, – sakė misijos vyriausioji mokslininkė Shannon Curry iš Kolorado universiteto Boulderyje.

  • NASA išbandė naują Marso sraigtasparnį: rotoriai pramušė garso barjerą, ką tai keičia?

    NASA išbandė naują Marso sraigtasparnį: rotoriai pramušė garso barjerą, ką tai keičia?

    NASA kuria naujos kartos Marso sraigtasparnį, kurio rotoriai bandymuose imituojamoje Marso atmosferoje pasiekė viršgarsinį greitį. Inžinieriai rotorių menčių galiukus „pastūmė“ iki Mach 1,08 ir taip patikrino, ar toks režimas įmanomas saugiai.

    Viršgarsinis režimas sraigtasparniams yra sudėtingas, nes artėjant prie garso greičio stipriai išauga pasipriešinimas, atsiranda smūginės bangos, turbulencija ir papildomos apkrovos konstrukcijai. Tokie reiškiniai gali paveikti stabilumą ir kelti riziką menčių ilgaamžiškumui, todėl iki šiol Marse buvo renkamasi atsargesnė taktika.

    Kas pasikeitė po „Ingenuity“

    Sraigtasparnis „Ingenuity“, atskridęs į Marsą su marsaeigiu Perseverance 2021 metais, sąmoningai laikėsi žemiau viršgarsinio režimo. Jo rotorių menčių galiukai paprastai neviršydavo maždaug Mach 0,7, kad net ir esant priešiniam vėjui nebūtų peržengta riba, galinti sukelti nenumatytų aerodinaminių efektų.

    „Ingenuity“ buvo planuotas kaip trumpas technologinis bandymas, tačiau galiausiai atliko 72 skrydžius ir suteikė inžinieriams itin vertingų duomenų apie valdomą skrydį itin retos atmosferos sąlygomis. NASA yra nurodžiusi, kad misija baigėsi po incidento leidžiantis 2024 metais, kai dėl navigacijos įvertinimo problemų aparatas nebesuvaldė nusileidimo.

    Sukaupta patirtis leido pereiti prie ambicingesnių sprendimų, kurių tikslas yra ne vien pademonstruoti, kad skrydis įmanomas, bet ir išplėsti galimą naudingą apkrovą bei veikimo scenarijus. Būtent todėl naujos kartos rotoriams siekiama didesnio našumo ir tolerancijos sudėtingesnėms sąlygoms.

    Kodėl Marse „Mach 1“ kitoks

    Marso atmosfera yra itin reta, jos tankis siekia tik apie 1–2 proc. Žemės atmosferos tankio. Dėl to sraigtasparniui reikia generuoti keliamąją jėgą visiškai kitokioje aerodinaminėje aplinkoje, o kiekvienas našumo procentas tampa svarbus.

    Garso greitis taip pat skiriasi, nes jis priklauso nuo terpės savybių. NASA pateikiamuose paaiškinimuose nurodoma, kad Marse garso barjeras atitinka maždaug 869 kilometrus per valandą, kai tuo metu prie jūros lygio Žemėje jis yra apie 1 225 kilometrus per valandą.

    Tai reiškia, kad viršgarsinis režimas Marse pasiekiamas esant mažesniam absoliučiam greičiui, tačiau pats skrydis dėl retos atmosferos vis tiek išlieka techniškai labai sudėtingas. Dėl šios priežasties būtini specialūs bandymai, kuriuose galima tiksliai valdyti slėgį, srautą ir vėjo apkrovas.

    Ką parodė bandymai ir kodėl tai svarbu

    Bandymams buvo naudojama speciali bandymų kamera, kurioje sumažinamas slėgis, kad sąlygos būtų panašios į Marso. Joje išbandyti du rotorių variantai, o papildomas srautas imitavo priešpriešinį vėją, kuris realiame skrydyje gali staiga pakelti menčių galiukų greitį.

    Trijų menčių rotorius sukosi iki maždaug 3 750 apsukų per minutę ir artėjo prie Mach 0,98. Dviejų menčių, bet ilgesnių menčių rotorius panašų režimą pasiekė ties maždaug 3 570 apsukų per minutę, o esant imituojamam vėjui menčių galiukai pasiekė Mach 1,08.

    NASA Ames ir NASA Jet Propulsion Laboratory specialistai pabrėžia, kad tai yra svarbus žingsnis įrodant koncepcijos realumą. „Sėkmingas šių rotorių bandymas yra reikšmingas žingsnis, įrodantis skrydžio galimybes sudėtingesnėse aplinkose, o tai būtina naujos kartos aparatams“, – sakė NASA Ames aerodinamikė Shannah Withrow-Maser.

    NASA Jet Propulsion Laboratory inžinierius Jaakko Karras aiškina, kad ankstesnėse Marso skrydžių strategijose buvo sąmoningai vengiama viršgarsinių režimų. „Planavome „Ingenuity“ skrydžius taip, kad menčių galiukai laikytųsi ties Mach 0,7 be vėjo, jog priešinis vėjas jų nepastumtų į viršgarsinį režimą. Tačiau naujai kartai reikia didesnio našumo, todėl turėjome įsitikinti, kad rotoriai gali saugiai suktis greičiau“, – sakė jis.

    Didžiausias praktinis pokytis yra keliamoji galia: NASA teigia, kad toks sprendimas gali padidinti keliamąją jėgą apie 30 proc. Tai atvertų galimybę gabenti daugiau mokslinių prietaisų, skristi su didesne atsarga sudėtingesnėmis oro sąlygomis ir efektyviau vykdyti paieškos bei žvalgymo užduotis.

    Pagal NASA skelbiamą koncepciją „Skyfall“ projektas siejamas su misija, kuri galėtų startuoti 2028 metų pabaigoje ir gabenti kelis sraigtasparnius. Tokie aparatai būtų skirti žvalgyti galimas žmonių nusileidimo vietas ir padėti ieškoti po paviršiumi esančio vandens ledo, kuris laikomas kritiškai svarbiu tiek mokslo, tiek būsimų ekspedicijų logistikos požiūriu.