Intensyvi žvejyba mažina ne tik žuvų išteklius – mokslininkai sako, kad ji gali keisti ir pačias žuvis molekuliniu lygmeniu, įskaitant jų DNR bei genų „įjungimą“ ir „išjungimą“. Toks poveikis siejamas su mažėjančia genetine įvairove ir prastesniu populiacijų atsparumu aplinkos stresui.
Kaip rašoma „ZME Science“, tyrėjai atkreipia dėmesį, kad nuo priešindustrinių laikų iš tikslinių rūšių buvo pašalinta didelė dalis pasaulinės biomasės, o žuvininkystės biomasa daugelyje klimato zonų toliau mažėja. Tačiau vis dažniau keliami klausimai ne vien apie kiekius – bet ir apie ilgalaikes biologines pasekmes.
Vienas iš naujesnių darbų, publikuotas liepos mėnesį, nagrinėjo laukines žuvis Viduržemio jūroje ir prisidėjo prie augančių įrodymų, kad žvejyba gali skatinti biologinius pokyčius per trumpą laiką ir net per kartas. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie pokyčiai gali reikšti žmogaus sukeltą „atranką“ gamtoje.
Mokslininkų teigimu, genetinių sekų ir genų raiškos pokyčiai gali apsunkinti žuvų populiacijų gebėjimą atlaikyti klimato kaitos keliamą stresą, ligas ir išlaikyti sveikas sąveikas ekosistemose. Kitaip tariant, net jei žuvų dar yra, jos gali tapti mažiau atsparios tam, kas laukia ateityje.
Žvejyba ir epigenetika: kas keičiasi?
Tyrėjai vis daugiau dėmesio skiria epigenetikai – tai trumpalaikiai, dažnai grįžtami pokyčiai, kurie nekeičia pačios DNR „raidžių“, bet keičia, kaip DNR yra skaitoma. Paprastai tariant, tai tarsi žymelės, kurios organizmui nurodo, kuriuos genus aktyvinti, o kuriuos prislopinti.
Vienas svarbiausių mechanizmų šiame kontekste – DNR metilinimas. Tai procesas, kai prie DNR prisijungia cheminės grupės, galinčios iš dalies ar visiškai „nutildyti“ genų veiklą arba, priešingai, pakeisti jų aktyvumą priklausomai nuo aplinkos sąlygų.
Viduržemio jūroje atliktame tyrime buvo analizuojama, ar žvejyba koreliuoja su genetiniais ir epigenetiniais pokyčiais vienos rūšies žuvyse. Lygintos populiacijos iš trijų vietovių prie Balearų salų pakrantės, o kiekvienoje jų pasirinktos dvi gretimos zonos: viena, kur vykdoma žvejyba, ir kita – jūrų saugoma teritorija, kur žvejyba draudžiama.
Nors epigenetiniai skirtumai tarp zonų nebuvo „milžiniški“, tyrėjai juos vis tiek laiko reikšmingais: net nedideli metilinimo pokyčiai gali turėti didelį poveikį elgsenai ar fizinėms savybėms. Analizuoti genai buvo susiję su imuniniais atsakais, nervų sistemos vystymusi, baltymų sinteze, pigmentacija ir kitomis funkcijomis.
Ar pokyčiai gali būti grįžtami?
Mokslininkai pabrėžia, kad tokiuose tyrimuose svarbu atsargiai vertinti priežastinius ryšius: fiksuota koreliacija dar nereiškia, kad žvejyba vienintelė sukelia visus pastebėtus skirtumus. DNR metilinimo modeliams įtakos gali turėti daug veiksnių, įskaitant amžių, o žvejyboje dažnai pirmiausia sugaudomos didesnės, senesnės žuvys.
Vis dėlto, net ir taikant statistinius metodus, skirtumai tarp žvejojamų vietų ir „no-take“ saugomų teritorijų išliko. Tai sustiprina prielaidą, kad žvejybos spaudimas gali būti vienas iš veiksnių, susijusių su pastebėtais epigenetiniais pokyčiais.
Įdomu ir tai, kad epigenetiniai pokyčiai teoriškai gali būti greičiau grįžtami nei genetiniai. Tyrėjų vertinimu, jei dalis pokyčių susiję su vadinamąja epigenetine „plastika“, mažinant spaudimą populiacijoms gali atsirasti daugiau galimybių joms atsigauti.
Kita vertus, kai žvejyba ilgainiui skatina genetinius poslinkius, juos sugrąžinti gali būti itin sunku. Todėl mokslininkai ragina toliau tirti, kaip žvejybos praktikos keičia ne tik populiacijų dydį, bet ir jų biologinę „kokybę“ – atsparumą, įvairovę ir gebėjimą prisitaikyti.
Mažesnės žuvys ir mažesnė įvairovė
Žvejyba gali veikti kaip dirbtinė atranka: dažniau sugaunamos didesnės žuvys, o tai ilgainiui palieka daugiau mažesnių individų, kurie spėja daugintis. Mokslininkai jau anksčiau yra fiksavę atvejus, kai per kartas populiacijose mažėja vidutinis suaugusių individų dydis, keičiasi elgsena.
Pavyzdžiui, mokslinėje literatūroje minimas atvejis, kai per 25 metų laikotarpį Rytų Baltijos menkių mėginyje kūno ilgis sumažėjo 48 proc., o kartu stebėti ir genetiniai pokyčiai, susiję su lėtesniu augimu. Tai rodo, kad intensyvus išteklių naudojimas gali palikti ilgalaikį „pėdsaką“ pačiose populiacijose.
Viduržemio jūros tyrime genetiniai rezultatai buvo mažiau aiškūs nei epigenetiniai, tačiau bendra tendencija išliko: saugomose teritorijose aptikta didesnė genetinė įvairovė nei žvejojamose vietose. Vienas iš galimų paaiškinimų – kai iš populiacijos sistemiškai pašalinama daug tos pačios amžiaus grupės (dažniausiai didžiausių individų), genetinė įvairovė gali mažėti.
Mokslininkų teigimu, žinių apie biologinius žvejybos padarinius plėtra yra svarbi ne vien gamtosaugai, bet ir pačiai žvejybai: kuo geriau suprantamas spaudimo poveikis rūšims, tuo tiksliau galima valdyti išteklius ir mažinti riziką, kad populiacijos taps pernelyg trapios.
