Tag: Pietų Afrikos Respublika

  • Jordanijos karalienė Rania RPA sužavėjo lengvu įvaizdžiu: palaidinė su „pelerine“ ir raštuotas midi sijonas

    Jordanijos karalienė Rania viešnagės Pietų Afrikos Respublikoje metu dėmesį patraukė ne tik savo darbotvarke, bet ir lengvu, kruopščiai apgalvotu įvaizdžiu. Kapsštate vykstančiame jaunųjų lyderių susitikime „One Young World“ ji pasirodė deriniu, kuriame susiliejo neutralios spalvos ir ryški silueto idėja.

    Kaip rašoma, renginys Kapsštate vyks iki lapkričio 6 dienos, o antradienį, lapkričio 3-iąją, karalienė Rania lankėsi Desmondo ir Leah Tutu fonde. Čia ji apžiūrėjo parodą, skirtą velionio arkivyskupo gyvenimui.

    Tą pačią dieną ji taip pat susitiko su Graça Machel – Nelsono Mandelos našle – ir Nobelio taikos premijos laureatu Muhammadu Yunusu. Tačiau būtent vizito apranga tapo viena ryškiausių šios kelionės detalių.

    Stilizacijos akcentu tapo ecru spalvos palaidinė, kuri atrodė taip, tarsi ant pečių būtų užmesta lengva pelerina. Aukštas, švelniai drapiruotas kaklas apgaubė kaklą, o nuo pečių laisvai krito platūs, minkšti tos pačios medžiagos „paneliai“, judėję su kiekvienu žingsniu.

    Palaidinė su „pelerinos“ efektu

    Po krintančia viršutine dalimi slėpėsi ilgos rankovės su rankogaliais – detalė, kuri, nepaisant audinio gausos, suteikė formai tvarkos. Dėl to palaidinė neatrodė sunki: apimtis telkėsi ties pečiais, o apatinė dalis liko lygi ir tvarkingai sukišta į sijoną.

    Audinys subtiliai blizgėjo ir atrodė lengvai krintantis – greičiausiai šilkinis arba satininis. Būtent tai ir kūrė „plazdančios“ pelerinos įspūdį: ji nekyšojo, o krito minkštomis klostėmis.

    Karamelinis midi sijonas su raštu

    Antruoju derinio centru tapo šilto karamelės atspalvio pieštuko silueto midi sijonas. Jis turėjo aukštą liemenį, ryškiau pabrėžusį taliją, ir siekė blauzdos vidurį, o matinė medžiaga priminė minkštą zomšą.

    Sijoną puošė šviesus, ecru spalvos geometrinis raštas: spiralės, zigzagai, rombai ir plonos linijos buvo sudėliotos į vertikalias juostas. Motyvai atrodė ne atsitiktiniai – ryškiausia dalis buvo priekyje, o vertikalios linijos vizualiai „tempė“ siluetą žemyn, suteikdamos daugiau grakštumo.

    Neutralios spalvos ir proporcijų žaidimas

    Visą įvaizdį jungė šiltų neutralių spalvų paletė: ecru atspalvis kartojosi ir palaidinėje, ir sijono rašte, todėl abu drabužiai atrodė lyg sukurti kaip komplektas. Karamelinis sijono tonas derėjo prie karalienės plaukų atspalvių.

    Prie derinio buvo priderinti smailianosių aukštakulniai – rožinio aukso atspalvio, su metaliniu blizgesiu, ir nedidelė kreminė rankinė su trumpa rankenėle bei auksiniais akcentais. Tamsūs akiniai nuo saulės tapo vieninteliu ryškesniu kontrastu.

    Stilizacijos logika rėmėsi proporcijomis: viršus – laisvesnis ir judrus, apačia – siaura ir prigludusi. Pelerinos efektas praplėtė pečių liniją, pieštuko formos sijonas pabrėžė klubus, o aukštas liemuo aiškiai pažymėjo taliją, sukuriant klasikinį „smėlio laikrodžio“ siluetą.

