Tag: Pietų Kinijos jūra

  • Pietų Kinijos jūroje rasta „smocžo kamuolio“ struktūrų – jos slepia šimtus bakterijų

    Pietų Kinijos jūroje rasta „smocžo kamuolio“ struktūrų – jos slepia šimtus bakterijų

    Pietų Kinijos jūros dugne gyvenančiame retame giliavandeniame moliuske mokslininkai aptiko iki šiol nežinomas ląstelių struktūras, pramintas „smocžo kamuoliais“.

    Jos rastos moliusko Chaetoderma shenloong virškinimo liaukoje. Gyvūnas gyvena dugno nuosėdose prie vadinamųjų šaltųjų metano ištekėjimų – vietų, kur iš jūros dugno veržiasi cheminiai junginiai, palaikantys savitus ekosistemų tinklus.

    Ši rūšis mokslui žinoma tik nuo 2024 metų, tačiau naujausi Japonijos ir Kinijos tyrėjų darbai parodė, kad organizmas turi dar vieną išskirtinę savybę. Aptiktoms struktūroms suteiktas pavadinimas dracosphera, o populiarusis praminimas siejamas su „Dragon Ball“.

    Po mikroskopu „smocžo kamuoliai“ pasirodė esantys gerokai sudėtingesni, nei manyta: kiekvieną jų gaubia daugiau nei 20 membranų sluoksnių, o viduje aptikta šimtai simbiotinių bakterijų.

    Kas yra „dracosphera“?

    DNR analizės parodė, kad šiose struktūrose yra vienos rūšies mikroorganizmai, galintys oksiduoti sieros junginius. Mokslininkų vertinimu, tai gali būti itin svarbu paties moliusko išgyvenimui.

    Šios bakterijos energiją gauna iš cheminių reakcijų ir ją naudoja organinėms medžiagoms gaminti. Toks procesas vadinamas chemosinteze – skirtingai nei fotosintezei, jam nereikia saulės šviesos, todėl jis gali vykti visiškoje vandenyno gelmių tamsoje.

    Tyrėjai aptiktas struktūras lygina su mažomis bakterijų „fermomis“: jos šeimininkui suteikia prieigą prie maistinių medžiagų aplinkoje, kur įprasti maisto šaltiniai yra labai riboti.

    Kuo šis atradimas neįprastas?

    Iki šiol buvo žinoma, kad kai kurie giliavandeniai gyvūnai chemosintezę vykdančias bakterijas laiko specializuotose ląstelėse, vadinamose bakterio­citais. Nauja tai, kad dabar aptikti papildomi, atskiri „skyreliai“ pačių bakterio­citų viduje.

    Panašių struktūrų iki šiol nebuvo stebėta nei kituose moliuskuose, nei vamzdeliniuose daugiašeriuose. Dėl to keliama prielaida, kad tai gali būti pirmasis žinomas organoidas, specializuotas chemosintezei palaikyti.

    Vis dėlto, nors struktūra aprašyta detaliai, tikroji jos funkcija kol kas lieka neaiški. Mokslininkai pateikė dvi pagrindines hipotezes, kodėl bakterijos laikomos tokiuose sudėtinguose mikroskopiniuose „kamuoliuose“.

    Dvi hipotezės: maisto sandėlis arba deguonies taupymas

    Pirma hipotezė teigia, kad „smocžo kamuoliai“ gali veikti kaip maisto atsargos. Gyvūnas galėtų periodiškai ardyti juos gaubiančias membranas, išlaisvinti bakterijas į ląstelės vidų, o tuomet jas suvirškinti ir taip gauti maistinių medžiagų.

    Įdomu tai, kad šių struktūrų viduje nerasta lizosomų – ląstelės elementų, atsakingų už virškinimą. Tai galėtų reikšti, kad virškinimas prasideda tik bakterijoms patekus už „kamuolio“ ribų.

    Antra hipotezė susijusi su itin atšiauriomis sąlygomis gelmėse. Moliuskas didžiąją gyvenimo dalį praleidžia įsirausęs į dugno nuosėdas, kur deguonies mažai, todėl bakterijų „įkalinimas“ daugiasluoksnėse struktūrose galėtų riboti jų deguonies vartojimą ir palikti daugiau šio elemento pačiam gyvūnui.

    Galutinių atsakymų kol kas nėra: būtų reikalingi fiziologiniai eksperimentai su gyvais individais, tačiau tokių egzempliorių tyrėjams nepavyko gauti. Tyrimo rezultatai paskelbti žurnale „Nature Communications“.

