CP v2

Tag: Peru

  • Peru mokslininkai aptiko naują pelėdų rūšį: ją išduoda balsas, o nuotraukų kol kas nėra

    Peru ornitologai aprašė mokslui iki šiol nežinomą pelėdų rūšį, priskiriamą didžiųjų apuokų ir raguotųjų pelėdų genčiai Bubo. Rūšiai suteiktas pavadinimas Bubo jalca, o jos buveinė siejama su šiaurinio Peru Vankabambos įduba.

    Publikacijoje pabrėžiama, kad ši pelėda gyvena aukštikalnių jalka tipo pievose ir greta esančiuose drėgnuose kalnų miškuose. Tokios ekosistemos yra jautrios klimatui ir žmogaus veiklai, todėl net nedideli pokyčiai gali greitai paveikti vietines rūšis.

    Pasak tyrėjų, Bubo jalca yra itin reta arba bent jau labai negausi savo areale. Įdomu tai, kad iki šiol nėra patvirtintų šios rūšies nuotraukų, o tai netiesiogiai rodo, kaip sunku ją pastebėti ir kaip menkai ji ištirta.

    „Bubo jalca yra ypač reta rūšis arba, bent jau, labai negausi savo buveinėje: jalka pievose ir gretimuose debesų miškuose. Iki šiol nėra nė vienos šios rūšies nuotraukos“, – sakė Peru nacionalinio Piuros universiteto ornitologas Armando Ugas Cerre su kolegomis.

    Mokslininkai nurodo, kad pagal išvaizdą ir kūno dydį ši pelėda beveik nesiskiria nuo artimiausios giminaitės Bubo nigrescens, aptinkamos Ekvadoro ir Kolumbijos paramo regionuose. Dėl to vien tik stebėjimais iš tolo rūšį atskirti itin sudėtinga.

    Esminis skirtumas, anot tyrimo autorių, slypi balse. Bubo jalca skleidžia trumpą, greitą dviejų skiemenų šūksnį, kurio akcentas krenta į pirmą skiemenį, o artimų rūšių balsai yra kitokios struktūros ir ritmo.

    Rūšies apsaugos klausimas, pasak tyrėjų, gali tapti aktualus jau dabar, nes jos arealas labai siauras. Grėsmėmis įvardijamos besiplečiančios pušų plantacijos ir gretimų miškų kirtimas, kurie mažina tinkamų buveinių plotą.

    Pastarųjų metų tyrimų kryptys biologijoje rodo, kad naujos rūšys vis dažniau identifikuojamos ne vien pagal išorinius požymius, bet ir pagal garsinius signalus bei genetinius duomenis. Panašiose situacijose, kai plunksnų raštai beveik sutampa, balsų analizė tampa vienu patikimiausių diagnostinių požymių.

    Ornitologai vis dažniau akcentuoja ir platesnį kontekstą: migruojančių bei kalnų ekosistemoms priklausančių paukščių populiacijos mažėja dėl buveinių nykimo, intensyvėjančios žemėnaudos ir kitų žmogaus sukeltų veiksnių. Todėl naujai aprašytų rūšių stebėsena ir buveinių apsauga dažnai pradedama dar ankstyvoje tyrimų stadijoje.

  • Peru dykumoje – paslaptingos spiralės: mokslininkai pagaliau paaiškino, kam jos skirtos

    Peru dykumoje – paslaptingos spiralės: mokslininkai pagaliau paaiškino, kam jos skirtos

    Pietų Peru dykumų slėniuose esančios keistos spiralės iš oro atrodo tarsi milžiniški sūkuriai, tačiau archeologai vis dažniau sutaria: tai ne dekoras ir ne atsitiktinės žymės. Dauguma tyrimų rodo, kad vadinamieji puquios buvo vandens paėmimo angos, susietos su požeminių kanalų sistema.

    Šios konstrukcijos aptinkamos daugiausia Nasca, Taruga ir Las Trancas slėniuose, kur kritulių itin mažai, o paviršinio vandens šaltiniai nepastovūs. Spiralės arba piltuvo formos įėjimai leidžia nusileisti žemyn iki požeminių galerijų, kuriomis tekėdavo vanduo iš vandeningų sluoksnių.

    Kaip veikė puquios sistema?

    Principas buvo paprastas, bet įgyvendinimas reikalavo inžinerinių žinių ir didelių bendruomenės pastangų. Požeminės galerijos nukreipdavo vandenį į vietas, kur jį buvo galima patogiai pasisemti arba nukreipti drėkinimui, o kai kur sienos sutvirtintos akmenimis, sandarinimui naudotas molis.