    Nors įvaizdis buvo ryškus, jis neatrodė sunkus: šviesios spalvos suteikė gaivumo, krintantis audinys pridėjo lengvumo, o raštas neleido sijonui virsti vientisa tamsia mase. Taip buvo pasiektas balansas tarp išskirtinumo ir subtilumo.

  • Mokslininkai ištyrė, kaip žuvusio dramblio kūnas keičia ekosistemą: poveikis tęsiasi iki 8 metų

    Pietų Afrikos Respublikos Krugerio nacionaliniame parke mokslininkai kelerius metus stebėjo, kaip vieno dramblio gaišena keičia aplinką. Tyrimas parodė, kad net ir po gyvūno žūties jo „pėdsakas“ ekosistemoje išlieka ilgai, o ryškiausi pokyčiai fiksuojami dirvožemyje ir augalijoje.

    Stebėjimai prasidėjo po vienišo dramblio Aleksandro žūties 2009 metais. Tyrėjai sistemingai fiksavo, kaip keičiasi dirvožemio cheminė sudėtis, mikroorganizmų bendrijos, augalų augimas ir kitų gyvūnų elgsena toje pačioje vietoje skirtingais irimo etapais.

    Pirmosiomis savaitėmis ir mėnesiais aplink gaišeną augmenija neretai nunyksta. Taip nutinka dėl staigaus irimo produktų kiekio šuolio: kai kuriais atvejais azoto junginių koncentracija dirvožemyje šalia šviežių palaikų gali viršyti įprastą foną iki 3 000 kartų, o toks perteklius augalams tampa žalingas.

    Pokyčiai paliečia ir dirvožemio mikrobus. Tyrėjai nustatė, kad bendras bakterijų įvairovės lygis gali sumažėti, tačiau išlikusių mikroorganizmų aktyvumas išauga, nes atsiranda itin daug lengvai prieinamų maisto medžiagų.

    Vėliau dirvožemio chemija stabilizuojasi, tačiau vietovė ne visada grįžta į ankstesnę būklę. Ilgesniu laikotarpiu šiose „maistinių medžiagų dėmėse“ dažniau ima dominuoti keli greitai augantys žolinių augalų tipai, o bendras augalijos vaizdas tampa mažiau įvairus nei aplinkiniuose plotuose.

    Tokia pakitusi augmenija traukia žolėdžius gyvūnus, kurie į tas pačias vietas sugrįžta pakartotinai. Jų išmatos papildomai praturtina dirvožemį, todėl poveikis išsiplečia už pirminės gaišenos irimo laikotarpio ir gali išlikti bent iki 8 metų.

    „Tai tapo itin įtikinamu priminimu, kad gamta, kurią matome šiandien, dažnai yra suformuota praeities palikimo“, – sakė Pietų Afrikos nacionalinių parkų atstovas Izakas Smitas.

    Mokslininkų vertinimu, tokie atvejai padeda geriau suprasti, kaip stambūs žinduoliai veikia ekosistemų maistinių medžiagų apytaką ir buveinių struktūrą. Net ir išnykus tiesioginiam pokyčių šaltiniui, jo sukelti procesai gali tęstis metų metus, keisdami gyvūnų judėjimo įpročius ir augalijos sudėtį.

  • Giliausios pasaulio kasyklos: nuo 4 km Pietų Afrikoje iki giliausių anglies šachtų Lenkijoje

    Kodėl kasyklos vis gilėja

    Lengviausiai pasiekiamos naudingųjų iškasenų atsargos daugelyje regionų senka, todėl kasybos pramonė vis dažniau leidžiasi į didesnius gylius. Tai ypač matyti aukso kasyboje, kur kai kurios šachtos jau peržengė kelių kilometrų ribą po žeme.