  • Pietų Kinijos jūros gelmėse aptikta „dragonball“ organelė: joje gyvena šimtai bakterijų

    Pietų Kinijos jūros gelmėse aptikta „dragonball“ organelė: joje gyvena šimtai bakterijų

    Mokslininkai aptiko neįprastą mikroskopinę struktūrą, kurios iki šiol nebuvo matę jokiuose kituose Žemės organizmuose. Ji rasta reto giliavandenio moliusko virškinimo sistemos ląstelėse, o tyrėjai naują darinį praminė „dragonball“.

    Ši struktūra aptikta vadinamajame dieviškajame drakono blizgiakirmėlyje (Chaetoderma shenloong) – sunkiai randamame moliuske, gyvenančiame giliai dumble prie metano versmių Pietų Kinijos jūroje. Tyrime taip pat minimas vienas egzempliorius, surinktas prie Japonijos, taip praplečiant žinomą rūšies arealą.

    Kaip rašoma „Nature Communications“, „dragonball“ (tyrime vartojamas ir pavadinimas dracosphera) yra naujas „kompartmentas“ ląstelėje – tarsi atskiras skyrius, kurio vidinė sandara pasirodė netikėtai sudėtinga. Kiekvieną tokį darinį gaubia daugiau nei 20 membranų sluoksnių.

    Svarbiausia detalė – šių struktūrų viduje aptikta šimtai bakterijų, galinčių gauti energiją ne iš saulės šviesos, o iš cheminių reakcijų. Tokia gyvybės strategija giliavandenėse, tamsiose ir deguonies stokojančiose aplinkose gali būti itin reikšminga šeimininko išlikimui.

    Kas slepiasi „dragonball“ viduje

    Tyrėjai nustatė, kad „dragonball“ organelėse gyvena simbiotinės bakterijos, kurios, kaip manoma, oksiduoja sierą ir taip gamina organinę medžiagą. Tokį procesą vadiname chemosinteze – tai alternatyva fotosintezei, kuri neveikia be šviesos.

    Mokslininkai šiuos darinius lygina su mažomis „bakterijų fermomis“: vieta, kur mikroorganizmai gyvena ypač suspausti ir, panašu, atlieka šeimininkui naudingą vaidmenį. DNR sekoskaita parodė, kad „dragonball“ gali būti tik vienos rūšies simbiotinės, sierą oksiduojančios bakterijos.

    Iki šiol buvo žinoma, kad kai kurie giliavandeniai gyvūnai chemosintetines bakterijas laiko specializuotose ląstelėse, vadinamose bakteriocitais. Tačiau „dragonball“ atveju kalbama apie dar siauresnę „patalpą“ pačios ląstelės viduje – tokio tipo darinys kituose moliuskuose ar vamzdiniuose kirminuose nebuvo aprašytas.

    Kodėl bakterijos „supakuotos“ į atskirą organelę

    Tyrėjai kol kas negali tiksliai pasakyti, kodėl bakterijos laikomos būtent tokiose daugiasluoksnėse „kapsulėse“. Viena iš hipotezių – kad šeimininkas tam tikru metu gali ardyti dalį membranų ir „išleisti“ bakterijas į ląstelę, kad vėliau jas suvirškintų ir pasisavintų maisto medžiagas.

    Šiai minčiai svarbi detalė: „dragonball“ viduje nerasta lizosomų – ląstelės „virškinimo maišelių“. Tai leidžia manyti, kad skaidymas greičiausiai vyksta ne pačioje organelėje, o už jos ribų.

    Siūlomas ir kitas paaiškinimas, susijęs su deguonies stygiumi. Kadangi šie moliuskai didžiąją gyvenimo dalį praleidžia užkasti jūros dugno nuosėdose, kur deguonies itin mažai, bakterijų laikymas „uždarytų“ galėtų sumažinti jų deguonies „apetitą“ ir palikti daugiau šio resurso pačiam gyvūnui.

    Vis dėlto patys autoriai pripažįsta, kad dėl gyvų egzempliorių trūkumo daug kas šiuo metu paremta koreliaciniais stebėjimais ir reikalauja fiziologinio patvirtinimo. Kitaip tariant, hipotezės skamba logiškai, bet dar laukia tiesioginių eksperimentų.