    Spiraliniai įėjimai, kaip rodo interpretacijos, atliko ne vien prieigos funkciją. Jie padėdavo vėdinti tunelius, o oro judėjimas galėjo palengvinti vandens tekėjimą ir mažinti sąnašų kaupimąsi, be to, žmonės galėdavo nusileisti valyti ir prižiūrėti kanalus.

    Kodėl tai buvo gyvybiškai svarbu?

    Peru pakrantės dykumos laikomos vienomis sausiausių pasaulyje, todėl stabilus vandens šaltinis reiškė galimybę gyventi ir ūkininkauti ištisus metus. Puquios sistema siejama su Nasca kultūra, kuri sugebėjo plėtoti žemdirbystę itin atšiaurioje aplinkoje, remdamasi drėkinimu.

    Nuotoliniai tyrimai, įskaitant palydovinių vaizdų analizę, leido geriau suprasti, kaip puquios išsidėstę slėniuose ir kaip jie dera su gyvenviečių vietomis. Tai sustiprino prielaidą, kad vandens infrastruktūra buvo planuojama pagal bendruomenių poreikius ir padėjo dykumų kraštovaizdį paversti tinkamu intensyvesniam gyvenimui.

    Amžius vis dar kelia ginčų

    Nors ryšys su Nasca civilizacija dažnai laikomas tikėtinu, tiksli statybos data nėra galutinai nustatyta. Dalis mokslininkų puquios priskiria vėlyvesniam Nasca laikotarpiui, tačiau pasitaiko ir argumentų, kad kai kurios konstrukcijos gali būti dar ankstesnės.

    Kai kurie radiokarboniniai bandymai, atlikti su medžiaga, susijusia su akmeniniais elementais, pateikė datas, siekiančias VI–VII amžius, tačiau pabrėžiama metodikos ribotumai ir vietovių įvairovė. Be to, panašios technologijos Anduose galėjo būti naudojamos ir kolonijiniu laikotarpiu, todėl kiekvieną objektą būtina vertinti atskirai.

    Nepaisant datavimo diskusijų, puquios laikomi sudėtinga infrastruktūra, kuriai reikėjo nuolatinės priežiūros ir organizuoto darbo. Tyrėjai trijuose pagrindiniuose slėniuose yra identifikavę 36 iki šiol veikiančias konstrukcijas, o anksčiau jų galėjo būti daugiau nei 50.

  • Limoje aptiktos XVI amžiaus jūrininkų ligoninės liekanos: archeologai rado ir kapus, ir bažnyčią

    Limoje aptiktos XVI amžiaus jūrininkų ligoninės liekanos: archeologai rado ir kapus, ir bažnyčią

    Atradimas Limos istoriniame rajone

    Peru sostinėje Limoje archeologai atkasė kolonijinio laikotarpio ligoninės, veikusios nuo XVI amžiaus, liekanas. Manoma, kad ši įstaiga priimdavo sergančius jūrininkus, atplaukdavusius į Ramiojo vandenyno uostus, kai Peru buvo Ispanijos kolonija.

    Kartu su ligoninės fragmentais identifikuotas ir greta buvusios bažnyčios įėjimas. Šis kompleksas, specialistų teigimu, yra svarbus liudijimas apie ankstyvą miesto sveikatos apsaugos ir religinių praktikų sąveiką.

    Rasti palaikai ir kasdienybės daiktai

    Kasinėjimų metu aptiktos šešių žmonių griaučių liekanos, palaidotos stačiakampėse konstrukcijose. Tikėtina, kad tai buvę pacientai, mirę gydymo metu ar netrukus po jo.

    Prie vieno iš palaikų rasta keraminė aliejinė lempa, kuri galėjo būti naudota patalpoms apšviesti, kai pagrindinis šviesos šaltinis buvo žvakės. Tokie radiniai padeda tiksliau atkurti kasdienes sąlygas, kuriomis veikė tuometinės gydymo įstaigos.

    Ką žinoma apie ligoninę ir bažnyčią

    Istoriniai šaltiniai sieja ligoninės įkūrimą su 1570-aisiais ir nurodo, kad ji galėjo turėti iki 70 lovų. Pasakojama, kad jos steigimas priskiriamas graikų kilmės jūrininkui Migueliui de Acostai, o informacija minima ispanų jėzuito Bernabé Cobo kronikose.

    Taip pat nurodoma, kad ligoninės išlaikymui buvo taikomos atskaitymų nuo jūrininkų atlygio praktikos. Tokie finansavimo modeliai kolonijiniuose uostuose buvo svarbūs, nes laivybos maršrutai nuolat atgabendavo žmonių su infekcijomis, traumomis ir išsekimu po kelionių.

