Jei palėpėje vakarais ar naktimis girdite bėgiojimą, braižymą ar cypimą, kaltininkas nebūtinai yra kiaunė ar pelės – tai gali būti pilkoji miegapelė (popielica). Šis į pelės ir voverės „derinį“ panašus graužikas neretai įsikuria pastatų palėpėse ir ten gali pridaryti apčiuopiamos žalos.
Popielica – naktinis gyvūnas: dieną slepiasi drevėse, plyšiuose ar palėpėse, o sutemus ieško maisto. Jos racionas įvairus – nuo vaisių, sėklų ir riešutų iki vabzdžių, sraigių ar net paukščių kiaušinių, todėl maisto ji randa tiek gamtoje, tiek sodybų aplinkoje.
Nors dažniausiai popielicos renkasi senus lapuočių ar mišrius miškus, pastatų palėpės joms tampa saugia slėptuve nuo plėšrūnų. Ten jos gali susisukti lizdą, o prieš žiemą paprastai palieka pastatus ir užmiega žiemos miegu giliose urvuose žemėje.
Problema ta, kad įsikūrusi palėpėje popielica lizdui naudoja tai, ką randa šalia – plėšo izoliacines medžiagas, plėveles ar apšiltinimo sluoksnį. Jei pastogėje apsigyvena ne vienas gyvūnas, pažeidimų mastas greitai auga, o remonto kaina gali siekti kelis tūkstančius zlotų.
Kokią žalą palėpėje daro popielica
Didžiausi nuostoliai dažniausiai siejami su pastato šilumos izoliacija: gyvūnas ją drasko ir tampo, kad įsirengtų lizdą. Taip gali suprastėti apšiltinimo būklė, o kartu – ir viso namo energinis efektyvumas.
Popielicos taip pat linkusios intensyviai graužti įvairius elementus. Nurodoma, kad jos gali pažeisti medines stogo konstrukcijos dalis bei izoliacines plokštes.
Ypač pavojinga, jei graužikas apgraužia elektros laidus. Pažeista instaliacija didina trumpojo jungimo ir gaisro riziką, todėl įtartinų garsų ar pėdsakų ignoruoti nevertėtų.
Nemalonumų kelia ir paliekamos išmatos bei šlapimas – ilgainiui atsiranda nemalonus kvapas, o palėpėje gali pradėti lankytis ir kiti kenkėjai. Be to, prie slėptuvės kartais aptinkama suneštų vaisių, riešutų ar sėklų likučių.
Kaip atpažinti, kad įsikūrė palėpėje
Popielicos aktyviausios sutemus, todėl pirmas signalas dažniausiai yra garsai – bėgiojimas, šnarėjimas, skrebėjimas, kartais ir cypimas. Triukšmas gali būti gana ryškus, dėl to gyventojai neretai palaiko jį kitų gyvūnų veikla.
Palėpėje taip pat galima pastebėti buvimo pėdsakus: išmatas, lizdą apšiltinimo sluoksnyje ar sunkiau prieinamose pastogės vietose, taip pat pažeistą izoliaciją ir graužimo žymes ant medinių konstrukcijų.
Kitas požymis – blogėjanti apšiltinimo būklė ir nemalonus kvapas. Kadangi popielica didesnė už pelę, jos paliekami pėdsakai paprastai ryškesni, o triukšmas – didesnis.
Kada geriausia imtis apsaugos ir ką daryti
Tekste pabrėžiama, kad popielica Lenkijoje yra saugoma rūšis – jos negalima žudyti ar nuodyti, taip pat draudžiama trukdyti prieigai prie jau įrengtų buveinių. Tokiais atvejais rekomenduojama kreiptis į atsakingas gamtos apsaugos institucijas arba laukinių gyvūnų reabilitacijos centrus.
Popielica būna aktyvi palyginti trumpai – nuo gegužės iki rugsėjo, o vėliau užmiega. Hibernacijai ji paprastai renkasi ne pastatus, o urvus žemėje, todėl vėlyvas ruduo ir žiema įvardijami kaip palankiausias laikas palėpę sutvarkyti – tuomet didesnė tikimybė, kad ji joje nebeperės ir negyvena.
Svarbiausia – užkirsti kelią patekimui į pastatą. Patariama apžiūrėti stogą, pakalimus, ventiliacijos angas ir visus plyšius, vedančius į palėpę: popielica gali prasisprausti pro 2–3 cm pločio angą, tad užsandarinti reikia net ir tokias.
Sandarinimui siūloma rinktis tankią metalinę tinklelį arba skardą – vien montažinės putos ar plastikinės užtvaros netinka, nes graužikas jas gali nesunkiai pragraužti.
