Pietų Rusijoje archeologai aptiko akmeninių įrankių, kurių amžius, mokslininkų vertinimu, siekia 400–450 tūkst. metų. Jei datavimas ir radinių priskyrimas bus patvirtinti, tai galėtų būti seniausi žinomi Acheulio tradicijos gamybos pavyzdžiai šioje Europos dalyje už Kaukazo ribų.
Radinius tyrinėja Rusijos mokslininkų komanda iš Rusijos mokslų akademijos Materialinės kultūros istorijos instituto. Pranešama, kad tarp artefaktų yra rankinių kirvukų (vadinamųjų „kumščių“), į kirtiklius panašių įrankių bei stambių kapoklių.
Archeologų teigimu, įrankių forma ir gamybos būdas rodo ankstyvąją Acheulio tradiciją – vieną svarbiausių priešistorinės akmens apdirbimo technologijos etapų. Skirtingai nei paprasti akmens atskalos ar gremžtukai, tokie dirbiniai reikalavo kelių formavimo etapų ir gerai apgalvoto darbo.
Įspūdį tyrėjams esą daro ne tik radinių dydis, bet ir jų apdirbimo kruopštumas: norint išgauti norimą formą bei pjovimo briauną, reikėjo parinkti tinkamą žaliavą ir suplanuoti smūgių seką. Tai leidžia manyti, kad šiuos įrankius gaminę žmonės turėjo pažangių technologinių įgūdžių.
Kam galėjo būti naudojami masyvūs įrankiai
Mokslininkai svarsto, kad tokie įrankiai galėjo būti pasitelkiami įvairiems darbams – nuo medienos apdirbimo iki paprastų medžioklės įrankių, pavyzdžiui, iečių ar kuokų, paruošimo. Taip pat minimos kasimo užduotys ir sumedžiotų gyvūnų dorojimas.
Masyvi konstrukcija leidžia įtarti, kad dalis radinių galėjo būti patogūs apdoroti didesnes gyvūnų skerdenas. Tyrėjai neatmeta ir galimybės, kad įrankiai būtų pravertę dirbant su didelių žinduolių, įskaitant dramblius, liekanomis, tačiau pabrėžiama, kad tiesioginių įrodymų apie tokių gyvūnų medžioklę ar dorojimą šioje vietoje kol kas nėra.
Radimvietė prie upės ir klimato sąlygos
Tyrinėjama vietovė yra prie Donecės upės žemupio. Įrankių datuojamu laikotarpiu regione, kaip nurodo tyrėjai, vyravo gana vėsus klimatas, o upė ir jos ištekliai galėjo turėti didelę reikšmę žmonių judėjimui.
Archeologai pažymi, kad gyvenvietės ar sustojimo vietos pasirinkimas prie senos upės vagos galėjo būti praktiškas: vanduo, akmens žaliavos ir maisto ištekliai galėjo pritraukti nedideles, mobilias medžiotojų–rinkėjų grupes. Tikėtina, kad vandens telkiniai ir perėjos taip pat traukė gyvūnus, todėl palengvindavo jų sekimą.
Nuosėdų analizė rodo, kad teritorija galėjo būti periodiškai užliejama. Nepaisant to, žmonės, sprendžiant iš radinių, į šią vietą galėjo sugrįžti ne kartą – manoma, kad tai buvo ne nuolatinė stovyklavietė, o sezoninis sustojimo taškas keliaujant plačiomis teritorijomis.
Hipotezė apie Acheulio tradicijos kelią
Viena įdomiausių tyrimo krypčių – kaip Acheulio akmens apdirbimo tradicija galėjo pasiekti pietinę Rusijos lygumos dalį. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad panašių įrankių rinkinių rasta Kaukazo regione, įskaitant Vakarų Priekaukazę ir Tamanės pusiasalį.
Dėl to svarstoma hipotezė, jog technologija galėjo plisti būtent iš Kaukazo, o žmonių grupės tam tikrais laikotarpiais judėjo į šiaurę, kai geografinės sąlygos leisdavo įveikti natūralias kliūtis. Vis dėlto pabrėžiama, kad kol kas tai tėra prielaida, kuriai reikės papildomų įrodymų.