    Greta ligoninės buvusi bažnyčia, vadinama Espíritu Santo, anot tyrėjų, buvo skirta mišioms, kuriose galėjo dalyvauti ligoniai. Ligoninės kaimynystė su bažnyčia tuo laikotarpiu buvo įprasta, nes dvasinė globa ir sielovada buvo laikoma svarbia gydymo dalimi.

    „Man svarbiausia yra pati architektūra, išsaugojusi tradicines medžiagas ir technikas, kurias pavyko restauruoti, taip pat XVIII amžiaus Valensijos plytelių grindys ir zona su įdomiais ikiispaniniais pėdsakais“, – sakė kasinėjimus koordinuojantis archeologas Ernesto Olazo.

    Specialistai teigia aptikę mūro elementų iš akmens, plytų ir adobe, surištų kalkių, smėlio ir vandens mišiniu, taip pat glazūruotų molio plytelių fragmentų. Tokia statybos technologija būdinga Limos istoriniams pastatams, o radiniai gali papildyti žinias apie vietinių ir europinių statybos tradicijų susiliejimą.

    Skelbiama, kad ligoninė veikė iki pat laikotarpio prieš Peru nepriklausomybės paskelbimą 1821 metais, tačiau tikslios uždarymo priežastys kol kas neaiškios. Atradimo vieta yra netoli Santa Rosa de Lima šventovės, susijusios su pirmąja Amerikoje gimusia katalikų šventąja.

  • Mįslingas radinys Peru: prie piramidės aptiktas skeletas kelia klausimą dėl ritualinės aukos

    Mįslingas radinys Peru: prie piramidės aptiktas skeletas kelia klausimą dėl ritualinės aukos

    Peru sostinėje Limoje, Huaca Pucllana archeologiniame komplekse, tyrėjai aptiko žmogaus griaučius šalia piramidės papėdės. Skeletas rastas kanale, susietame su ceremoniniu vandens telkiniu, o tokia vieta ir palaidojimo aplinkybės mokslininkams kelia įtarimų dėl ritualinės aukos.

    Pasak archeologų, kūnas buvo paguldytas ant kairiojo šono, o galva nukreipta į piramidę ir Ramųjį vandenyną. Toks orientavimas laikomas neatsitiktiniu ir gali rodyti religinę prasmę, susijusią su vietos apeigomis bei šventos erdvės simbolika.

    Radiniu besirūpinantys specialistai sieja palaikus su kanalo uždarymo ceremonija, kuri, kaip manoma, galėjo būti lydima aukojimo. Vis dėlto kol kas negalima patikimai pasakyti, kokia buvo šio žmogaus mirties priežastis, nes vien radimo vieta neleidžia daryti vienareikšmės išvados.

    „Šis atradimas gali padėti tiksliau suprasti Limos kultūros ritualus ir tai, kaip buvo organizuojamos ceremonijos“, – sakė archeologė Gladys Paz.

    Artimiausiu metu numatyti detalesni antropologiniai ir teismo medicinos tyrimai: bus tikslinamas amžius, lytis, ieškoma galimų traumų, ligų ar kitų žymių, galinčių patvirtinti arba paneigti smurtinės mirties hipotezę. Tokiose situacijose ypač svarbūs kaulų pažeidimų pobūdis ir jų „gyjimo“ pėdsakai, padedantys atskirti traumą iki mirties nuo pažeidimų po palaidojimo.

    Kas yra Huaca Pucllana

    Huaca Pucllana buvo vienas reikšmingiausių ceremoninių ir administracinių centrų, siejamų su vadinamąja Limos kultūra. Ši visuomenė klestėjo dabartinės Peru pakrantėje maždaug nuo I iki VII amžiaus, tai yra gerokai anksčiau nei susiformavo inkų valstybė.

    Monumentalus kompleksas didžiąja dalimi pastatytas iš saulėje džiovintų molio plytų, o jo struktūros rodo, kad čia vyko ne tik religinės, bet ir socialinės, valdžios bei išteklių kontrolės praktikos. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad vanduo tokioje dykumų pakrantės aplinkoje turėjo ypatingą reikšmę, todėl su vandens telkiniais susieti ritualai galėjo būti ir religiniai, ir politiškai svarbūs.