    Ką šis radinys sako apie giliavandenių gyvybę

    Šis atradimas primena, kiek daug nežinomų prisitaikymų gali slėpti giliavandeniai bestuburiai – ypač tie, kurie gyvena nuosėdose ir retai patenka mokslininkams į rankas. Pati rūšis Chaetoderma shenloong pirmą kartą aprašyta 2024 metais ir tuomet atkreipė dėmesį kaip vienas įdomiausių metų radinių.

    „Dragonball“ organelės idėja – kad ląstelė gali turėti specializuotą „kambarį“ chemosintezės simbiozei – gali tapti svarbi gilinantis, kaip gyvybė prisitaiko prie ekstremalių sąlygų be šviesos. Kartu tai signalas, kad giliavandenė biologinė įvairovė vis dar slepia daug naujų, netikėtų mechanizmų.

  • Eksperimentas 1 300 m gylyje parodė: giliavandenių kasimas akimirksniu sujaukia ekosistemą

    Eksperimentas 1 300 m gylyje parodė: giliavandenių kasimas akimirksniu sujaukia ekosistemą

    Giliavandenė jūra atrodo tolima, tačiau jos procesai glaudžiai susiję su tuo, kas vyksta pakrantėse ir mūsų lėkštėse. Pietų Kinijos jūroje iš gelmių kylantys maistingųjų medžiagų srautai maitina produktyvias žvejybos zonas, o bet koks dugno sujudinimas gali keisti šių medžiagų apytaką.

    Tuo pat metu pramonė vis aktyviau žvalgosi į jūros dugną dėl mineralinių išteklių, įskaitant kobaltu praturtintas uolienas ir polimetalinius darinius. Mokslininkai perspėja, kad net bandomieji darbai gali sukelti greitus pokyčius ekosistemose, kuriose atsikūrimas užtrunka ypač ilgai.

    Kas įvyko per bandymą

    2020 metais Pietų Kinijos jūroje atlikto bandymo metu maždaug 1 300 metrų gylyje buvo renkami kobaltu praturtintų uolienų mėginiai. Kaip įprasta tokiose operacijose, uolienos buvo smulkinamos ir keliamos į paviršių, o tai neišvengiamai pakėlė nuosėdų debesis.

    Įgula su pilotuojamu aparatu ėmė vandens mėginius prieš darbus ir jų metu keliuose taškuose virš dugno, įskaitant 30 ir 50 metrų aukštį. Taip siekta įvertinti, kaip keičiasi maistinių medžiagų pasiskirstymas artimiausiame vandens sluoksnyje.

    Mikrobai sureagavo greičiau, nei tikėtasi

    Tyrėjai analizavo tiek vandens mėginius, tiek nuo uolienų paviršiaus ir jų sluoksnių surinktą genetinę medžiagą, daugiausia dėmesio skirdami genams, susijusiems su maistinių medžiagų apytaka. Iš duomenų matyti, kad kasimo metu pakito mikroorganizmų vykdomų cheminių procesų pusiausvyra.

    Vandens mėginiuose, paimtuose kasimo metu, sumažėjo genų, siejamų su azoto fiksacija, gausa, o stipriausias efektas fiksuotas arčiausiai dugno. Tuo pat metu padidėjo denitrifikacijai priskiriamų genų kiekis, taip pat su anaerobiniais procesais siejami požymiai, rodantys prastesnes deguonies sąlygas.

    „Kasimo procesas reikšmingai paveikė neorganinių maistinių medžiagų pasiskirstymą iki 50 metrų virš dugno ir pakeitė jų prieinamumą, ypač azoto ir silicio junginių“, – teigė tyrėjai.

    Mokslininkai tokias permainas sieja su padidėjusiu drumstumu ir nuosėdų nusėdimu, kurie gali slopinti dalį mikroorganizmų veiklos. Kartu dugno sujudinimas gali didinti organinės medžiagos kiekį ir mažinti deguonies prieinamumą, o tai skatina kitus, mažiau palankius ekosistemai procesus.

    Kodėl tai svarbu dabar

    Nors plataus masto komercinė giliavandenė kasyba dar nėra tapusi įprasta, tarptautinis reguliavimas ir žvalgybos leidimai plečiasi, o kai kurios valstybės ir bendrovės spaudžia greičiau pereiti prie gavybos. Tarptautinė jūrų dugno valdyba yra suteikusi kelias dešimtis žvalgybos sutarčių, todėl mokslinis neapibrėžtumas tampa politinių sprendimų dalimi.