    Gylį didinti leidžia pažangesnės gręžimo technologijos, tikslesnis geologinis žvalgymas ir gerokai patobulintos šachtų saugos sistemos. Kartu didėja ir kaštai, nes gilesnėse kasyklose reikia daugiau energijos vėdinimui, aušinimui ir transportui.

    Giliausios aukso kasyklos pasaulyje

    Tarp giliausių pasaulio kasyklų pirmauja Pietų Afrikos Respublika, kur istorinis aukso telkinių išnaudojimas paskatino plėtrą į itin sudėtingus gylius. Čia gylis skaičiuojamas ne šimtais, o tūkstančiais metrų.

    Ryškiausias pavyzdys – Mponeng aukso kasykla netoli Johanesburgo, kur darbai vykdomi maždaug nuo 2,4 iki apie 4 kilometrų po žeme. Tokiuose lygiuose aplinka tampa ekstremali: aukšta temperatūra ir geologinė įtampa reikalauja didelės apimties aušinimo, vėdinimo ir nuolatinio uolienų stabilumo stebėjimo.

    Kitas ilgus metus minėtas rekordininkas – TauTona kasykla, taip pat Pietų Afrikos Respublikoje, kur gylis siekė apie 3,9 kilometro. Dėl didžiulio požeminio tinklo darbuotojams vien kelionė iki darbo zonų gali užtrukti reikšmingą laiko dalį.

    Prie giliausių priskiriama ir Savuka kasykla, kur aukso gavyba pasiekė iki maždaug 3,7 kilometro gylį. Tokiose šachtose papildoma rizika yra su kasyba susiję seisminiai sukrėtimai, galintys lemti laikinus veiklos stabdymus ir brangiai kainuojančius saugos darbus.

    Kaip atrodo Lenkija gylio kontekste

    Lenkijoje giliausios šachtos dažniausiai siejamos su anglies kasyba, kuri paprastai nepasiekia aukso kasybai būdingų kelių kilometrų gylių. Vis dėlto kai kurie Lenkijos anglies telkiniai eksploatuojami daugiau nei kilometro gylyje.

    Vienas giliausių pavyzdžių yra anglies kasykla Budryk Silezijoje, kur vienas šachtos ruožų siekia apie 1 320 metrų gylį. Tarp gilių objektų taip pat minimos kasyklos, kur darbai vyksta apie 1 220 metrų ir apie 1 125 metrų lygiuose, o tai rodo sudėtingas geologines sąlygas ir aukštus infrastruktūros reikalavimus.

    Gylio palyginimas išryškina esminį skirtumą: anglies kasyba Europoje gali peržengti 1 kilometro ribą, tačiau pasauliniai rekordai, ypač aukso gavyboje, artėja prie 4 kilometrų. Kuo giliau leidžiamasi, tuo labiau auga energetiniai poreikiai, įrangos nusidėvėjimas ir saugos rizikos, todėl tokios kasyklos tampa ne tik inžineriniu, bet ir ekonominiu iššūkiu.

  • Giliausios pasaulio kasyklos: kur kasamas net 4 km gylyje ir kaip šiame fone atrodo Lenkija

    Žemėje lengvai pasiekiamų išteklių mažėja, todėl kasybos bendrovės vis dažniau leidžiasi į vis didesnius gylius. Šiandien giliausiose pasaulio kasyklose darbas vyksta kelių kilometrų gylyje, o tai reiškia ir milžiniškas technologines, ir saugos užduotis.

    Ryškiausias pavyzdys – Pietų Afrikos Respublikoje esanti aukso kasykla „Mponeng“, kur gavybos darbai vyksta maždaug 2,4–4 kilometrų gylyje. Tokiame gylyje uolienų temperatūra gali priartėti prie 60 laipsnių Celsijaus, todėl būtinos galingos vėsinimo bei ventiliacijos sistemos.