    Kodėl radinys svarbus

    Tai nėra pirmas signalas, kad Huaca Pucllana teritorijoje galėjo vykti aukojimo praktikos: ankstesni kasinėjimai čia jau buvo pateikę su ritualais siejamų palaidojimų ar žmonių liekanų. Šį kartą išskirtinis elementas yra palaikų padėtis kanale ir ryšys su vandens infrastruktūra, kas gali atskleisti iki šiol menkiau suprastus apeigų aspektus.

    Šiandien Huaca Pucllana stovi modernios metropolijos apsuptyje, Miraflores rajone, greta intensyvaus miesto gyvenimo. Archeologai pabrėžia, kad atsakyti į pagrindinį klausimą, ar tai tikrai ritualinės aukos atvejis, bus galima tik užbaigus laboratorinius tyrimus ir sujungus juos su platesniu radinio kontekstu.

  • Limoje, Huaca Pucllana komplekse, aptikti ritualinės aukos palaikai: ką jie pasako apie Lima kultūrą

    Limoje, Huaca Pucllana komplekse, aptikti ritualinės aukos palaikai: ką jie pasako apie Lima kultūrą

    Atrastas palaikų kompleksas

    Peru sostinėje Limoje archeologai Huaca Pucllana komplekse aptiko suaugusio žmogaus skeletinius palaikus, kurie, kaip manoma, buvo sąmoningai padėti kaip ritualinė auka prieš daugiau nei 1 300 metų. Radinys aptiktas požeminiame ceremoniniame kanale, siejamame su Lima kultūra.

    Archeologų teigimu, palaikai gulėjo ant kairiojo šono, o kaukolė buvo pakreipta į vakarus, jūros pusę. Tokia padėtis, taip pat palaikų vieta komplekso struktūroje leidžia manyti, kad tai ne atsitiktinis palaidojimas, o ritualinis veiksmas.

    Ką rodo radinio kontekstas

    Kasmet Huaca Pucllana teritorijoje atliekami tyrimai padeda atkurti, kaip veikė ikikolumbinės pakrantės visuomenės, dar iki inkų iškilimo. Šį kartą radinys ypač svarbus dėl tikslios vietos: palaikai rasti kanale, kuris, kaip manoma, buvo naudojamas ceremonijoms ir procesijoms.

    Kartu kasinėjimų metu rasta keramikos fragmentų, rodančių aktyvią veiklą ir galimus ritualinius atributus. Tokie radiniai dažnai padeda datuoti sluoksnius, nustatyti vietos funkciją ir suprasti, kokie simboliai ar gyvūnų atvaizdai buvo svarbūs tuometinėms bendruomenėms.

    „Kalbame apie žmogaus aukos radinį, aptiktą ceremoniniame kanale, priklausančiame Lima kultūrai“, – sakė kasinėjimams vadovaujanti archeologė Gladys Paz.

    Archeologų komanda pabrėžia, kad vien palaikų radimas dar neatsako į svarbiausius klausimus: kas buvo šis žmogus, kokiomis aplinkybėmis jis atsidūrė kanale ir ar auka buvo išskirtinis, ar pakartotinis reiškinys. Į šiuos klausimus tikimasi atsakyti atlikus antropologinius ir laboratorinius tyrimus.

    Miesto viduryje saugoma praeitis

    Huaca Pucllana yra vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip senovės paveldas egzistuoja šiuolaikinio megapolio centre. Ši ikihispaninė ceremoninė ir administracinė vieta įsiterpusi į gyvenamuosius rajonus, šalia įprastos miesto infrastruktūros, todėl lankytojams kontrastas tarp praeities ir dabarties tampa ypač akivaizdus.

    Toks miesto ir archeologijos sambūvis Limoje nėra išimtis. Oficialiais duomenimis, Peru sostinėje išsibarstę daugiau nei 400 sakralinių ikihispaninių vietų, o tai rodo išskirtinį regiono kultūrinį sluoksniavimąsi ir didžiulį išsaugojimo iššūkį sparčiai urbanizuojamoje aplinkoje.

    Istorikai ir archeologai Lima kultūros klestėjimą dažniausiai sieja su laikotarpiu nuo maždaug 100 iki 700 metų, kai Peru centrinėje pakrantėje formavosi sudėtingi religiniai ir politiniai centrai. Huaca Pucllana laikoma vienu svarbiausių tokių centrų, o naujasis radinys gali suteikti papildomų įžvalgų apie tikėjimus, socialinę hierarchiją ir ceremonijų praktiką apie 650 metus.

    Skelbiama, kad palaikai artimiausiomis dienomis bus perkelti iš kasinėjimų vietos tolesniems tyrimams. Archeologai tikisi, kad analizės padės tiksliau nustatyti asmens amžių, galimas mirties aplinkybes ir jo vietą tuometinėje visuomenėje.

