Tag: Physical Review Letters

  • Itin energingas neutrinas Viduržemio jūroje: fizikai jį sieja su sprogstančia pirmykšte juodąja skyle

    2023 metais į Viduržemio jūrą „atsitrenkė“ neįprastai didelės energijos subatominė dalelė – neutrinas, užfiksuotas povandeniniame detektoriuje. Jo energija siekė apie 220 PeV, t. y. maždaug 100 000 kartų daugiau nei gali pasiekti Didysis hadronų priešpriešinių srautų greitintuvas.

    Tokie neutrinai paprastai laikomi itin sunkiai pagaudomomis „vaiduoklio“ dalelėmis: pro Žemę jie pralekia beveik nesąveikaudami su medžiaga. Tačiau šį kartą signalas buvo pakankamai ryškus, kad jį užfiksuotų KM3NeT eksperimentas, įrengtas jūros gelmėse.

    Mokslininkus sutrikdė tai, kad įprasti astrofiziniai šaltiniai sunkiai paaiškina būtent tokį energijos „profilį“. Be to, jei panašūs reiškiniai būtų dažni, jų turėjo užfiksuoti ir kitas didelis neutrino observatorijos projektas – IceCube Antarktidoje, tačiau tokių įvykių jo duomenyse nebuvo.

    Dabar Masačusetso universiteto Amherste (UMass Amherst) fizikų komanda pasiūlė netikėtą paaiškinimą: šis neutrinas galėjo būti susijęs ne su įprastais kosminiais procesais, o su egzotišku reiškiniu – sprogstančia „beveik ekstremalia“ pirmykšte juodąja skyle, galinčia turėti vadinamąjį „tamsųjį“ krūvį.

    Pirmykštės juodosios skylės idėja

    Hipotezė apie pirmykštes juodąsias skyles siekia šeštąjį dešimtmetį: buvo siūlyta, kad pačioje Visatos pradžioje kai kurios itin tankios erdvėlaikio sritys galėjo subyrėti į juodąsias skyles tiesiogiai, dar neatsiradus žvaigždėms.

    Skirtingai nei žvaigždžių žūties metu susidarančios juodosios skylės, pirmykštės galėtų būti labai mažos – netgi prilygstančios atominio branduolio masteliui. Vėliau Stephenas Hawkingas parodė, kad dėl kvantinių efektų šalia įvykių horizonto tokie objektai turėtų „garuoti“, skleisdami daleles – tai vadinama Hawkingo spinduliuote.

    Pagal klasikinį scenarijų, juodajai skylei prarandant masę ji turėtų kaisti ir spinduliuoti vis intensyviau, o pabaigoje – sprogti. Tačiau jei tokie sprogimai būtų pakankamai dažni, kad KM3NeT užfiksuotų 2023 metų įvykį, panašių signalų turėtų būti gausu ir kituose detektoriuose.

    Kodėl KM3NeT matė, o IceCube – ne

    Tyrėjai pabrėžia, kad čia ir atsiranda pagrindinė mįslė: KM3NeT užfiksavo rekordą, o IceCube – nieko panašaus. Straipsnyje ši įtampa tarp duomenų apibūdinama kaip „3,5 sigma“ neatitikimas, rodantis, kad pradinės prielaidos gali būti klaidingos.

    UMass Amherst komanda siūlo, kad problema gali slypėti ne detektoriuose, o pačiame šaltinyje. Pasak jų, tai galėjo būti ne „įprasta“ juodoji skylė, o turinti krūvį, susijusį su vadinamuoju tamsiuoju sektoriumi.

    Ši idėja remiasi tuo, kad didžioji dalis Visatos medžiagos, kaip manoma, yra tamsioji materija – nematoma ir su šviesa beveik nesąveikaujanti medžiaga. Tyrėjai kelia prielaidą, kad tamsioji materija galėtų turėti savotišką „tamsiąją elektromagnetiką“ ir atitinkamą krūvį, kuris pakeistų pirmykštės juodosios skylės evoliuciją.

