CP v2

Tag: Pievos

  • Mokslininkai paliko lauką ramybėje: po 10 metų pamatę, kas išaugo, sunkiai patikėjo

    Mokslininkai paliko lauką ramybėje: po 10 metų pamatę, kas išaugo, sunkiai patikėjo

    Mokslininkai Rytų Anglijoje, Norfolko grafystėje, daugiau nei dešimtmetį stebėjo, kas nutiks buvusiam žemės ūkio laukui, jei jis bus paliktas natūraliai atsigauti. Tikslas buvo patikrinti, ar vertingoms, rūšių gausioms pievoms atkurti visada būtina brangi sėklų sėja ir intensyvūs žemės darbai.

    Tyrimo teritorija buvo apie 2 hektarų ploto. Ji 2005 metais nustojo būti dirbama po rapsų auginimo, nes ūkininkavimą apsunkino vandens nutekėjimo problemos.

    Vietoje įprastų atkūrimo priemonių, tokių kaip specialūs sėklų mišiniai, viršutinio dirvožemio sluoksnio nuėmimas ar gili arimo technologija, pasirinktas itin paprastas režimas. Kartą per metus augalija buvo nušienaujama šienui, o nupjauta biomasė išvežama.

    Sistemingi stebėjimai vyko nuo 2011 iki 2022 metų. Kas kelerius metus tyrėjai fiksavo augalų rūšinę sudėtį visame plote ir iš anksto pažymėtose tyrimo aikštelėse, kad matytų ne pavienius pokyčius, o ilgalaikę ekosistemos kaitą.

    Rezultatai pranoko lūkesčius

    Per stebėjimo laikotarpį augalų rūšių skaičius nuosekliai didėjo. Maždaug po dešimtmečio pievoje ėmė rastis vietovėje retesnėmis laikomos rūšys, įskaitant orchidėjas ir kitus rūšių turtingoms žydinčioms pievoms būdingus augalus.

    Tyrimo aikštelėse vidutinis rūšių skaičius beveik padvigubėjo. Jei 2011 metais jose buvo apie 10 rūšių, tai po 11 metų jų fiksuota jau beveik 20.

    Ypatingo dėmesio sulaukė orchidėjos, kurios iš pradžių pasirodė pavieniui. Mokslininkai net registravo kiekvieno augalo GPS koordinates, tačiau vėliau populiacija išaugo taip, kad individualus skaičiavimas tapo nebeįmanomas.

    Kaip retos rūšys atsidūrė pievoje?

    Viena įdomiausių tyrimo mįslių yra tai, kaip dalis retų augalų apskritai pasiekė šį plotą, kai artimiausios žinomos jų augavietės yra gana toli. Tyrėjai daro prielaidą, kad sėklas galėjo pernešti laukiniai gyvūnai, ypač elniai, migruojantys tarp skirtingų buveinių.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad tokia natūrali regeneracija gali turėti svarbų pranašumą prieš komercinių sėklų mišinių sėjimą. Nors sėjimas leidžia greičiau gauti vizualiai žaliuojantį plotą, jis gali suformuoti mažiau įvairią bendriją ir ne visada padeda išsaugoti vietinę genetinę įvairovę.

    Kodėl tai svarbu visai Europai

    Rūšių turtingos žydinčios pievos laikomos vienomis vertingiausių buveinių apdulkintojams ir daugeliui kitų organizmų. Tokios buveinės Europoje nyksta, todėl vis dažniau ieškoma būdų, kaip atkuriant apleistas žemes suderinti efektyvumą, kainą ir biologinės įvairovės tikslus.

    Tyrimas rodo, kad kai kuriais atvejais didžiausias pokytis gali ateiti ne iš brangių intervencijų, o iš nuoseklaus, kuklaus valdymo ir laiko. Vienas kasmetinis šienavimas ir biomasės pašalinimas, panašu, gali sudaryti sąlygas pievai natūraliai įgauti vertingoms buveinėms būdingų bruožų.

  • Vilniaus rajono kvietimas skinti lubinus: gražios puokštės idėja, kuri realiai stabdo invaziją

    Vilniaus rajono kvietimas skinti lubinus: gražios puokštės idėja, kuri realiai stabdo invaziją

    Vilniaus rajono savivaldybė šiemet ragina gyventojus skinti pakelėse ir pievose gausiai žydinčius gausialapius lubinus, tačiau ne vien dėl grožio namams. Pasak savivaldybės, tai paprastas būdas prisidėti prie invazinės rūšies plitimo mažinimo, kol augalai dar nespėjo subrandinti sėklų.

    Savivaldybės administracijos direktorius Vytautas Vansavičius pabrėžė, kad net vienas nuskintas žiedynas gali turėti praktinę naudą. „Kviečiame suderinti estetinį malonumą su naudinga misija – skindami lubinų žiedus, apribojame šio augalo plitimą sėklomis ir stabdome jo invaziją“, – sakė V. Vansavičius.