  • Po Maču Pikču džiunglėmis aptiko tai, ko niekas nematė: lazeriai atvėrė naujus inkų kelius

    Po Maču Pikču džiunglėmis aptiko tai, ko niekas nematė: lazeriai atvėrė naujus inkų kelius

    Po Maču Pikču apylinkių tankia augmenija mokslininkai aptiko iki šiol nedokumentuotų inkų laikų infrastruktūros pėdsakų. Lazerinio skenavimo technologija LiDAR padėjo užfiksuoti daugiau kaip 2,5 kilometro naujai identifikuotų prekolumbinių kelių, taip pat struktūras, kurios gali būti buvusių terasų ir platformų liekanos.

    LiDAR veikia iš orlaivio ar drono siųsdamas lazerio impulsus į žemės paviršių ir fiksuodamas jų atspindį. Iš apdorotų duomenų sudaromas itin detalus reljefo modelis, leidžiantis pamatyti kelių, sienų ar pamatų kontūrus net ten, kur iš žemės lygio viską uždengia miško laja.

    Tyrimą vykdė Lenkijos mokslininkų komanda iš Varšuvos universiteto, Vroclavo technologijos universiteto ir Vroclavo universiteto, bendradarbiaudama su Peru tyrėjais. Darbai vyko Maču Pikču archeologinio parko ribose, o žvalgomoji tyrimų fazė, kaip nurodoma publikacijose, prasidėjo 2023 metais liepą.

    Ryškiausias radinys – 1,2 km kelias

    Daugiausia dėmesio sulaukė kelias, kurio ilgis siekia mažiausiai 1,2 kilometro. Jo trasa pasižymi inkų inžinerijai būdingais bruožais, įskaitant zigzaginį išdėstymą, padedantį įveikti stačius šlaitus Andų kalnuose.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad vien iš nuotolinių duomenų neįmanoma galutinai nustatyti tikslaus kelio amžiaus ir funkcijos. Tam reikės tikslinių patikrinimų vietoje, stratigrafinių stebėjimų ir papildomų archeologinių tyrimų, kurie leistų patvirtinti datavimą bei ryšius su kitais objektais.

    Kodėl Maču Pikču vis dar stebina?

    Maču Pikču daugiau nei šimtmetį laikomas vienu svarbiausių Pietų Amerikos archeologinių objektų, tačiau jį supantis kalnų kraštovaizdis išlieka mažiau ištirtas. Andų migliniame miške tyrimus apsunkina reljefas ir tanki augmenija, todėl tradicinės paieškos metodais daug kas lieka nepastebėta.

    Nauji duomenys sustiprina hipotezę, kad Maču Pikču galėjo būti ne izoliuota citadelė, o didesnės sistemos dalis. Tokia sistema galėjo apimti susisiekimo tinklą, žemdirbystei pritaikytas terasas, gyvenvietes ir ūkines platformas, kurios padėjo funkcionuoti visam regionui.

    Kas bus daroma toliau?

    Peru kultūros paveldo apsaugą prižiūrinčios institucijos Cusco regione yra užsiminusios apie tikslines archeologines ekspedicijas, kurios turėtų patikrinti LiDAR identifikuotas vietas. Lauko darbai turėtų atsakyti, kaip šios struktūros buvo statomos, kokia jų būklė ir ar jos tikrai priklausė inkų kelių tinklui.

    Archeologijoje LiDAR jau tapo vienu svarbiausių įrankių ieškant objektų sudėtingoje aplinkoje, nes leidžia greitai susiaurinti teritorijas, kur verta kasti ir tirti. Maču Pikču atvejis dar kartą parodė, kad net labiausiai lankomose vietose gali slypėti iki šiol nematytas istorijos sluoksnis.

  • Popiežius Leonas XIV grįžta į Pietų Ameriką: paskelbė kelionę į tris šalis ir netikėtą maršrutą

    Popiežius Leonas XIV grįžta į Pietų Ameriką: paskelbė kelionę į tris šalis ir netikėtą maršrutą

    Vatikanas paskelbė kelionės datas

    Vatikanas pranešė, kad popiežius Leonas XIV lapkričio 6–17 dienomis lankysis Urugvajuje, Argentinoje ir Peru. Tai bus šeštoji jo tarptautinė kelionė nuo pontifikato pradžios ir sugrįžimas į regioną, su kuriuo pontifiką sieja ilgametė pastoracinė patirtis.