    Pastaraisiais metais vis garsiau keliami klausimai, ar tokia veikla apskritai ekonomiškai pagrįsta, jei įvertinamos techninės rizikos, kainų svyravimai, reputaciniai kaštai ir galimi apribojimai. Šiame kontekste nauji duomenys apie greitą mikrobinės aplinkos reakciją stiprina argumentus, kad prieš pradedant gavybą būtini išsamesni, ilgalaikiai ir nepriklausomai tikrinami tyrimai.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad net trumpalaikis žmogaus sukeltas trikdymas gali turėti apčiuopiamą poveikį giliavandenių ekosistemų pusiausvyrai. Kadangi šiose buveinėse atkūrimo tempai dažnai yra lėti, o biologinė įvairovė vis dar menkai pažįstama, kiekvienas bandymas tampa svarbia pamoka, kiek kainuoja nežinojimas.

  • Mokslininkai pragręžė dugną Pietų Kinijos jūroje – metano nuotėkį beveik iškart „užkimšo“ gyvybė

    Mokslininkai pragręžė dugną Pietų Kinijos jūroje – metano nuotėkį beveik iškart „užkimšo“ gyvybė

    2018 metais Pietų Kinijos jūroje vykdant mokslinį gręžinį netyčia buvo atvertas kelias metanui, įkalintam jūros dugno nuosėdose. Tyrėjai siekė įvertinti, kiek gamtinių dujų gali būti sedimentuose, tačiau 22 centimetrų skersmens skylės užsandarinti nepavyko.

    Iš pradžių gręžinį bandyta užkimšti sunkiu gręžimo purvu, bet sprendimas nepasiteisino. Praėjus maždaug metams, iš dugno pakilo ryški metano dujų čiurkšlė, vandens storymėje siekusi daugiau nei 1 000 metrų.

    Tokios avarijos paprastai laikomos ilgalaikėmis, nes natūraliai susiformuojančioms metaną skaidančioms bendrijoms, pagal ankstesnius modelius, gali prireikti 60–100 metų. Tačiau šį kartą situacija pasisuko netikėtai: ekosistema, galinti aktyviai „filtruoti“ metaną, susikūrė per 1–2 metus.

    Kaip susiformavo „gyvas filtras“

    Tyrėjų stebėjimai, atlikti naudojant echolotus, povandenines kameras ir cheminius jutiklius, parodė spartų gyvybės atsaką. Pirmiausia suaktyvėjo metaną vartojančios bakterijos ir archėjos – nors bendras mikrobų įvairumas nuosėdose mažėjo, metaną oksiduojančios rūšys akivaizdžiai suklestėjo.

    Netrukus į vietą ėmė traukti ir stambesni organizmai. Įsikūrę rausiantys bestuburiai suformavo tankią kirmėlių „paklotę“, o paskui pasirodė ir vėžiagyviai, prisidėję prie naujo, metanu paremtos mitybos tinklo kūrimosi.

    „Per vienerius–dvejus metus jau buvo susiformavusi veiksminga metaną vartojanti ekosistema“, – sakė Brėmeno universiteto mikrobiologas Emilis Ruffas.

    Mokslininkai aiškina, kad rausiantis kirmėlėms nuosėdos intensyviau maišėsi, o į gilesnius sluoksnius lengviau pateko deguonis, nitratai ir sulfatai. Tai sudarė palankesnes sąlygas biocheminėms reakcijoms, kurios padeda skaidyti metaną ir mažinti jo srautą į vandens storymę.

    Ką tai reiškia klimatui ir jūrai

    Metanas yra viena svarbiausių šiltnamio efektą sukeliančių dujų: jis atmosferoje šilumą sulaiko gerokai efektyviau nei anglies dioksidas, nors išlieka trumpiau. Dėl to metano nuotėkių kontrolė laikoma vienu greičiausių būdų trumpuoju laikotarpiu mažinti klimato kaitos spartą.

    Šiuo atveju 2023 metais burbulai iš gręžinio vis dar kilo, tačiau dujų pluošto aukštis, mokslininkų duomenimis, sumažėjo nuo maždaug 1 200 metrų iki apie 800 metrų. Tai rodo, kad biologinis „filtras“ stiprėjo, nors visiškas nuotėkio sustabdymas neįvyko.

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad net jei dalis metano neiškyla iki atmosferos, pasekmės jūros aplinkai gali būti reikšmingos. Padidėjęs metano kiekis siejamas su deguonies mažėjimu, rūgštėjimu ir greitais, lokaliais ekosistemos pokyčiais, kurie gali paveikti rūšių įvairovę ir dugno bendrijų stabilumą.

