CP v2

Tag: Pigmentai

  • Mįslė išspręsta po 60 metų: mokslininkai nustatė, kas genetiškai paverčia kates oranžinėmis

    Mįslė išspręsta po 60 metų: mokslininkai nustatė, kas genetiškai paverčia kates oranžinėmis

    Kas paaiškėjo apie oranžines kates

    Oranžinis kailis – vienas atpažįstamiausių kačių bruožų, tačiau jo genetinė priežastis ilgą laiką išliko neaiški. Dabar dvi nepriklausomos mokslininkų komandos pateikė sutampančias išvadas, kurios paaiškina, kodėl ryškiai oranžinė spalva katėms pasireiškia kitaip nei dauguma kitų žinduolių kailio spalvų.

    Tyrėjai nustatė, kad oranžinę spalvą greičiausiai lemia DNR pokytis ne baltymus koduojančioje genomo dalyje, susijęs su geno Arhgap36 aktyvumo reguliavimu. Toks pokytis siejamas su gerokai didesniu šio geno aktyvumu tose odos ląstelėse, iš kurių auga oranžiniai plaukai.

    Kaip veikia X chromosoma

    Vienas svarbiausių atradimo elementų – tai, kad pokytis yra X chromosomoje. Būtent tai paaiškina seniai pastebėtą reiškinį: dauguma visiškai oranžinių kačių yra patinai, o patelėms dažniau pasitaiko margas kailis.

    Patinai turi vieną X chromosomą, todėl jei joje yra minėtas genetinis variantas, oranžinė spalva pasireiškia visame kailyje. Patelės turi dvi X chromosomas, o ankstyvoje raidoje kiekvienoje ląstelėje viena jų atsitiktinai „išjungiama“, todėl susidaro skirtingų spalvų plotai ir atsiranda vėžlio kiauto ar trispalviams katėms būdingas raštas.

    Ką rodo duomenys ir ką tai reiškia

    Viename iš tyrimų genetinis pokytis buvo aptiktas visoms analizuotoms oranžinėms katėms duomenų rinkinyje, apėmusiame 188 gyvūnus. Tyrėjai taip pat aprašė, kad oranžinių lopų srityse Arhgap36 raiška buvo daug kartų didesnė nei neoranžinėse odos srityse.

    Kita mokslininkų grupė priėjo prie tos pačios geno krypties ir pateikė paaiškinimą, kaip didesnis aktyvumas gali keisti pigmentų pusiausvyrą. Supaprastintai, mechanizmas nukreipia pigmentaciją nuo tamsesnių eumelanino atspalvių link rausvai gelsvų feomelanino atspalvių, todėl kailis tampa oranžinis.

    Mokslininkai pabrėžia, kad šis atradimas nepatvirtina populiarių stereotipų apie oranžinių kačių elgseną ar intelektą. Turimi duomenys nerodo akivaizdžių neigiamų pasekmių sveikatai, o nustatytas poveikis, panašu, labiausiai susijęs su pigmentines ląsteles formuojančiais audiniais.

    Tyrimų rezultatai publikuoti mokslo žurnale Current Biology. Autorių teigimu, tai ne tik išsprendžia seną genetikos klausimą, bet ir suteikia daugiau žinių apie tai, kaip genų reguliacija lemia išvaizdos požymius bei kodėl vieni jų pasiskirsto skirtingai tarp lyčių.

  • Senovės Egipto dažų paslaptis nustebino mokslininkus: rado ne tik pigmentus, bet ir baltymus

    Senovės Egipto dažų paslaptis nustebino mokslininkus: rado ne tik pigmentus, bet ir baltymus

    Mokslininkai, ištyrę senovės Egipto tapybos sluoksnius molekuliniu lygmeniu, nustatė netikėtą dalyką: dažai buvo kur kas sudėtingesni, nei manyta. Be mineralinių pigmentų, juose aptikta gyvūninės kilmės klijų, augalinių baltymų ir riebalų pėdsakų.

    Tyrimas apėmė 28 mikromėginius iš 14 objektų, datuojamų nuo maždaug 1425 metų prieš mūsų erą iki 400 metų mūsų eros. Analizuoti fragmentai buvo paimti nuo medinių karstų, polichrominių dekoracijų, laidojimo konteksto artefaktų ir kitų vertingų kūrinių, todėl mėginių kiekis buvo griežtai ribotas.

    Kuo rišo pigmentą prie paviršiaus?

    Vienas aiškiausių radinių buvo kolagenas, rodantis gyvūninės kilmės klijų naudojimą kaip rišiklį. Tokie klijai padėdavo pigmentui tvirtai laikytis ant pagrindo ir formuodavo vientisą dažų plėvelę.

    Pagal aptiktus baltymų pėdsakus labiausiai tikėtinas šaltinis buvo galvijai, tačiau kai kurie signalai leidžia svarstyti ir kitų gyvūnų kilmę, pavyzdžiui, avių ar ožkų. Tyrėjai taip pat pažymi, kad kolagenas greičiausiai gautas ne vien iš kaulų, bet ir iš odų bei jungiamųjų audinių.

    Netikėtas ingredientas: augaliniai baltymai

    Dar didesnė staigmena buvo augalinės kilmės baltymai, siejami su sezamu ir moringa. Tokie komponentai senovės Egipto dažų receptūrose anksčiau nebuvo taip aiškiai identifikuoti, todėl tai papildo žinias apie tuometines technologijas.

    Chemijos duomenys leidžia manyti, kad menininkai ne visada tiesiog maišė pigmentą su grynu aliejumi. Aptiktas baltymų ir riebalų derinys labiau primena išspaudas, tai yra baltymų turtingas likutis, liekantis po aliejaus spaudimo iš sėklų.

    Kodėl moringa gali būti svarbi?

    Moringa senovės Egipte buvo vertinama ne tik praktiškai, bet ir kultūriškai, todėl mokslininkai svarsto, ar jos naudojimas dažams turėjo vien technologinę funkciją. Kol kas duomenų nepakanka tvirtai pasakyti, ar tai galėjo turėti simbolinę ar ritualinę prasmę.

    Tyrimas taip pat parodo, kiek daug informacijos galima išgauti iš mikroskopinių organinių likučių, išsilaikiusių tūkstančius metų. Proteomikos metodai leidžia atsekti baltymų kilmę ir taip atkurti senovės dirbtuvių praktiką, kuri plika akimi iš kūrinio paviršiaus neįžvelgiama.

    Šios žinios svarbios ir šiuolaikinei konservacijai: supratus, iš ko sudaryti originalūs dažai, lengviau prognozuoti jų senėjimą, parinkti suderinamas apsaugos priemones ir atskirti vėlesnius restauravimo sluoksnius. Be to, tokios analizės ateityje gali padėti patikimiau aptikti klastotes ar netikslias intervencijas.