    Šventasis Sostas nurodė, kad vizitas prasidės Urugvajuje, po to popiežius vyks į Argentiną, o kelionę užbaigs Peru. Tokios kelionių sekos pasirinkimas akcentuoja Lotynų Amerikos svarbą jo pastoraciniams prioritetams.

    Peru – asmeninės biografijos dalis

    Leonui XIV, gimusiam JAV, Čikagoje, didelę gyvenimo dalį teko praleisti Peru, kur jis tarnavo kaip misionierius, o vėliau ėjo vyskupo pareigas Čiklajo mieste. Vatikanas pabrėžė, kad būtent ši šalis pontifikui yra itin reikšminga.

    Skelbiama, kad Peru etape numatyti sustojimai Limoje, Kuske, Pukalpoje ir Čiklajo mieste šalies šiaurėje. Popiežius taip pat turi Peru pilietybę, kurią gavo 2015 metais.

    Pirmasis vizitas po beveik 40 metų

    Apaštališkoji kelionė apims ir Urugvajų bei Argentiną, kur popiežiaus oficialaus vizito nebuvo beveik keturis dešimtmečius. Paskutinį kartą Argentinoje popiežius lankėsi 1987 metais, kai šalyje viešėjo Jonas Paulius II.

    Urugvajuje Jonas Paulius II lankėsi 1988 metais, o popiežius Pranciškus į Peru vyko 2018 metais. Tuo metu Pranciškus, nors buvo argentinietis, pontifikato laikotarpiu į savo gimtąją šalį oficialiam vizitui negrįžo.

    Kokie miestai įtraukti į maršrutą

    Vatikanas nurodė, kad Urugvajuje popiežius lankysis Montevidėjuje, Paisandu ir Floridoje, kur numatyti susitikimai su tikinčiaisiais bei vietos dvasininkija. Šis etapas truks nuo lapkričio 6 iki 8 dienos.

    Vėliau pontifikas vyks į Argentiną, kur planuojami vizitai Buenos Airėse, Kordoboje ir Luchane iki lapkričio 11 dienos. Kelionės pabaigoje, nuo lapkričio 11 iki 17 dienos, jis lankysis Peru.

    „Sugrįžimas į Lotynų Ameriką yra pastoracinis gestas, rodantis artumą bendruomenėms, kuriose Bažnyčia susiduria ir su socialiniais, ir su dvasiniais iššūkiais“, – sakė Vatikano atstovas.

    Šio vizito darbotvarkėje paprastai tikimasi mišių didžiuosiuose miestuose, susitikimų su vietos Bažnyčios vadovais ir dialogo su visuomenės atstovais. Vatikanas paprastai detalesnę programą, saugumo ir logistikos sprendimus skelbia artėjant kelionei.

  • Peru drebino 5,1 balo žemės drebėjimas: žuvo mažiausiai 5 žmonės, apgadintos ligoninės

    Peru drebino 5,1 balo žemės drebėjimas: žuvo mažiausiai 5 žmonės, apgadintos ligoninės

    Peru centrinę dalį šeštadienio naktį supurtė 5,1 balo stiprumo žemės drebėjimas, pareikalavęs mažiausiai penkių žmonių gyvybių. Dar apie dešimt žmonių patyrė sužalojimų, o gelbėtojai tęsia padarinių vertinimą Andų regione.

    Kaip pranešė atsakingos tarnybos, žemės drebėjimo epicentras buvo netoli Čupakos miesto Chunino regione, o židinys fiksuotas maždaug 24 kilometrų gylyje. Po 17 minučių tame pačiame rajone užregistruotas 3,7 balo stiprumo pakartotinis smūgis, kurio poveikis buvo gerokai silpnesnis.

    Didžiausia žala, pirminiais duomenimis, padaryta Čongos Bajo apylinkėse, kur užfiksuotos ir mirtys, tačiau dalis aukų tapatybių dar tikslinama. Vietos pareigūnai pabrėžia, kad informacija gali kisti, nes įvertinus atokias vietoves dažnai paaiškėja papildomų nuostolių.

    Regiono sostinėje Huankajuje apgadintos dvi gydymo įstaigos, tarp jų Danielio Alcideso Carrióno ligoninė, į kurią buvo atgabenti nukentėjusieji. El Carmen motinos ir vaiko ligoninėje pranešta apie įtrūkimus vaikų intensyviosios terapijos skyriuje.

    Stichija palietė ir kultūros paveldą: apgadintas istorinis Cani Cruz akmeninis kryžius Čongos Alto vietovėje bei dalis senojo Santjago de Leono vienuolyno. Kai kuriuose rajonuose fiksuoti elektros tiekimo sutrikimai, tačiau pirminiai vertinimai rodo, kad nacionalinio kelių tinklo magistralės nebuvo reikšmingai pažeistos.