    Platesnis kontekstas: gręžiniai ir nutekėjimai

    Jūros dugno nuosėdose slypi didžiuliai metano rezervai, o natūralūs plyšiai kai kuriose vietose sudaro vadinamuosius šaltuosius ištekėjimus, kurie palaiko specifines giliavandenių organizmų bendrijas. Tačiau žmogaus veikla, ypač gręžiniai ir infrastruktūra, gali sukurti naujus, netikėtus nuotėkio kelius.

    Kituose regionuose, pavyzdžiui, Šiaurės jūroje, tyrimai yra fiksavę metano burbuliavimą aplink apleistus naftos ir dujų gręžinius, o dalyje jų nustatyti aiškūs nuotėkio požymiai. Tai stiprina diskusijas dėl privalomo senų gręžinių inventorizavimo, patikros ir sandarinimo standartų, ypač jūrinėse teritorijose.

    Pietų Kinijos jūroje per 2010–2020 metų laikotarpį buvo atlikta daugiau kaip 80 žvalgomųjų gręžinių, susijusių su metano hidratais. Šis atvejis laikomas vienu pirmųjų, kai nuotėkis stebėtas kelerius metus iš eilės ir įvertinta, kaip greitai žmogaus sukeltas trikdymas pakeičia platesnę dugno ekosistemą.

    „Išsamūs mėginiai daugiau nei 40 vietų aplink išmetimo centrą parodė padidėjusias metano koncentracijas paviršinėse nuosėdose net už 500 metrų nuo centro“, – rašė tyrimo autoriai.

    Mokslininkai taip pat nurodė, kad šiuos pokyčius lydėjo daugiau nei 30 proc. sumažėjęs mikrobų rūšių „turtingumas“. Tyrimo išvada aiški: net ir vienas gręžinys gali greitai pertvarkyti giliavandenę aplinką, o ekosistemos gebėjimas amortizuoti nuotėkį nebūtinai panaikina pačios rizikos.

  • Giliavandenė žuvis nustebino mokslininkus: vaikšto dugnu, juda šonu ir net atbulomis

    Mokslininkai, filmuodami gyvūnus Pietų Kinijos jūros gelmėse, užfiksavo retą elgesį: giliavandenė žuvis geba ne tik „vaikščioti“ dugnu, bet ir judėti šonu bei atbulomis. Tai pastebėta tyrinėjant jūrinį gaidį, kurio judėjimo būdas primena vėžiagyvių manevrus.

    Tyrimo centre atsidūrė rūšis Scalicus engyceros, priklausanti jūrinių gaidžių grupei. Šios žuvys išsiskiria ypatingais krūtinės pelekų spinduliais, kurie veikia tarsi atskiros „kojytės“ ir leidžia remtis į smėlį ar dumblą.

    Skirtingai nei dauguma iki šiol aprašytų dugnu „vaikštančių“ žuvų, kurios paprastai juda tik pirmyn, nauji vaizdo įrašai parodė platesnį judesių repertuarą. Fiksuota, kad žuvis gali slysti į šoną, o prireikus atsitraukti atbulomis, koreguodama kryptį be apsisukimo.

    „Šis atradimas keičia nusistovėjusį supratimą apie tai, kaip gali judėti dugninės giliavandenės žuvys“, – sakė pagrindinis tyrimo autorius Han Tian.

    Pasak tyrėjų, žuvis judėjimui naudoja trūkčiojančius, „sprogstamus“ impulsus, panašius į krevečių šuolius, ir kartu pasitelkia uodegos mostus plaukimui. Toks derinys leidžia greitai pereiti nuo lėto „ėjimo“ prie staigaus manevro, kai reikia pasprukti ar pakeisti poziciją.

    Tyrėjai taip pat aprašė neįprastas ūsų pavidalo ataugas, vadinamas barbelėmis, kurios išsidėsto skersai kūno ašies. Jos labiau primena grėbliukus, o ne minkštus „ūsus“ ir, manoma, padeda apčiuopti bei „iššukuoti“ nuosėdas ieškant grobio.

    Nors tokia sandara nėra ideali greitam judėjimui, ji suteikia pranašumą maitinantis ant dugno. Žuvis gali tyrinėti gruntą ir net įsmigti į paviršinį nuosėdų sluoksnį, kad efektyviau aptiktų maisto šaltinius.

    Stebėjimai atlikti natūralioje aplinkoje, pasitelkiant giliavandenius aparatus, kurie leido detaliai fiksuoti judesius skirtingose šiaurinės Pietų Kinijos jūros vietose. Tokie tyrimai ypač vertingi, nes daugelis giliavandenių rūšių elgsenos detalių lieka nepastebimos laboratorinėmis sąlygomis.

