Tag: Pirėnai

  • Europoje vasara vis ilgėja: Ispanijoje ji kas dešimtmetį pailgėja apie 10 dienų

    Europoje ryškėja tendencija, kuri keičia įprastą metų laikų ritmą: dėl klimato kaitos vasara ilgėja, o pavasaris ir ruduo pamažu traukiasi. Labiausiai šis pokytis fiksuojamas Pietų Europoje, tačiau panašūs signalai matomi ir kitose žemyno dalyse.

    Kaip rašo Ispanijos leidinys „Xataka“, remdamasis Ispanijos valstybine meteorologijos agentūra AEMET, nuo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigos vasaros trukmė šalyje kas dešimtmetį didėja maždaug po 10 dienų. Ypač išsiskiria šalies šiaurės rytai ir Pirėnų regionas.

    Įdomu tai, kad vasaros „plėtimasis“ vyksta ne vienodai: didžiausi pokyčiai, priešingai nei neretai manoma, tenka pavasariui. Tai reiškia, kad šilti orai vis dažniau ateina gerokai anksčiau, o pereinamasis laikotarpis tarp metų laikų darosi sunkiau apčiuopiamas.

    Tokie pokyčiai turi praktinių pasekmių: ilgesni karščio epizodai veikia žmonių kasdienybę, atostogų planavimą, žemės ūkį ir gamtos procesus. Kartu didėja ir ekstremalių reiškinių – karščio bangų ar ilgiau trunkančių sausrų – tikimybė.

    Duomenys iš meteorologinių stočių

    Tyrime, kuriame analizuoti 44 meteorologinių stočių duomenys 1971–2018 metų laikotarpiu, nustatyta, kad vasaros pradžia vidutiniškai kas dešimtmetį ateina 6,76 dienomis anksčiau. Vasaros pabaiga, savo ruožtu, nusikelia dar maždaug 2,74 dienomis vėliau.

    AEMET duomenimis, kai kuriuose Ispanijos centrinės ir šiaurinės dalies regionuose susiformavo net atskirai įvardijamas pereinamasis etapas – vadinamoji „pavasarvasara“ (primaverano). Skelbiama, kad kai kur jis jau trunka ilgiau nei mėnesį.

    Tuo metu ruduo, bent kol kas, laikosi kiek tvirčiau nei pavasaris. Vis dėlto jo trumpėjimas labiausiai pastebimas Kantabrijos ir Viduržemio jūros pakrantėse, kur vasara pastaraisiais dešimtmečiais pailgėjo maždaug 2–3 savaitėmis.

    Karštų dienų daugėja Pirėnuose

    Ypač greiti pokyčiai fiksuojami Pirėnuose ir Ispanijos šiaurės rytuose. Pavyzdžiui, La Molinos meteorologijos observatorijoje karštų vasaros dienų per metus skaičius išaugo itin aiškiai.

    Skaičiuojama, kad 1979–2000 metais tokių dienų vidurkis siekė 49 per metus, o per pastaruosius 25 metus jis išaugo iki 69 dienų per metus. Tai rodo ne tik ilgesnę vasarą kalendorine prasme, bet ir dažnesnius bei ilgiau užsitęsiančius karščio laikotarpius.

    Prognozė: vasara gali trukti beveik pusmetį

    Straipsnyje primenama, kad globalios šilumos didėjimas ypač paspartėjo nuo 1979 metų. Moksliniame žurnale „Geophysical Research Letters“ publikuotame tyrime prognozuojama: jei šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos nebus reikšmingai sumažintos, iki 2100 metų vasara Šiaurės pusrutulyje galėtų trukti beveik šešis mėnesius.

    Europoje šie pokyčiai jau juntami – karščiai dažniau prasideda anksčiau pavasarį ir užsilaiko ilgiau rudenį. Tai nebūtinai reiškia, kad Baltijos šalys greitai turės Ispanijai būdingas vasaras, tačiau metų laikų ribos ir mūsų regione gali tapti mažiau aiškios.

    Tekste pažymima, kad Latvijoje šylantis klimatas siejamas ir su švelnėjančiomis žiemomis, mažėjančiu šalčio dienų skaičiumi, o šiltesnis oras gali ateiti anksčiau pavasarį ir laikytis ilgiau rudenį. Prognozėse taip pat minimas galimas vegetacijos periodo pailgėjimas iki 2100 metų – maždaug 27–49 dienomis, kas galėtų turėti įtakos ne tik žmonių įpročiams, bet ir žemdirbystei bei ekosistemoms.