    „Kosminė koma“ ir sprogimas

    Pagal siūlomą scenarijų, mažėjant juodajai skylei jos „tamsusis“ krūvis taptų vis svarbesnis, kol objektas pasiektų beveik ekstremalią būseną – kai krūvio sukelta stūma ima balansuoti gravitacinį suspaudimą.

    Tuomet juodoji skylė tarsi „sulėtėja“: išgaravimas tampa smarkiai slopinamas, o pats objektas gali išlikti labai ilgai – kosmologiniais mastais. Vėliau, pasiekus kritinę ribą, tamsiojo elektrinio lauko poveikis, kaip teigiama, galėtų sukelti dalelių porų atsiradimą (minimas „tamsusis Schwingerio efektas“), o tai baigtųsi staigiu išsikrovimu ir sprogimu.

    Esminė detalė, leidžianti suderinti du detektorius: tyrėjai skaičiuoja, kad toks sprogimas gali slopinti neutrino emisiją ties maždaug 1 PeV energijomis (kur IceCube yra ypač jautrus), bet palikti ryškų signalą ties gerokai didesnėmis energijomis – apie 100 PeV diapazone, kuriame ir pasirodė KM3NeT įvykis.

    Ryšys su tamsiąja materija

    Jeigu „beveik ekstremalios“ pirmykštės juodosios skylės su tamsiuoju krūviu iš tiesų egzistuoja, tai galėtų turėti reikšmę ne vien neutrino rekordui. Straipsnyje teigiama, kad tokia objektų populiacija teoriškai galėtų sudaryti visą tamsiąją materiją Visatoje.

    Ankstesnės idėjos, siejančios tamsiąją materiją su pirmykštėmis juodosiomis skylėmis, dažnai susidurdavo su problema: pernelyg dažni sprogimai turėtų palikti per didelį foninį gama spinduliuotės „švytėjimą“, kurį aptiktų teleskopai. Šiuo atveju siūlomas mechanizmas skiriasi tuo, kad didžiąją laiko dalį objektai būtų „ramybės“ būsenoje ir ryškaus fono nesukurtų.

    Tyrimo autoriai tikisi, kad per ateinantį dešimtmetį, plečiantis stebėjimams ir daugėjant duomenų, panašių įvykių pavyks užfiksuoti daugiau. Darbas publikuotas žurnale „Physical Review Letters“, o populiariai apie šią hipotezę rašė „ZME Science“.

  • Mįslė, kuri nedavė ramybės dešimtmečius: laboratorijoje atkūrė procesą, kaitinantį Saulės vainiką

    Mįslė, kuri nedavė ramybės dešimtmečius: laboratorijoje atkūrė procesą, kaitinantį Saulės vainiką

    Keistas Saulės paradoksas

    Nutolus nuo ugnies įprastai vėsta, tačiau Saulėje vyksta atvirkščiai: jos išorinis atmosferos sluoksnis yra gerokai karštesnis už matomą paviršių. Mokslininkus tai glumina dešimtmečius, nes energija, kuri turėtų maitinti tokį karštį, neatrodo akivaizdi.

    Saulės fotosferos temperatūra siekia apie 5 500 laipsnių Celsijaus, o vainikas, dar vadinamas korona, gali įkaisti iki daugiau nei 1 000 000 laipsnių. Kadangi vainikas labai retas, jo šilumos palaikymo mechanizmas turi veikti itin efektyviai.

    Kas gali kaitinti vainiką?

    Viena iš stipriausių idėjų aiškinant šį paradoksą yra daugybė mažų energijos išsiskyrimų, vadinamų nanoblyksniais. Nors kiekvienas jų būtų menkas, bendra suma galėtų palaikyti vainiko temperatūrą.

    Kita svarbi sąvoka yra magnetinis persijungimas, kai plazmoje susitinka priešingų krypčių magnetiniai laukai, persitvarko jų jungtys ir dalis sukauptos energijos virsta šiluma. Kadangi Saulė yra plazmos kamuolys, persmelktas magnetinių laukų, toks procesas laikomas realistišku kandidatu.