    Mokslininkai pabrėžia, kad gyvi stebėjimai gelmėse padeda tiksliau suprasti evoliucines adaptacijas. Dugninių žuvų „ėjimas“ laikomas vienu įdomiausių pavyzdžių, kaip pelekai gali įgyti funkcijų, panašių į galūnes, o nauji duomenys rodo, kad tokių prisitaikymų įvairovė gali būti didesnė, nei manyta.

  • Kinija slapta tyrė jūros dugną prie Taivano: aiškėja tikslas, kuris kelia įtampą regione

    Kinija slapta tyrė jūros dugną prie Taivano: aiškėja tikslas, kuris kelia įtampą regione

    Kinijos okeanografijos institucijos kelias savaites vykdė jūros dugno tyrimus į rytus nuo Taivano – zonoje, kuri laikoma politiškai itin jautria. Pekinas teigia, kad tokie darbai skirti geriau suprasti regiono geologinę sandarą ir planuoti išteklių valdymą.

    Tyrimai vyko rugpjūčio 10–31 dienomis, apie juos skelbė Kinijos valstybinė televizija. Kinijos pusė nurodė, kad surinkti duomenys prisidės prie platesnio teritorinių žemėlapių ir jūrinės erdvės planavimo, kuriuos Pekinas sieja su savo jurisdikcija.

    Taivano pakrančių apsaugos tarnyba veiksmus griežtai pasmerkė ir pareiškė, kad Kinija neturi teisės vykdyti tokių operacijų Taivano išskirtinėje ekonominėje zonoje. Taip pat pabrėžta, kad moksliniai tyrimai jūroje, kai jie vykdomi ginčijamose ar jautriose teritorijose, gali turėti ir saugumo dimensiją.

    „Taivanas yra suvereni ir nepriklausoma valstybė, nepavaldi Kinijos Liaudies Respublikai“, – sakė Taivano pakrančių apsaugos tarnybos atstovai.

    Taivano pareigūnai atkreipė dėmesį, kad terminai, kuriais apibūdinama sala ir aplinkiniai vandenys, nėra neutralūs, o formuluotės apie patruliavimą ir teisės užtikrinimą gali būti suprantamos kaip bandymas normalizuoti Pekino pretenzijas. Tai, jų teigimu, didina riziką nesusipratimams ir incidentams jūroje.

    Kinija pastaraisiais mėnesiais taip pat skelbė apie pakrančių apsaugos „rutinius patruliavimus“ į rytus nuo Taivano, o tai Taipėjuje vertinama kaip spaudimo didinimas. Tokios operacijos prisideda prie platesnės tendencijos, kai jūrinė veikla – nuo mokslinių misijų iki pakrančių apsaugos reidų – tampa geopolitinės konkurencijos įrankiu.

    Visa situacija įsilieja į ilgalaikį Kinijos ir Taivano ginčą. Pekinas demokratiškai valdomą Taivaną laiko Kinijos dalimi ir nėra atmetęs jėgos panaudojimo scenarijaus, o Taivanas šiuos reikalavimus atmeta ir pabrėžia savo savivaldą bei tarptautinės teisės principus.

  • Mokslininkai nufilmavo keistą giliavandenę žuvį: jūros dugnu ji juda tarsi mėnwalkina

    Mokslininkai nufilmavo keistą giliavandenę žuvį: jūros dugnu ji juda tarsi mėnwalkina

    Kinijos mokslininkai Pietų Kinijos jūroje nufilmavo giliavandenę šarvuotąją jūrinę robiną, kuri jūros dugnu juda neįprastai: šonu kaip vėžiagyvis, o kartais net atbulas, primindama vadinamąjį mėnulio ėjimą. Tyrėjai teigia, kad toks atbulas slydimas iki šiol nebuvo aprašytas jokiai kitai žuviai.

    Tyrime aprašyta rūšis Scalicus engyceros, priklausanti Peristediidae šeimai, mokslui žinoma dar nuo 1872 metų. Vis dėlto nauja vaizdo medžiaga leido pirmą kartą detaliai pamatyti jos elgseną natūralioje aplinkoje, kelių šimtų metrų gylyje, kur vyrauja tamsa ir didelis slėgis.

    Kaip žuvis „vaikšto“ dugnu?