  • Navaroje aptikti 46 000 metų neandertaliečio kaulai: Abauntz urvas atskleidė Vakarų Pirėnų spragą

    Navaroje aptikti 46 000 metų neandertaliečio kaulai: Abauntz urvas atskleidė Vakarų Pirėnų spragą

    Tarptautinė mokslininkų komanda Navaroje pirmą kartą patvirtino neandertaliečių buvimą, identifikavusi šešis žmogaus kaulų fragmentus Abauntz urve. Tyrėjų teigimu, radiniai priklausė suaugusiam vyrui neandertaliečiui, gyvenusiam maždaug prieš 46 000 metų.

    Kaulų rinkinį sudaro trys plaštakos delnakauliai ir viena vidurinė dešiniojo rankos piršto falanga, taip pat dar du fragmentai, kurių žmogiška kilmė patvirtinta baltymų analize. Vėliau genetiniai tyrimai parodė, kad tai buvo vyras, o amžius nustatytas tiesiogiai taikant radioaktyviosios anglies datavimą.

    Dalis kaulų išliko su plėšrūnų dantų žymėmis. Šios detalės leidžia rekonstruoti, kas galėjo nutikti palaikams po mirties ir kaip fragmentai pateko į urvo sluoksnius, kuriuose jie buvo aptikti per ankstesnes archeologines kampanijas.

    Vieta, jungianti pusiasalį ir Europą

    Abauntz urvas yra natūraliame koridoriuje, jungiančiame Pirėnų pusiasalį su likusia Europa, todėl jis laikomas strategiškai svarbia vieta senųjų žmonių judėjimui tirti. Iki šiol Navaroje trūko tiesioginių fosilinių įrodymų, kurie leistų nedviprasmiškai pasakyti, kad regione lankėsi ar gyveno neandertaliečiai.

    Ši data mokslininkams svarbi ir platesniame Europos kontekste. Maždaug prieš 46 000 metų neandertaliečiai dar gyveno įvairiose žemyno dalyse, o po kelių tūkstantmečių, apie prieš 40 000 metų, jie išnyko, tuo pat metu sparčiai plečiantis Homo sapiens populiacijoms.

    Kaip identifikuoti žmogų iš fragmentų

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokio senumo genetinės medžiagos išgavimas nėra dažnas, nes DNR laikui bėgant skyla, o jos išlikimą lemia aplinkos sąlygos. Dėl to Abauntz atvejis išsiskiria tuo, kad pavyko suderinti kelis nepriklausomus metodus ir gauti sutampančius rezultatus.

    Komanda taikė paleoproteomiką, genetines analizes ir radioaktyviosios anglies datavimą, kad tiksliai identifikuotų kaulus, nustatytų lytį ir chronologiją. Tyrimuose dalyvauja ir senosios DNR srityje patirtį turintys Europos mokslo centrai, o genetiniai darbai tęsiami, tikintis išgauti daugiau informacijos apie šių populiacijų kilmę ir tarpusavio ryšius.

    Radiniai aptikti sluoksniuose, kuriuose buvo ir akmens įrankių bei gyvūnų kaulų, kai kurie jų turėjo apdorojimo bei vartojimo pėdsakų. Toks archeologinis kontekstas leidžia ne tik datuoti buvimą, bet ir atsargiai kelti hipotezes apie veiklas, kurios urve vyko: nuo maisto apdorojimo iki trumpalaikių sustojimų kelionėje per kalnų prieigas.

  • Pirenų vandenyse gyvenantis pireninis desmanas: kodėl šį retą žinduolį pamatyti beveik neįmanoma

    Pirenų kalnų upeliuose ir srauniose kalnų upėse gyvena vienas paslaptingiausių Europos žinduolių – pireninis desmanas. Dėl ilgo, itin lankstaus snukučio jis neretai lyginamas su miniatiūriniu drambliuku, tačiau laukinėje gamtoje jį išvysti pavyksta ypač retai.

    Šis gyvūnas prisitaikęs prie gyvenimo vandenyje: turi vandeniui atsparų kailį, plaukimo plėves ant galinių letenų ir stiprią uodegą, padedančią manevruoti srovėje. Dažniausiai jis aktyvus naktį, o dieną slepiasi pakrančių urveliuose arba po akmenimis.

    Pireninis desmanas yra nedidelis, jo kūno ilgis paprastai siekia apie 11–16 centimetrų, o uodega gali būti panašaus ilgio. Tankus kailis padeda išlaikyti šilumą net šaltame kalnų vandenyje, todėl gyvūnas nemažą laiko dalį praleidžia medžiodamas po vandeniu.

    Ryškiausias bruožas – pailgas, labai jautrus snukutis, kuriame gausu receptorių ir jautrių plaukelių. Jie leidžia aptikti grobį net tuomet, kai vanduo drumstas arba matomumą mažina sraunumas.