    Rekordiniai gyliai Pietų Afrikoje

    „Mponeng“ dažnai įvardijama kaip giliausia pasaulyje veikianti kasykla, tačiau ji nėra vienintelė tokio masto. Toje pačioje šalyje veikia ir „TauTona“, kuri ilgą laiką buvo laikoma rekordininke, kol „Mponeng“ peržengė 4 kilometrų ribą.

    „TauTona“ gavybos zonos siekia apie 3,9 kilometro gylį, o pati infrastruktūra primena požeminį miestą. Dėl didelių atstumų nusileidimas į darbo vietas gali trukti iki valandos, todėl logistika čia tampa ne mažiau svarbi nei pati gavyba.

    Dar vienas dažnai minimas objektas – „Savuka“, priklausanti tam pačiam kasybos regionui ir siekianti apie 3,7 kilometro gylį. Dideli gyliai didina ir seismikos rizikas, todėl tokiose kasyklose nuolat vertinamas uolienų stabilumas ir fiksuojami su gavyba susiję virpesiai.

    Kaip atrodo Lenkija šiame fone?

    Lenkijoje giliausios kasyklos, palyginti su Pietų Afrikos aukso kasyklomis, yra gerokai seklesnės, nes kalbama apie anglies kasybą. Viena giliausių Lenkijos anglies kasyklų – KWK Budryk, kur vienas šachtos gylis nuo 2015 metais siekia apie 1 320 metrų.

    Tarp kitų gilesnių objektų minima KWK ROW Ruch Rydułtowy, kur gavyba vyksta iki maždaug 1 220 metrų, taip pat KWK Zofiówka, kur darbai vykdomi apie 1 125 metrų gylyje. Tai rodo, kad regione dominuoja giluminė anglies kasyba, tačiau jos mastelis vis tiek skiriasi nuo kelių kilometrų gylio aukso gavybos.

    Kodėl kasama vis giliau?

    Pagrindinė priežastis – arčiau paviršiaus esantys telkiniai senka, o likę ištekliai dažnai yra gilesniuose, sudėtingesniuose geologiniuose sluoksniuose. Kartu tobulėja gręžimo, ventiliacijos, šachtų įrengimo ir saugos technologijos, leidžiančios pasiekti anksčiau per brangius ar per pavojingus gylius.

    Vis dėlto gylis reiškia ir augančias sąnaudas: daugiau energijos reikia vėsinimui, oro tiekimui, vandens šalinimui, o darbuotojų sauga priklauso nuo itin griežtų procedūrų. Dėl to giliausios kasyklos dažniausiai veikia ten, kur išgaunamo ištekliaus vertė pakankamai didelė, kad pateisintų tokio lygio investicijas.

  • „Bumech“ pradėjo aukso gavybą Pietų Afrikoje: projektas Maranda pereina į pajamų etapą

    Katovicuose įsikūrusi bendrovė „Bumech“ pranešė pradėjusi pirmąją Maranda kasybos projekto fazę Pietų Afrikos Respublikoje ir jau vykdanti aukso gavybą. Įmonė teigia, kad startui palankios aukštos aukso kainos pasaulio rinkose, todėl projektas greičiau pereina nuo investicijų prie veiklos pajamų.

    Maranda projekte pradėtas oksidinių rūdų iš Burgersdorp telkinio išplovimo procesas, o planuojamas gamyklos pajėgumas siekia 54 000 tonų rūdos per metus. „Bumech“ pažymi, kad oksidinės rūdos leidžia taikyti paprastesnį ir pigesnį aukso atgavimo procesą, o sulfidinės rūdos numatytos vėlesniuose etapuose.

    Gamybos startas ir rinkos fonas

    Aukso gavybos pradžia sutampa su laikotarpiu, kai investuotojai dažniau renkasi auksą kaip saugesnį turtą dėl geopolitinių rizikų, palūkanų normų lūkesčių ir centrinių bankų pirkimų. Tokios tendencijos pastaraisiais metais palaikė aukso kainas ir didino kasybos projektų patrauklumą, ypač tiems, kurie gali greitai pasiekti komercinę gamybą.