    Šių žuvų judėjimą lemia sustorėję, standūs krūtinės pelekų spinduliai, kurie veikia tarsi atramos. Jais žuvis remiasi į dugną ir „žingsniuoja“, o iškilus grėsmei gali staigiai trūkčioti ar net šoktelėti, taip greitai keisdama kryptį.

    Dar viena svarbi adaptacija yra šakotos, grėbliuką primenančios ataugos ant snukio. Jomis žuvis šluoja nuosėdas, liesdama dugno nelygumus ir, tikėtina, ieškodama grobio bei orientuodamasi ten, kur regėjimas menkai padeda.

    „Šios vaikščiojančios žuvys slepia gerokai daugiau naujų elgsenos ir evoliucinių prisitaikymų, nei manyta anksčiau“, – sakė Sun Jat-seno universiteto jūrų mokslininkas Han Tian.

    Ką keičia naujieji stebėjimai?

    Dar visai neseniai daugelis giliavandenių rūšių buvo tiriamos tik tada, kai jos būdavo sugautos arba išmestos į krantą, todėl apie natūralią elgseną žinota mažai. Šiuolaikiniai pilotuojami aparatai ir nuotoliniu būdu valdomi robotai leidžia stebėti gyvūnus jų buveinėse, nesunaikinant aplinkos ir neiškreipiant elgsenos.

    To paties projekto metu užfiksuotos ir kitos šarvuotųjų robinų rūšys, stebėtos maždaug 350–500 metrų gylyje. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie duomenys padeda geriau suprasti, kaip ekstremalios jūros gelmių sąlygos formuoja unikalius kūno sandaros bruožus ir judėjimo strategijas.

    „Stebėdami giliavandenius gyvūnus gyvus jų aplinkoje, galime geriau suprasti rūšių prisitaikymą ir evoliuciją“, – sakė Han Tian.

    Kodėl tai svarbu ateities tyrimams?

    Giliavandenės ekosistemos laikomos vienomis mažiausiai ištirtų Žemėje, o naujos kartos povandeninės technologijos plečia galimybes aptikti ne tik naujas rūšis, bet ir netikėtą jau žinomų gyvūnų elgseną. Mokslininkai tikisi, kad tokie stebėjimai leis tiksliau vertinti giliavandenių bendrijų biologinę įvairovę ir geriau suprasti, kaip vystosi prisitaikymai aplinkoje, kurioje nuolatinė tamsa ir didelis slėgis yra norma.

    Tyrimo rezultatai paskelbti mokslo žurnale „Ocean-Land-Atmosphere Research“.

  • JAV naikintuve USS Benfold 4 dienas dingo elektra: 37 laipsniai, neveikė net tualetai

    JAV naikintuve USS Benfold 4 dienas dingo elektra: 37 laipsniai, neveikė net tualetai

    JAV karinio jūrų laivyno naikintuve USS Benfold keturias dienas buvo dingusi elektra, kai laivas vykdė užduotis Pietų Kinijos jūroje. Dėl gedimo laivas laikinai neteko ne tik judėjimo galimybių, bet ir esminių gyvybės palaikymo sistemų.

    Be maitinimo sustojo oro kondicionavimo įranga, kilo problemų su tualetais ir virtuve, o geriamojo vandens atsargos tapo ribotos. Liepos pabaigoje šiame regione dienomis fiksuojama apie 32–37 laipsnių temperatūra, todėl sąlygos įgulai tapo ypač sudėtingos.

    Gedimas, kaip nurodė JAV 7-osios flotilės atstovai, buvo susijęs su generatoriais, o tikslios priežastys tuo metu dar buvo tiriamos. Tokie incidentai karo laivuose laikomi itin jautriais, nes energija būtina tiek laivo sistemoms, tiek įgulos saugumui ir ryšiams.

    „Niekas nenukentėjo, o įgula pademonstravo atsparumą, ryžtą, profesionalumą ir išskirtinį susitelkimą reaguodama į situaciją“, – sakė JAV 7-osios flotilės atstovas Matthew Comer.

    Pagalba buvo organizuota iš kitų JAV laivų: įgulą pasiekė paruoštas maistas ir reikalingos atsargos, o pats USS Benfold galiausiai buvo nutemptas į Subic Bay Filipinuose. Ten pradėti remonto darbai, po kurių laivas grįžo į tarnybą rugpjūčio 8 dieną.

    Incidentas vėl atkreipė dėmesį į JAV laivyno techninės parengties klausimus Indo–Ramiojo vandenyno regione. Tai buvo jau antras atvejis per kelis mėnesius, kai JAV naikintuvas šiame regione neteko elektros ir dalies funkcijų: gegužę panašios problemos kelioms valandoms ištiko USS Higgins.