    Kodėl Peru nuolat dreba žemė?

    Peru yra Ramiojo vandenyno Ugnies žiede, vienoje seismiškai aktyviausių planetos zonų, kur susiduria tektoninės plokštės. Dėl šios priežasties šalyje reguliariai fiksuojami įvairaus stiprumo žemės drebėjimai, o pakrantės ir kalnų regionai laikomi didesnės rizikos teritorijomis.

    Tarnybos primena, kad žemės drebėjimų tiksliai prognozuoti neįmanoma, tačiau rizika vertinama remiantis istoriniais duomenimis ir seisminiais modeliais. Čupakos apylinkėse 5 balų ar didesni smūgiai, kaip nurodoma vietos vertinimuose, vidutiniškai pasikartoja maždaug kas keliolika metų, o silpnesni sukrėtimai registruojami gerokai dažniau.

    Ką daro tarnybos ir ko tikėtis?

    Po sukrėtimo tęsiami pastatų patikrinimai, ypač ligoninėse, mokyklose ir religiniuose bei istoriniuose objektuose, kur pažeidimai gali kelti papildomą pavojų. Gyventojai raginami laikytis vietos civilinės saugos nurodymų ir būti pasirengę pakartotiniams smūgiams, kurie po pagrindinio drebėjimo yra įprastas reiškinys.

    Kol kas didesnės apimties nuošliaužų ar kritinių kelių užtvarų nacionaliniuose maršrutuose nepatvirtinta, tačiau situacija stebima. Tarnybos taip pat vertina, ar nereikės papildomų laikinų evakuacijų zonose, kur pastatų būklė kelia abejonių.

  • Peru atrado 4 naujos kakavmedžio linijos: mokslininkai sako, tai gali išgelbėti šokoladą

    Peru atrado 4 naujos kakavmedžio linijos: mokslininkai sako, tai gali išgelbėti šokoladą

    Mokslininkai Peru tradiciniuose ūkiuose aptiko keturias iki šiol neaprašytas kakavmedžio genetines linijas. Tyrėjai teigia, kad šis atradimas gali tapti svarbiu ginklu saugant pasaulinę šokolado gamybą, kuri vis labiau susiduria su klimato kaitos ir ligų spaudimu.

    Tyrimo metu buvo analizuota 390 laukinių ir pusiau laukinių kakavmedžių genetinė medžiaga iš skirtingų Peru regionų. Iki šiol dažniausiai buvo laikomasi požiūrio, kad kakavmedžių įvairovę galima suskirstyti į 10 pagrindinių genetinių grupių, tačiau nauji duomenys rodo, jog ši klasifikacija buvo nepilna.

    „Tradiciniuose ūkiuose auginami medžiai gali slėpti unikalias savybes, kurios pagerina pupelių kokybę ir padidina atsparumą“, – sakė tyrimo autoriai.

    Genetinė įvairovė tampa kritiška

    Kakava yra viena svarbiausių pasaulio žemės ūkio kultūrų, o jos tiekimo grandinė yra jautri sukrėtimams. Pastaraisiais metais kakavmedžius vis dažniau veikia ekstremalūs orai, karščio bangos, kritulių režimo pokyčiai, taip pat plintančios ligos ir kenkėjai, todėl atsparių veislių paieška tapo prioritetu.

    Tyrėjai pasitelkė vieno nukleotido polimorfizmų analizę, leidžiančią tiksliai palyginti DNR skirtumus ir nustatyti giminystės ryšius. Tokiu būdu jie ne tik identifikavo keturias naujas linijas, bet ir parodė, kad dalis medžių yra skirtingų genetinių grupių mišiniai, o tai gali būti reikšminga selekcijai.

    Ką tai gali duoti šokolado pramonei

    Dvi iš naujai identifikuotų linijų, anot autorių, yra ypač perspektyvios dėl galimai išskirtinės pupelių kokybės ir turtingesnio skonio profilio. Tai atveria galimybių nišinei ir premium šokolado gamybai, kur žaliavos aromatinės savybės dažnai lemia galutinę produkto vertę.

    Kartu didesnė genetinė įvairovė gali padėti kurti veisles, geriau prisitaikančias prie kintančių sąlygų, ir mažinti riziką, kai dideli plotai apsodinami genetiškai panašiais medžiais. Tokia vienodumo problema žemės ūkyje yra gerai žinoma, nes ji didina pažeidžiamumą ligoms ir derliaus svyravimams.