    Kartu savivaldybė prašo elgtis atsakingai ir nenešti nužydėjusių stiebų su susiformavusiomis sėklomis į kitas vietas, kad invazija nebūtų netyčia paskleidžiama dar plačiau. Skinti rekomenduojama taip, kad būtų kuo mažiau mindomi kiti lauko augalai, taip pat svarbu gerbti privačios nuosavybės ribas.

    Kodėl lubinai laikomi problema

    Nors mėlyni ar violetiniai lubinų sąžalynai daugeliui atrodo įspūdingi, gausialapis lubinas Lietuvoje priskiriamas invazinėms rūšims. Jis sparčiai plinta pakelėse, pamiškėse ir apleistose pievose, sudarydamas tankius sąžalynus, kurie išstumia vietines pievų bei smėlynų augalų rūšis.

    Viena priežasčių, kodėl lubinai greitai užkariauja teritorijas, yra jų biologinės savybės. Šie augalai gyvena simbiozėje su azotą fiksuojančiomis bakterijomis, todėl dirvožemis praturtinamas azotu, o tai keičia natūralių buveinių sąlygas ir sudaro pranašumą sparčiai augančioms, konkurencingoms rūšims.

    Kas veikia geriausiai

    Specialistai akcentuoja, kad efektyviausia priemonė yra reguliarus augalų naikinimas iki sėklų subrandinimo. Skynimas ir šienavimas žydėjimo metu padeda sumažinti sėklų kiekį, o tai ilgainiui silpnina populiaciją ir riboja plitimą į naujas teritorijas.

    Savivaldybė primena, kad kova su invazinėmis rūšimis dažniausiai duoda rezultatą tik tada, kai įsitraukia daug žmonių ir veiksmai kartojami ne vieną sezoną. Todėl, parsinešant lubinų puokštę, siūloma tai daryti atsakingai ir suvokiant tikslą: kuo mažiau sėklų turi patekti atgal į gamtą.

  • Pievų plėšrūnas gąsiorkas: „Zorro“ kaukė, keisti laimikio sandėliai ir kada jis pasirodo

    Pievų plėšrūnas gąsiorkas: „Zorro“ kaukė, keisti laimikio sandėliai ir kada jis pasirodo

    Gąsiorkas (lot. Lanius collurio) – nedidelis, bet plėšrus paukštis, dažnai vadinamas pievų ir krūmynų medžiotoju. Nors dydžiu jis panašus į žvirblį, elgesiu ir mityba labiau primena tikrą plėšrūną: gaudo stambius vabzdžius, kartais smulkius graužikus ar driežus.

    Ši rūšis aiškiai skiriasi pagal lytį. Patino galva ir sprandas pilkšvi, o per akį eina ryški juoda juosta, dėl kurios jis neretai lyginamas su Zorro kauke. Patelės spalvos santūresnės, o jaunikliai dažniausiai panašūs į patelę, tik dar mažiau kontrastingi.

    Kur gyvena ir kada atskrenda?

    Gąsiorkai paplitę didelėje Europos dalyje, o žiemoti migruoja į Afriką. Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse jie dažniausiai siejami su mozaikiniu kraštovaizdžiu, kur atviri plotai persipina su krūmynais, gyvatvorėmis, pavieniais medžiais ir pakraščiais.

    Dažniausiai gąsiorkai pasirodo vėlyvą pavasarį, o išskrenda dar vasaros pabaigoje ar ankstyvą rudenį. Per migraciją jie paprastai nesudaro didelių būrių, o judėjimas dažnai vyksta nepastebimai.

    Kodėl jam būtini dygliuoti krūmai?

    Šiam paukščiui itin svarbūs dygliuoti krūmai, tokie kaip gudobelės ar erškėčiai: jie tinka ir lizdavietei, ir medžioklės strategijai. Gąsiorkas mėgsta atviras vietas, kur patogu stebėti grobį nuo krūmo viršūnės, o netoliese yra slėptuvių.

    Garsiausias jo įprotis – laimikio „sandėliavimas“. Sugautą grobį gąsiorkas neretai užmauna ant dyglio ar aštresnės šakelės, taip susikurdamas maisto atsargas. Tai padeda, kai orai pablogėja, grobio sumažėja arba kai reikia greitai pamaitinti jauniklius.

    Dar vienas netikėtas bruožas

    Gąsiorkai išsiskiria ir gebėjimu mėgdžioti kitų paukščių balsus. Tai ypač svarbu per perėjimo sezoną, kai patinas stengiasi pritraukti patelę ir išsiskirti tarp konkurentų įvairesniu giedojimu.

    Toks balsų „skolinimasis“ gali pasitarnauti ir teritorijoje: sudaryti įspūdį, kad aplink daugiau paukščių, klaidinti varžovus ar nukreipti dėmesį nuo lizdo. Dėl šių savybių gąsiorkas laikomas vienu įdomiausių atvirų buveinių plėšriųjų giesmininkų.