    Kinijos mokslininkų eksperimentas su lazeriais

    Kinijos tyrėjai laboratorijoje pademonstravo procesą, kuris galėtų paaiškinti, kaip dalis šilumos atsiranda Saulės vainike. Eksperimente lazeriais buvo sukurta plazma, o specialiai parinktos sąlygos leido suformuoti struktūras, kurios suartino magnetinius laukus ir inicijavo energijos virtimą šiluma.

    Bandymas buvo atliktas Šanchajuje esančioje lazerių infrastruktūroje, kur keturi persidengiantys lazerio spinduliai buvo nukreipti į plastikinį taikinį su smulkiai banguotu paviršiumi. Trumpi impulsai, trunkantys apie vieną milijardąją sekundės dalį, medžiagą pavertė plazma, kuri ėmė plėstis į retesnę aplinką.

    Plazmai plečiantis ir lėtėjant, riboje išryškėjo vadinamoji Reilio ir Teiloro nestabilumo eiga, kai atsiranda pirštus ar grybo kepures primenančios ataugos. Aplink tokias ataugas formavosi magnetiniai laukai, o kaimyninėse struktūrose jų kryptys buvo priešingos.

    Kompiuterinės simuliacijos parodė, kad besiplečiantys plazmos pirštai suartina priešingus magnetinius laukus, sudarydami sąlygas magnetiniam persijungimui. Būtent šis persitvarkymas, mokslininkų vertinimu, ir sukuria papildomą šildymą.

    Lyginimui tyrėjai pakartojo bandymą su lygiu plastikiniu taikiniu, kai plazmos tėkmė buvo gerokai tolygesnė ir be ryškių ataugų. Pagal plazmos skleidžiamus rentgeno spindulius buvo įvertinta elektronų temperatūra, o ji banguoto taikinio atveju pasiekė apie 820 000 laipsnių Celsijaus.

    Lygaus taikinio scenarijuje užfiksuota elektronų temperatūra buvo maždaug perpus mažesnė. Papildomoje simuliacijoje, kurioje buvo „išjungtas“ magnetinių laukų susidarymas, papildomas įkaitimas beveik išnyko, sustiprindamas išvadą apie magnetinių procesų svarbą.

    Kaip tai siejasi su Saulės reiškiniais?

    Mokslininkai nurodo, kad panašios sąlygos Saulėje gali rastis ten, kur vėsesnė ir tankesnė plazma krinta per karštesnę aplinką. Toks reiškinys vadinamas vainiko lietumi, o jo ribose gali susiformuoti nestabilumai, panašūs į laboratorijoje stebėtus.

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia ribotumus: laboratorinė plazma buvo daug tankesnė, o procesai vyko nepalyginamai trumpesniais laikais nei Saulėje. Dėl to eksperimentas ne atkuria visą Saulės energijos kaupimo grandinę, o tik parodo galimą mechanizmo dalį, kuri tam tikromis sąlygomis gali būti efektyvi.

    Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale „Physical Review Letters“, o tolesni stebėjimai ir bandymai turėtų padėti įvertinti, kaip dažnai toks mechanizmas veikia Saulėje ir kokią dalį vainiko šildymo jis gali paaiškinti. Jei hipotezė pasitvirtins platesniu mastu, tai priartintų prie vieno svarbiausių Saulės fizikos klausimų atsakymo.

  • Mokslininkai sako: tamsioji materija galėjo būti aptikta netyčia – ženklas užfiksuotas dar 2019 metais

    Mokslininkai sako: tamsioji materija galėjo būti aptikta netyčia – ženklas užfiksuotas dar 2019 metais

    Mokslininkų komanda teigia, kad tamsiosios materijos pėdsakai galėjo būti užfiksuoti netyčia, analizuojant gravitacinių bangų duomenis. Įtarimų sukėlė vienas 2019 metais detektuotas signalas, kurio forma gali rodyti ne įprastą susidūrimą vakuume.