    Įmonė akcentuoja, kad projektas nuo įsigijimo paskelbimo iki operacinio pajamų etapo juda itin sparčiai. Pasak „Bumech“, tai leidžia jų patirtis įgyvendinant kasybos ir rūdos paruošimo projektus bei turimos inžinerinės kompetencijos.

    „Pietų Afrikos Respublikos kasybos projektas yra viena pagrindinių „Bumech“ grupės veiklos diversifikacijos krypčių. Lenkijoje sukauptą kasybos ir mechaninio rūdos paruošimo patirtį perkeliame į naują investiciją“, – sakė „Bumech“ valdybos pirmininkas Jonasz Drabek.

    Modernizacija ir našumo didinimas

    Kartu su gamybos startu „Bumech“ ėmėsi priemonių didinti perdirbimo įrenginių našumą. Bendrovės teigimu, patvirtinti sprendimai šalinti pagrindinius technologinius ribojimus, susijusius su malimo sekcija ir siurblių pakeitimu į didesnio našumo įrangą.

    Planuojama, kad modernizavimo darbai bus užbaigti iki 2026 metų trečiojo ketvirčio pabaigos, o pirmieji didesnio pralaidumo bandymai galėtų įvykti dar tais pačiais metais. Taip pat vertinami tolesni rūdos sodrinimo infrastruktūros plėtros etapai ir kopalnos energijos tiekimo stiprinimas, pasitelkiant turimą įrangą iš „Bumech“ sandėlių.

    AGH įsitraukimas ir kritinių metalų potencialas

    Maranda projektui svarbus ir „Bumech“ grupės padalinio ZWG Iwiny vaidmuo. Šis padalinys gamina metalinius ir guminius komponentus malūnams, srutų siurbliams, smulkintuvams bei kitai įrangai, naudojamai rūdos sodrinimo įmonėse, o dalis produkcijos jau pritaikoma Maranda objekte.

    Bendrovė taip pat pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Krokuvos Kalnakasybos ir metalurgijos akademija (AGH). Partnerystė apima technologinių sprendimų kūrimą, gamybos efektyvumo didinimą ir darbus, susijusius su strateginių bei kritinių metalų atgavimu, įskaitant indį ir telūrą, kurie, pasak bendrovės, aptinkami telkinyje.

    „Norėjome bendradarbiauti su pripažinta Lenkijos aukštąja mokykla, todėl pakvietėme AGH. Džiaugiamės, kad profesorė Barbara Tora įsitrauks į projektą“, – sakė Jonasz Drabek.

    Artimiausiais mėnesiais „Bumech“ planuoja optimizuoti išplovimo parametrus, o vėliau pereiti prie flotacijos grandies paleidimo polimetalinėms rūdoms. Bendrovė taip pat mini ketinimus vystyti lydinčių metalų, tokių kaip indis, germanis ir galis, atgavimo technologijas bei atlikti pilną išteklių inventorizaciją pagal JORC standartą 2027 metų pirmąjį ketvirtį.

  • Mirtinas įtariamas hantaviruso protrūkis kruiziniame laive: 3 mirė, laivas izoliuotas

    Mirtinas įtariamas hantaviruso protrūkis kruiziniame laive: 3 mirė, laivas izoliuotas

    Pasaulio sveikatos organizacija ir Pietų Afrikos Respublikos sveikatos institucijos tiria įtariamą reto hantaviruso infekcijos protrūkį kruiziniame laive Atlanto vandenyne. Pranešama, kad mirė trys žmonės, o mažiausiai dar trys patyrė simptomus, vienas jų gydomas intensyviosios terapijos skyriuje.

    Pasaulio sveikatos organizacija nurodė, kad bent vienas atvejis laboratorijoje jau patvirtintas, o kiti atvejai tikrinami. Medikai bendradarbiauja su vietos tarnybomis, siekdami užtikrinti skubią pagalbą laive esantiems žmonėms ir, jei būtina, organizuoti evakuaciją.