    Desmano mitybą daugiausia sudaro vandens bestuburiai: vabzdžių lervos, kirminai, moliuskai ir smulkūs vėžiagyviai. Kartais jis gali suėsti buožgalvių ar itin smulkių žuvų, tačiau pagrindinis maistas – dugne gyvenantys organizmai.

    Pagrindinė priežastis – naktinis ir itin slaptas gyvenimo būdas. Be to, desmanas renkasi sraunias, deguonimi prisotintas kalnų upes, kuriose žmogui patogiai stebėti gyvūnus sudėtinga net dieną.

    Dar viena kliūtis – jo įpročiai slėptis pakrantės urveliuose, kurių angos neretai būna visai šalia vandens linijos. Dėl to net ir būnant netoli, gyvūnas gali likti nepastebėtas, o pasirodo tik trumpam, kai ieško maisto.

    Šiuolaikiniuose tyrimuose vis dažniau pasitelkiami netiesioginiai metodai: fotospąstai ir aplinkos DNR tyrimai, kai iš vandens mėginių nustatoma, ar upėje neseniai buvo gyvūno genetinių pėdsakų. Tokie metodai padeda aptikti rūšį jos neišgąsdinant ir neardant buveinių.

    Šio žinduolio išlikimas tiesiogiai priklauso nuo kalnų upių būklės, todėl didžiausios grėsmės siejamos su vandens tarša ir buveinių keitimu. Žalą daro užtvankos, hidroenergijos infrastruktūra ir upių vagų pertvarkymas, nes tai keičia srovės režimą ir mažina tinkamų slėptuvių.

    Prie rizikų prisideda ir klimato kaita, daranti įtaką upių debito svyravimams bei vandens temperatūrai. Kai buveinės suskaidomos į atskiras atkarpas, populiacijos tampa izoliuotos, o tai ilgainiui didina nykimo tikimybę.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad svarbiausi žingsniai – saugoti švarius kalnų upių ruožus, mažinti taršą ir nuosekliai stebėti populiacijų būklę. Būtent todėl vis daugiau dėmesio skiriama ilgalaikiam monitoringui ir upių ekosistemų atkūrimui, o ne vien pavieniams stebėjimams.

  • Alpės ir Pirėnai gali slėpti natūralaus vandenilio telkinius: ką rodo naujas tyrimas

    Tarptautinė tyrėjų komanda naujame darbe teigia, kad Europos kalnų juostose, ypač Alpėse ir Pirėnuose, gali būti sąlygų kauptis natūraliam vandeniliui. Tokie telkiniai, jei būtų patvirtinti gręžiniais, galėtų papildyti Europos pastangas mažinti iškastinio kuro naudojimą.

    Tyrimas remiasi geologiniu mechanizmu, kai į paviršių arčiau priartėja geležies turtingos mantijos uolienos. Joms kontaktuojant su vandeniu ir esant tinkamai temperatūrai vyksta serpentinėjimas, kurio metu išsiskiria vandenilis.

    Šis vandenilis gali migruoti ir kauptis poringose uolienose, jei susiklosto „naftos sistemos“ analogą primenančios sąlygos. Reikia ne tik šaltinio, bet ir talpyklos, sandarinančių sluoksnių bei tinkamo laiko, kad dujos nespėtų išsisklaidyti.

    Autoriai pabrėžia erozijos vaidmenį: vidutinė erozija gali padėti atidengti ir pakelti mantijos uolienas, sudarydama palankesnes sąlygas vandenilio gamybai. Tačiau pernelyg intensyvus uolienų ardymas gali sugriauti „kolektorius“ ir pakeisti temperatūrines sąlygas, dėl ko potencialus kaupimasis silpnėja.

    Modeliavimas rodo, kad skirtinguose kalnynuose rezultatai gali skirtis ne tik dėl dabartinių procesų, bet ir dėl senesnės tektoninės istorijos. Pavyzdžiui, kiek truko plokščių tempimo fazės dar iki kalnų formavimosi, gali lemti, kiek mantijos uolienų pasiekiama ir kokiomis sąlygomis jos reaguoja su vandeniu.

    Natūralus vandenilis dažnai minimas kaip galimybė sumažinti sąnaudas ir taršą, susijusią su dabar plačiausiai aptariama vandenilio gamyba iš gamtinių dujų ar elektrolizės būdu. Jei dujos būtų išgaunamos iš požeminių sankaupų, teoriškai galėtų mažėti energijos sąnaudos visai grandinei.