    Gravitacinės bangos yra erdvėlaikio raibuliai, kuriuos sukelia itin masyvūs įvykiai, pavyzdžiui, juodųjų skylių susiliejimai. Nuo pirmojo tiesioginio aptikimo 2015 metais LVK tinklas jau užregistravo šimtus įvykių, o kiekvienas jų leidžia tikslinti modelius apie Visatos sandarą.

    Naujo darbo autoriai siūlo, kad dalis tamsiosios materijos galėtų būti sudaryta iš itin lengvų dalelių, kurios ekstremaliomis sąlygomis elgtųsi kaip banguojantis laukas. Tokia terpė, apgaubianti dvi susiliejančias juodąsias skyles, galėtų subtiliai pakeisti patį susiliejimo „garsą“ gravitacinių bangų duomenyse.

    Vienas signalas išsiskyrė iš kitų

    Tyrėjai palygino skirtingų susiliejimų signalus su teoriniu modeliu, kaip banga turėtų atrodyti, jei pora juodųjų skylių būtų panirusi į tankų tamsiosios materijos „debesį“. Analizėje buvo vertinami kelių dešimčių įvykių duomenys, užfiksuoti LIGO, Virgo ir KAGRA observatorijomis.

    Didžioji dalis signalų atitiko susiliejimą vakuume, tačiau vienas 2019 metų liepos mėnesio įvykis, žymimas GW190728, pasirodė suderinamas su scenarijumi tamsiosios materijos aplinkoje. Pasak autorių, tai galėtų reikšti, kad dalis informacijos iki šiol buvo priskiriama įprastiems susidūrimams, nors realiai aplinka galėjo būti kitokia.

    „Juodųjų skylių susiliejimų naudojimas tamsiosios materijos paieškai būtų milžiniškas proveržis“, – sakė Amsterdamo universiteto fizikas Rodrigo Vicente.

    „Taip galėtume tyrinėti tamsiąją materiją mažesniais masteliais, nei iki šiol buvo įmanoma“, – pridūrė jis.

    Kodėl tai dar nėra įrodymas

    Patys tyrėjai pabrėžia, kad rezultatas kol kas nėra pakankamai statistiškai tvirtas, kad būtų galima skelbti tamsiosios materijos aptikimą. Tokiems teiginiams būtini nepriklausomų grupių patikrinimai, papildomi modelių testai ir jautresni stebėjimai.

    „Statistinis patikimumas dar per mažas, kad būtų galima teigti, jog aptikta tamsioji materija, todėl reikia nepriklausomų patikrų“, – sakė MIT fizikas Josu Aurrekoetxea.

    „Be tokių bangos formos modelių galėtume fiksuoti susiliejimus tamsiosios materijos aplinkoje, bet sistemingai priskirti juos įvykiams vakuume“, – paaiškino jis.

    Situaciją komplikuoja tai, kad tamsiosios materijos prigimtis vis dar nežinoma: egzistuoja daug konkuruojančių hipotezių, o galutinis atsakymas gali pareikalauti kelių skirtingų stebėjimo metodų. Vis dėlto gravitacinių bangų astronomija tampa vis svarbesniu įrankiu, nes leidžia tikrinti fizikos modelius ten, kur įprasti teleskopai dažnai nepajėgūs.

    Ką pakeistų naujos kartos stebėjimai

    Artimiausiais metais tikimasi daugiau ir tikslesnių gravitacinių bangų duomenų, nes observatorijos nuolat tobulinamos, o aptinkamų įvykių skaičius auga. Didesnė imtis leistų patikrinti, ar GW190728 yra išskirtinė anomalija, ar tik pirmasis matomas pavyzdys platesnio reiškinio.

    Tyrimas paskelbtas mokslo žurnale „Physical Review Letters“. Jei rezultatai pasitvirtintų, tai atvertų naują kelią tamsiosios materijos paieškoms, remiantis ne tiesioginiu dalelių aptikimu, o jos paliekamu pėdsaku stiprios gravitacijos aplinkoje.