    Naujos įžvalgos apie CCN 51

    Tyrimas pateikė ir papildomų duomenų apie vieną plačiausiai plantacijose naudojamų kakavos veislių CCN 51, vertinamą dėl didesnio derlingumo ir atsparumo. Genetinė analizė leido tiksliau nustatyti, iš kokių linijų ši veislė kilusi ir kokia jų įtaka dabartinei genetinei sandarai.

    Mokslininkai taip pat pabrėžia, kad skirtingi Peru regionai pasižymi savitu genetiniu parašu. Tai rodo, jog vietinės kakavmedžių populiacijos ilgą laiką vystėsi gana izoliuotai, todėl išsaugojo unikalių savybių, kurios gali būti svarbios tiek gamtos apsaugai, tiek šiuolaikinei selekcijai.

  • Jauniausia pasaulyje motina Lina Medina: Peru istorija, medicinos fenomenas ir iki šiol neatsakyti klausimai

    Lina Medina gimė 1933 metais Peru, gausioje šeimoje atokiame Andų kaime. Kai mergaitei buvo penkeri, tėvai pastebėjo, kad jos pilvas neįprastai sparčiai didėja, todėl kreipėsi į gydytojus, įtardami rimtą ligą.

    Iš pradžių medikai svarstė apie naviką ar kitą sveikatos sutrikimą, nes tokio amžiaus vaikui nėštumas atrodė neįmanomas. Tačiau atlikti tyrimai parodė diagnozę, kuri sukrėtė ir šeimą, ir gydytojus: Lina buvo pažengusiame nėštume.

    Dėl ko tai buvo įmanoma?

    Vėlesni gydytojų vertinimai rodė, kad pastojimas galėjo įvykti, kai mergaitei tebuvo ketveri. Paaiškinimo ieškota biologijoje: Linos atvejis siejamas su itin ankstyvu lytiniu brendimu, kai organizmas pradeda bręsti gerokai anksčiau nei įprasta.

    Toks brendimas mediciniškai gali paaiškinti, kaip nėštumas fiziologiškai apskritai tapo įmanomas. Vis dėlto jis neatsako į esminį klausimą, kokiomis aplinkybėmis vaikas galėjo pastoti, todėl istorija nuo pat pradžių turėjo ir sunkaus nusikaltimo šešėlį.

    Gimdymas ir tyrimo aklavietė

    1939 metais gegužės 14 dieną Lina pagimdė sūnų, kuriam suteiktas Gerardo vardas. Dėl itin jauno amžiaus ir mažo kūno sudėjimo natūralus gimdymas buvo laikomas per daug rizikingu, todėl gydytojai atliko cezario pjūvio operaciją.

    Berniukas gimė sveikas, o operacija buvo sėkminga, tačiau viešojoje erdvėje iškart kilo klausimas, kas yra vaiko tėvas. Lina, būdama mažametė, negalėjo aiškiai paaiškinti, kas įvyko, o dalis medikų tuomet pabrėžė, kad tokio amžiaus vaikas gali ir nesuprasti patirtos prievartos.

    Įtarimai buvo kritę ir Linos tėvui, kuris trumpam sulaikytas, tačiau tyrimas neatskleidė pakankamai įrodymų. Sklandė ir nepatvirtintos versijos apie galimas aplinkybes vietos švenčių metu, bet jos liko spėlionėmis, o kaltininkas taip ir nebuvo nustatytas.

    Gyvenimas po pasaulinio dėmesio

    Linos atvejis tapo viena garsiausių XX amžiaus medicinos istorijų, apie kurią plačiai rašė žiniasklaida, domėjosi gydytojai ir mokslininkai. Vis dėlto šeima ilgainiui stengėsi atsitraukti nuo viešumos, atsisakydavo pasiūlymų duoti interviu ir neleido istorijos paversti komerciniu reginiu.

    Pasak pasakojimų, Gerardo ilgą laiką augo manydamas, kad Lina yra jo sesuo, o tiesą sužinojo tik maždaug dešimties metų. Vėliau Lina dirbo klinikoje pas gydytoją, dalyvavusį jos gydyme, sukūrė šeimą ir susilaukė dar vieno vaiko jau įprastomis aplinkybėmis.

    Ši istorija iki šiol minima kaip išskirtinis ankstyvo brendimo ir nėštumo atvejis, tačiau kartu ji primena ir kitą pusę: nepaisant medicininio paaiškinimo, svarbiausias klausimas, kas ir kaip nuskriaudė mažametę, taip ir liko neatsakytas.