Pirenėjų aukštikalnėse archeologai fiksuoja išskirtinai ilgą ir, kaip rodo duomenys, beveik nepertraukiamą žmonių veiklos istoriją. Universitat Autònoma de Barcelona tyrėjų komanda, apibendrinusi radiokarboninius datavimus, skelbia, kad žmonės į kalnus reguliariai kildavo daugiau nei 10 000 metų.
Mokslininkai išanalizavo 124 radiokarboninius mėginius, paimtus iš 45 archeologinių vietovių, ir sudarė viešai prieinamą aukštikalnių datų bazę. Šie duomenys leido tikslinti viso regiono chronologiją ir susieti ją su maždaug 380 žinomų objektų Pirenėjų teritorijoje.
Seniausi pėdsakai aptikti uolų priedangoje Obagues de Ratera, maždaug 2 320 metrų aukštyje. Pagal radiokarboninius rezultatus pirmosios žmonių grupės čia pasirodė prieš maždaug 10 000 metų, netrukus po paskutinio ledynmečio pabaigos, kai šylantis klimatas palengvino sezoninį judėjimą į aukštumas.
Ypatinga tai, kad Obagues de Ratera nebuvo vienkartinė stotelė. Toje pačioje vietoje užfiksuoti pėdsakai iš mezolito, perėjimo į neolitą, vėlesnių neolito ir bronzos laikotarpių, ankstyvojo geležies amžiaus, ankstyvųjų viduramžių, taip pat ir iš XIX bei XX amžių.
Panašios trukmės žmonių buvimą patvirtina ir kitos vietos. Cova del Sardo ola, esanti apie 1 780 metrų aukštyje, rodo maždaug 7 500 metų siekiančią veiklą, o Portarró priedangoje, apie 2 280 metrų aukštyje, aptikti duomenys siekia maždaug 7 300 metų.
Tyrėjai pabrėžia, kad kalnuose rasta ne tik trumpalaikių apsilankymų ženklų. Portarró vietovėje aptiktos konstrukcijų liekanos, įrengtos iš sausai sudėtų akmenų ir medienos, datuojamos maždaug 5 000 metų senumu ir laikomos vienu ankstyviausių akmeninės architektūros pavyzdžių Pirenėjuose.
Radiokarboninių datų analizė taip pat išryškino laikotarpius, kai veikla aukštumose suintensyvėdavo. Vienas ryškesnių suaktyvėjimų siejamas su vėlyvuoju neolitu, maždaug prieš 5 300–4 500 metų, o vėlesni pakilimai matomi vėlyvosios antikos ir ankstyvųjų viduramžių sandūroje.
Įdomu, kad vienas intensyvesnės veiklos etapų chronologiškai artimas Ötzi laikui, kai Alpėse žuvo vadinamasis Ledo žmogus, gyvenęs prieš maždaug 5 300 metų. Nors tai skirtingi regionai, panašus datų „sutankėjimas“ leidžia kelti klausimus apie platesnius klimato, maršrutų ir ūkio pokyčius Europoje.
Iš viso regione įvardijama apie 380 archeologinių vietų, kurios apima galimas gyvenvietes, aptvarus, uolų priedangas, didžiulių ledynų atneštų riedulių panaudojimo struktūras ir akmenų ratilus. Tyrėjų vertinimu, šiandien atšiauriomis laikomos aukštikalnės tūkstantmečius buvo žmonių pasaulio dalis, susijusi su medžiokle, ganymu, išteklių paieška ir sezoniniu judėjimu.