  • Antarktidos lede aptiko supernovų pėdsaką: atskleidė, kur kosmose keliavo Žemė

    Antarktidos lede aptiko supernovų pėdsaką: atskleidė, kur kosmose keliavo Žemė

    Antarktidos ledo gręžiniuose mokslininkai aptiko itin retą geležies izotopą geležį-60, kuris, kaip teigiama, gali būti tiesioginis įrodymas, kad Saulės sistema pastaraisiais dešimtimis tūkstančių metų judėjo per tarpžvaigždinę supernovų dulkėmis prisotintą sritį. Šis radinys ledo sluoksnius paverčia savotišku Žemės kelionės kosmose „skrydžio registratoriumi“.

    Tyrimą atliko komanda, vadovaujama branduolinės astrofizikos specialisto Dominiko Kolo iš Vokietijos Helmholtzo centro Drezdene-Rosendorfe. Jie lede ieškojo atomų, kurių kilmę paaiškinti procesais Žemėje praktiškai neįmanoma.

    Kas ypatinga geležyje-60?

    Geležis-60 susidaro tik ekstremaliomis sąlygomis, pavyzdžiui, žvaigždėms sprogstant supernovomis. Žemėje ji natūraliai nesiformuoja reikšmingais kiekiais, todėl jos aptikimas aplinkoje paprastai siejamas su kosminės kilmės dulkėmis.

    Dar vienas svarbus argumentas yra šio izotopo irimas: jo pusėjimo trukmė siekia apie 2,6 milijono metų. Tai reiškia, kad jeigu geležies-60 ir buvo Žemėje jos formavimosi pradžioje, per geologiškai trumpą laiką ji turėjo išnykti, tad šiandien randami pėdsakai laikomi „šviežiu“ įnašu iš kosmoso.

    Kaip Antarktidos ledas tapo laiko kapsule?

    Antarktidos ledo skydas formuojasi sluoksnis po sluoksnio iš sniego, o kartu su krituliais įšąla ir atmosferos dalelės. Suslėgtas ledas leidžia išgręžti cilindrinius gręžinius, kuriuose sluoksniai atspindi skirtingus laikotarpius.

    Naudodami Europos projekto Antarktidos ledo gręžiniams medžiagą, tyrėjai ištyrė apie 295 kilogramus ledo. Ledą jie ištirpdė, išskyrė likusias priemaišas ir suskaičiavo itin mažą kiekį geležies-60 atomų.

    Ką rodo skirtingos koncentracijos?

    Komanda praneša, kad geležies-60 pėdsakų aptikta ledo sluoksniuose, datuojamuose maždaug prieš 40 000–81 000 metų. Kartu nustatyta, kad šiuose senesniuose sluoksniuose izotopo koncentracija mažesnė nei pastarųjų dešimtmečių Antarktidos sniege.

    Toks skirtumas dera su hipoteze, kad Saulės sistema šiuo metu juda per vadinamąjį Vietinį tarpžvaigždinį debesį. Tai dujų, dulkių ir plazmos sritis, kuri, kaip manoma, galėjo būti „pasėta“ supernovų liekanomis, o Žemę pasiekia vos juntamas kosminių dulkių „lietus“.

    „Šie rezultatai leidžia manyti, kad Vietinis tarpžvaigždinis debesis yra kosminis archyvas, kuriame saugoma supernovų pagaminta geležis-60“, – rašė tyrėjai.

    Mokslininkų vertinimu, ledo gręžinių įrašas rodo, kad Saulės sistema per šią sritį galėjo judėti bent 80 000 metų, pereidama per retesnes ir tankesnes debesies zonas. Tai svarbu ne tik kosminės aplinkos rekonstrukcijai, bet ir geresniam supratimui, kaip tarpžvaigždinė medžiaga pasiekia Žemės atmosferą.

    Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale Physical Review Letters, o tolesni darbai turėtų padėti tiksliau susieti izotopų „pikas“ su konkrečiais mūsų kosminės kaimynystės pokyčiais. Tokie duomenys gali papildyti ir kitus archyvus, pavyzdžiui, vandenynų nuosėdų įrašus, kuriuose taip pat fiksuojami supernovų kilmės izotopai.