    Vis dėlto mokslininkai akcentuoja, kad iki praktinio pritaikymo dar toli: reikalinga žvalgyba, gręžiniai, dujų sudėties ir srautų matavimai, taip pat aiškus reguliavimas ir aplinkosauginiai kriterijai. Be to, vandenilio nuotėkio rizika ir poveikis aplinkai turėtų būti vertinami taip pat rimtai kaip ir tradicinių angliavandenilių žvalgyboje.

    Vandenilio ištekliai Žemėje nėra teorija: kai kuriose šalyse jau fiksuoti natūralūs vandenilio srautai ir ribota vietinė gavyba. Naujas tyrimas siūlo, kad Europos kalnų juostos gali būti viena perspektyviausių krypčių, kur ieškoti didesnio masto telkinių.

    „Žinome, kad Žemė gamina didelius vandenilio kiekius, tačiau esminis klausimas yra, ar pavyks aptikti didelius telkinius, nes tam turi sutapti labai specifinės sąlygos“, – sakė vienas iš tyrimo autorių Frankas Zwaanas.

  • Pirėnų urve rado dešimtis židinių: ugnis slėpė vieną seniausių vario gavybos pėdsakų

    Pirėnų urve rado dešimtis židinių: ugnis slėpė vieną seniausių vario gavybos pėdsakų

    Ispanijos Pirėnuose, Núria slėnyje, archeologai ištyrė itin sunkiai pasiekiamą Cova 338 urvą, esantį 2 235 metrų aukštyje. Ilgą laiką manyta, kad tokiose aukštikalnėse neolito ir bronzos amžiaus žmonės tik trumpam užsukdavo pakeliui, tačiau nauji duomenys šią prielaidą verčia peržiūrėti.

    Kasinėjimai, vykdyti 2021–2023 metais, atskleidė storus kultūrinius sluoksnius, rodančius pasikartojančius ir ilgalaikius apsistojimus nuo maždaug 5 000 metų prieš mūsų erą iki pirmojo tūkstantmečio prieš mūsų erą pabaigos. Tai reiškia, kad į tą pačią vietą kartos sugrįždavo daugiau nei 5 000 metų, nepaisydamos atšiaurių kalnų sąlygų.

    Židiniai ir žali mineralai

    Urvėje aptikta dešimtys židinių ir šimtai žalsvų uolienų fragmentų, kuriuos tyrėjai sieja su malachitu – variu turtingu mineralu. Dalis gabalėlių buvo apdegę ir suskeldėję, o tai leidžia įtarti, kad akmuo buvo tikslingai kaitinamas ir apdorojamas vietoje.

    Toks vaizdas atitinka ankstyvosios metalurgijos logiką: kaitinimas gali palengvinti mineralų trupinimą, o vėliau išgauta žaliava galėjo būti gabenama į žemesnes stovyklas ar dirbtuves. Mokslininkai šį radinių kompleksą įvardija kaip vieną ankstyviausių įrodymų, kad Vakarų Europos aukštikalnėse buvo kryptingai eksploatuojami vario ištekliai.

    Ne tik darbas, bet ir kasdienybė

    Be su mineralais siejamų radinių, rasta ir įprasto gyvenimo pėdsakų: gyvūnų kaulų, keramikos šukių, akmeninių įrankių, maisto ruošimo liekanų. Daiktų išsidėstymas leidžia manyti, kad urvo erdvė buvo naudojama sistemiškai, atskiriant zonas skirtingoms veikloms.

    Tai rodo, kad Cova 338 greičiausiai buvo ne atsitiktinė užuovėja, o sezoninė, planuotai naudojama vieta, kurioje derintos kelios funkcijos. Tokie atradimai papildo platesnį Europos priešistorės vaizdą, kuriame vis dažniau kalbama apie kalnų regionus kaip aktyviai išnaudojamas erdves, o ne tik apie migracijos koridorius.

    Mįslingi žmogaus palaikai

    Tyrėjai taip pat aptiko žmogaus palaikų fragmentų, tikėtinai priklausiusių maždaug 11 metų vaikui: pieninį dantį ir piršto kaulo dalį. Kol kas neaišku, ar tai buvo laidojimas urve, ar palaikai į šią vietą pateko kitomis aplinkybėmis.

    Vis dėlto neatmetama, kad gilesniuose sluoksniuose gali būti ir daugiau palaidojimų. Jei tai pasitvirtintų, Cova 338 reikšmė išsiplėstų: šalia ūkinės veiklos urvas galėjo turėti ir ritualinę, bendruomeninę funkciją.

    „Radinių visuma leidžia manyti, kad žmonės į urvą grįždavo nuosekliai ir veiklą organizuodavo kryptingai, o ugnis buvo ne vien šilumos šaltinis“, – teigiama tyrėjų aprašyme.