    USS Benfold priklauso Arleigh Burke klasei, kuri yra viena svarbiausių JAV karinio jūrų laivyno atramų. Šios klasės naikintuvų JAV turi per 70, o tipinė įgula paprastai siekia maždaug 329–359 žmones, todėl patikimas energijos tiekimas jiems yra kritiškai svarbus.

  • Kinija Pietų Kinijos jūroje įrengė 16 MW plaukiojančią vėjo turbiną: ką tai keičia jūrinei energetikai

    Kinija Pietų Kinijos jūroje įrengė 16 MW plaukiojančią vėjo turbiną: ką tai keičia jūrinei energetikai

    Daugiau nei 70 kilometrų nuo pietinės Kinijos pakrantės, kur vėjai paprastai būna stipresni ir pastovesni nei prie kranto, pradėjo veikti plaukiojanti 16 megavatų galios vėjo turbina. Projektas įgyvendintas tokiose vandens gelmėse, kur įprastų, į dugną įtvirtinamų pamatų įrengti neįmanoma.

    Toks sprendimas laikomas reikšmingu lūžiu jūrinės vėjo energetikos sektoriuje, nes leidžia plėtrą nukreipti į gilesnes jūros zonas. Iki šiol didžioji dalis jūrinių parkų buvo statoma seklumose, kur galima montuoti fiksuotas plienines konstrukcijas.

    Kaip veikia plaukiojanti turbina

    Skelbiama, kad turbina sumontuota ant pusiau panardinamos platformos, kuri laikosi jūroje ne dėl į dugną įkaltų polių, o dėl inkaravimo sistemos. Tokios platformos stabilumą palaiko balastavimo sprendimai, kai vanduo tarp vidinių talpų paskirstomas taip, kad konstrukcija išliktų kuo lygesnė net esant bangavimui.

    Inžinerinis iššūkis čia yra ne tik pati platforma, bet ir elektros perdavimas į krantą, nes kabeliai turi nuolat lankstytis kartu su konstrukcijos judėjimu. Dėl to plaukiojančiai jūrinei energetikai reikalingi specialūs dinaminiai povandeniniai kabeliai, suprojektuoti ilgam darbui nuolatinėje įtampoje.

    Galia, mastas ir ką reiškia skaičiai

    16 megavatų turbina priskiriama prie didžiausios galios jūrinių įrenginių, o tokie projektai siejami su mažesne vieno megavato savikaina ilguoju laikotarpiu. Kuo didesnė vieno įrenginio galia, tuo mažiau turbinų reikia tam pačiam parko našumui pasiekti, o tai gali sumažinti dalį montavimo ir priežiūros darbų jūroje.

    Viešai minimi ir metinės gamybos skaičiavimai, siekiantys kelias dešimtis milijonų kilovatvalandžių per metus, tačiau reali generacija priklauso nuo vėjo sąlygų, techninės priežiūros grafiko ir tinklo apribojimų. Dėl skirtingo namų ūkių vartojimo įvairiose šalyse tokie palyginimai su „kiek namų aprūpintų elektra“ paprastai yra tik orientaciniai.

    Kodėl tai svarbu pasaulinei rinkai

    Plaukiojančios vėjo jėgainės atveria galimybę išnaudoti regionus, kur jūros dugnas staigiai gilėja ir tinkamų seklumų beveik nėra. Tai aktualu daugeliui pakrančių, kur vėjo potencialas didelis, tačiau tradicinė jūrinių parkų statyba ribojama geologijos ir gylio.

    Pastaraisiais metais Europoje jau veikia keli plaukiojančių parkų projektai, o sektorius laikomas pereinančiu iš bandymų stadijos į ankstyvą komercinę plėtrą. Kinijos 16 megavatų įrenginys šioje dinamikoje išsiskiria mastu ir ambicija, o jo eksploatacijos rezultatai gali nulemti, kaip greitai didelės galios plaukiojančios turbinos taps rinkos standartu.

    Vis dėlto vienas įrenginys dar nekeičia energetikos sistemos iš esmės: lemiamas veiksnys bus tai, ar tokio tipo platformos pasiteisins audringose jūrų zonose, kokios bus ilgalaikės priežiūros sąnaudos ir kaip sparčiai pavyks didinti gamybos apimtis. Jei technologija patvirtins lūkesčius, giliavandenės zonos gali tapti nauju jūrinės vėjo energetikos plėtros žemėlapiu.