CP v2

Tag: Peržiemojimas

  • Atrodo kaip aksomas ir kvepia šokoladu: šią gėlę verta pasodinti dar šį sezoną sode

    Retai pasitaiko augalų, kurie stebina ne tik išvaizda, bet ir kvapu. Šokoladinis kosmėjas, dar vadinamas šokoladine kosmėja (Cosmos atrosanguineus), išsiskiria tamsiai bordo, beveik juodais, aksomą primenančiais žiedlapiais ir saldžiu aromatu, kurį daugelis lygina su kartaus šokolado nata.

    Šis augalas kilęs iš Meksikos, todėl labiausiai mėgsta šilumą ir saulę. Kvapas paprastai stipriausiai juntamas šiltomis, saulėtomis popietėmis, kai įkaitę žiedai intensyviau skleidžia aromatines medžiagas.

    Kas lemia šokolado kvapą?

    Šokoladinės kosmėjos kvapas nėra atsitiktinis: augalo žieduose aptinkamos aromatinės medžiagos, siejamos su vanilės ir kakavos natomis. Dėl to gėlė dažnai pasirenkama prie terasų, takų ar poilsio zonų, kur kvapas lengviau „pagauti“ praeinant.

    Svarbu žinoti, kad tai dekoratyvinis, ne maistinis augalas. Nors aromatas primena desertą, žiedai nėra skirti ragauti, ypač jei sode žaidžia maži vaikai ar laksto augintiniai.

    Kur sodinti ir kaip prižiūrėti?

    Geriausiai šokoladinis kosmėjas auga saulėtoje, nuo vėjų bent iš dalies apsaugotoje vietoje. Dirva turėtų būti laidi, neužmirkstanti, vidutiniškai derlinga, nes pertręšus augalas linkęs auginti lapiją, o ne žiedus.

    Laistyti reikia saikingai, ypač vazonuose, kur žemė greičiau perdžiūsta, bet taip pat greitai ir užmirksta. Reguliarus nužydėjusių žiedų šalinimas skatina naujų pumpurų formavimąsi, todėl žydėjimas gali tęstis iki vėlyvo rudens, kol pasirodo pirmosios šalnos.

    Kaip peržiemoti, kad nedingtų?

    Skirtingai nei vienmetės kosmėjų rūšys, šokoladinis kosmėjas formuoja gumbines šaknis, panašias į jurginų. Būtent dėl to jis dažnai auginamas kaip daugiametis augalas, tačiau mūsų klimato žiemų paprastai neištveria paliktas dirvoje.

    Prieš šalnas augalą verta iškasti, apdžiovinti, nuvalyti nuo perteklinės žemės ir laikyti vėsioje, sausoje, nuo šalčio apsaugotoje vietoje iki pavasario. Pavasarį, praėjus šalnų rizikai, gumbus galima vėl sodinti į dirvą ar vazoną, o augalas dažnai atsidėkoja dar gausesniu žydėjimu.

  • Pasėkite dabar ir pavasarį gėlynas sprogsta: 7 dvimetės gėlės, kurios beveik nereikalauja priežiūros

    Pasėkite dabar ir pavasarį gėlynas sprogsta: 7 dvimetės gėlės, kurios beveik nereikalauja priežiūros

    Kodėl dvimetes verta sėti vasarą

    Vasaros pabaiga ir liepos pradžia yra vienas patogiausių laikų sėti dvimetes gėles, nes jos spėja užauginti lapų skrotelę, sustiprėti ir sėkmingai peržiemoti. Tokie augalai paprastai pražysta kitų metų pavasario pabaigoje ar vasaros pradžioje, kai gėlynuose dar trūksta ryškių žiedų.

    Dvimečių ciklas paprastas: pirmais metais jos daugiausia augina lapus ir šaknis, o antrais metais žydi ir subrandina sėklas. Daliai veislių prireikia šalčio periodo, todėl tinkamas peržiemojimas yra svarbiausia sąlyga, kad pavasarį nereikėtų nusivilti.

    7 dvimetės gėlės, kurias verta pasėti

    Vaistinė verbaska, dar vadinama verbasku ar dėvėju, vertinama dėl aukštų žiedynų ir atsparumo sausrai. Sėkloms dygti dažnai reikia šviesos, todėl jos paprastai beriamos ant paviršiaus tik lengvai prispaudžiant, o dygimas užtrunka apie 10–14 dienų.

    Sieninė erysimumo rūšis, dažnai vadinama kvapniuoju laku, mėgsta saulę ir laidžią, vidutiniškai derlingą dirvą. Dvimetės formos sėjamos vasaros pradžioje daigams, o po kelių savaičių augalai pamažu pripratinami prie lauko sąlygų ir perkeliami į nuolatinę vietą.

    Vienmetė mėnulė, atpažįstama iš violetinių žiedų ir dekoratyvių sidabrinių sėklų ankštarų, yra dažnas džiovintų puokščių akcentas. Jos sėkloms gali padėti trumpas šaldymo periodas, o daigų kartais tenka palaukti ilgiau, iki maždaug 30 dienų.

    Vakarinė našlaitė, dar vadinama damų vakarine, išsiskiria kvapu, kuris ypač juntamas vakarais. Ji geriausiai žydi saulėje, bet pakelia ir lengvą pavėsį, o sėklos paprastai sudygsta per 14–21 dieną, jei dirva nuolat lengvai drėgna.

    Sodo katilėlis yra klasikinė dvimetė, kuri pavasario gėlynams suteikia varpelių formos žiedų masę. Sėklos labai smulkios, todėl dažnai nesėjamos giliai, o daigai persodinami, kai išaugina 2–3 tikruosius lapelius.

    Paprastoji rusmenė vertinama dėl įspūdingų varpelių, tačiau svarbu prisiminti, kad augalas yra nuodingas. Ji dažnai pati pasisėja, o sėkloms dygti paprastai reikia šviesos, todėl jos tik prispaudžiamos prie substrato ir palaikoma tolygi drėgmė.

    Barzdotasis gvazdikas yra vienas patikimiausių pasirinkimų norint ryškių žiedų ir kvapo be sudėtingos priežiūros. Jis greitai dygsta, dažnai per 7–14 dienų, o geriausiai auga saulėje, nors pakenčia ir pusiau pavėsį.

    Priežiūra po sėjos ir saugus peržiemojimas

    Sudygusiems daigams dažniausiai prireikia pikavimo, kad jie nesusigrūstų ir suformuotų tvirtą šaknyną. Karštomis dienomis jauni augalai gali nukentėti nuo kaitros, todėl pravartu rinktis vietą su išsklaidyta šviesa ir laistyti taip, kad žemė būtų tolygiai drėgna, bet ne šlapia.

    Peržiemojimą labiausiai lemia dirvos laidumas: užmirkimas žiemą yra dažna dvimečių žūties priežastis, ypač sunkesnėse molingose dirvose. Prieš šalčius gėlyną verta mulčiuoti plonu lapų ar kitos lengvos organikos sluoksniu, paliekant augalų skroteles neuždusintas.

    Jei žiema besniegė ir šalta, jautresnius augalus galima pridengti neaustine danga, tačiau pavasarį svarbu laiku nuimti, kad augalai neimtų šusti. Toks minimalus pasiruošimas dažnai lemia, ar kitą sezoną gėlynas pasitiks pilnas žiedų, ar teks pradėti viską iš naujo.