Pirenų kalnų upeliuose ir srauniose kalnų upėse gyvena vienas paslaptingiausių Europos žinduolių – pireninis desmanas. Dėl ilgo, itin lankstaus snukučio jis neretai lyginamas su miniatiūriniu drambliuku, tačiau laukinėje gamtoje jį išvysti pavyksta ypač retai.
Šis gyvūnas prisitaikęs prie gyvenimo vandenyje: turi vandeniui atsparų kailį, plaukimo plėves ant galinių letenų ir stiprią uodegą, padedančią manevruoti srovėje. Dažniausiai jis aktyvus naktį, o dieną slepiasi pakrančių urveliuose arba po akmenimis.
Pireninis desmanas yra nedidelis, jo kūno ilgis paprastai siekia apie 11–16 centimetrų, o uodega gali būti panašaus ilgio. Tankus kailis padeda išlaikyti šilumą net šaltame kalnų vandenyje, todėl gyvūnas nemažą laiko dalį praleidžia medžiodamas po vandeniu.
Ryškiausias bruožas – pailgas, labai jautrus snukutis, kuriame gausu receptorių ir jautrių plaukelių. Jie leidžia aptikti grobį net tuomet, kai vanduo drumstas arba matomumą mažina sraunumas.
Desmano mitybą daugiausia sudaro vandens bestuburiai: vabzdžių lervos, kirminai, moliuskai ir smulkūs vėžiagyviai. Kartais jis gali suėsti buožgalvių ar itin smulkių žuvų, tačiau pagrindinis maistas – dugne gyvenantys organizmai.
Kodėl jį taip sunku pamatyti?
Pagrindinė priežastis – naktinis ir itin slaptas gyvenimo būdas. Be to, desmanas renkasi sraunias, deguonimi prisotintas kalnų upes, kuriose žmogui patogiai stebėti gyvūnus sudėtinga net dieną.
Dar viena kliūtis – jo įpročiai slėptis pakrantės urveliuose, kurių angos neretai būna visai šalia vandens linijos. Dėl to net ir būnant netoli, gyvūnas gali likti nepastebėtas, o pasirodo tik trumpam, kai ieško maisto.
Šiuolaikiniuose tyrimuose vis dažniau pasitelkiami netiesioginiai metodai: fotospąstai ir aplinkos DNR tyrimai, kai iš vandens mėginių nustatoma, ar upėje neseniai buvo gyvūno genetinių pėdsakų. Tokie metodai padeda aptikti rūšį jos neišgąsdinant ir neardant buveinių.
Kokios grėsmės kyla desmanui?
Šio žinduolio išlikimas tiesiogiai priklauso nuo kalnų upių būklės, todėl didžiausios grėsmės siejamos su vandens tarša ir buveinių keitimu. Žalą daro užtvankos, hidroenergijos infrastruktūra ir upių vagų pertvarkymas, nes tai keičia srovės režimą ir mažina tinkamų slėptuvių.
Prie rizikų prisideda ir klimato kaita, daranti įtaką upių debito svyravimams bei vandens temperatūrai. Kai buveinės suskaidomos į atskiras atkarpas, populiacijos tampa izoliuotos, o tai ilgainiui didina nykimo tikimybę.
Gamtosaugininkai pabrėžia, kad svarbiausi žingsniai – saugoti švarius kalnų upių ruožus, mažinti taršą ir nuosekliai stebėti populiacijų būklę. Būtent todėl vis daugiau dėmesio skiriama ilgalaikiam monitoringui ir upių ekosistemų atkūrimui, o ne vien pavieniams stebėjimams.