    Kas yra hantavirusas?

    Hantavirusai yra virusų grupė, paprastai plintanti nuo graužikų žmonėms per užkrėstą šlapimą, išmatas ar seiles, taip pat įkvėpus dulkėse pakilusių dalelių valant užterštas patalpas. Dauguma atvejų siejami su prastu vėdinimu, kontaktu su užterštais paviršiais arba graužikų pėdsakais sandėliuose, kajutėse ar maisto laikymo vietose.

    Ligai būdingas staigus karščiavimas, galvos ir raumenų skausmai, pykinimas, o sunkiais atvejais ji gali komplikuotis į plaučių pažeidimą ar inkstų funkcijos sutrikimą. Specifinio, visais atvejais veikiančio gydymo nėra, todėl ankstyvas kreipimasis į medikus ir palaikomasis gydymas yra kritiškai svarbūs.

    „Pasaulio sveikatos organizacija žino apie visuomenės sveikatos įvykį, susijusį su kruiziniu laivu Atlanto vandenyne, ir teikia pagalbą tiriant situaciją“, – sakė organizacijos atstovas.

    „Vykdomi išsamūs laboratoriniai ir epidemiologiniai tyrimai, taip pat atliekamas viruso genetinis ištyrimas, kad būtų aiškiau įvertinta rizika“, – pridūrė jis.

    Laivas sustabdytas prie Žaliojo Kyšulio

    Nyderlandų kompanija „Oceanwide Expeditions“, eksploatuojanti laivą „MV Hondius“, pranešė, kad laivas šiuo metu yra netoli Žaliojo Kyšulio krantų. Vietos tarnybos asistuoja, tačiau žmonėms kol kas neleidžiama išsilaipinti, kol vertinama situacija ir priimami sprendimai dėl medicininės pagalbos.

    Kompanijos teigimu, skubios pagalbos labiausiai reikia dviem įgulos nariams, kuriems pasireiškė simptomai. Vietos sveikatos specialistai jau apžiūrėjo laivą, o sprendimas dėl jų perkėlimo į gydymo įstaigą dar nebuvo galutinai patvirtintas.

    Maršrutas ir kontaktų paieška

    Pietų Afrikos Respublikos sveikatos departamentas nurodė, kad kruizas prasidėjo Argentinoje maždaug prieš tris savaites ir apėmė sustojimus Antarktidoje bei Folklando salose. Kelionė buvo planuota tęsti iki Kanarų salų, tačiau dabar maršrutą koreguoja sveikatos saugos reikalavimai.

    Pirmasis miręs asmuo buvo apie 70 metų vyras, kuris mirė laive, o jo palaikai buvo išgabenti Šventosios Elenos saloje. Vėliau jo žmona sukniubo oro uoste Pietų Afrikos Respublikoje ir mirė ligoninėje, o dar vienas pacientas buvo hospitalizuotas Johanesburge.

    Laive, institucijų duomenimis, tuo metu galėjo būti apie 150 keleivių, o poliariniuose kruizuose paprastai dirba ir dešimtys įgulos narių. Pietų Afrikos Respublikos Nacionalinis užkrečiamųjų ligų institutas pradėjo kontaktų paiešką, siekdamas nustatyti, ar kas nors galėjo būti paveiktas keleiviams ar įgulai trumpam atsidūrus šalies teritorijoje.

    Ekspertai pabrėžia, kad tokiose situacijose svarbiausia greita diagnostika, aiškus rizikos komunikavimas ir griežtos infekcijų kontrolės priemonės. Kruiziniuose laivuose papildomą iššūkį kelia ribota medicininė infrastruktūra ir glaudus žmonių kontaktas, todėl sprendimai dėl izoliavimo ir evakuacijos dažnai priimami labai greitai.