Tag: Pirkinių patarimai

  • Kaip parduotuvėje išsirinkti saldžiausius apelsinus: citrusų augintojos patarimai

    Saldūs ir sultingi apelsinai neretai tampa loterija: vieni būna kvapnūs ir gardūs, kiti – sausi ar rūgštoki. Citrusų augintoja iš Floridos Emma Reynolds Ezell sako, kad yra keli aiškūs ženklai, pagal kuriuos galima daug tiksliau nuspėti, koks vaisius bus viduje.

    Pasak jos, renkantis apelsinus svarbiausia ne išorinė „tobula“ išvaizda, o tai, kaip vaisius jaučiasi rankoje ir kaip kvepia. Būtent šios detalės dažniau išduoda, ar apelsinas bus sultingas ir aromatingas.

    Apelsinai vertinami ne tik dėl skonio – jie siejami su vitaminu C, taip pat juose yra skaidulų ir kalio. Tačiau net ir atrodantys dailiai, ryškiai oranžiniai vaisiai gali nuvilti, jei yra per ilgai laikyti arba pradėję prarasti drėgmę.

    Be to, tinkamas laikymas namuose gali prailginti apelsinų šviežumą ir padėti sumažinti maisto švaistymą. Net jei pasitaikė mažiau saldus vaisius, jį dar galima sėkmingai panaudoti virtuvėje.

    Į ką atkreipti dėmesį perkant

    Pirmasis kriterijus – svoris. Augintoja pabrėžia paprastą taisyklę: kuo apelsinas sunkesnis pagal savo dydį, tuo didesnė tikimybė, kad jis bus sultingesnis. Svarbu nepainioti dydžio su sultingumu – mažesnis vaisius gali būti sunkesnis už didesnį.

    Antras ženklas – kvapas. Šviežesni ir geresnės kokybės apelsinai dažnai maloniai kvepia citrusais dar jų nenulupus. Jei aromato beveik nėra, vaisius gali būti ne toks skanus arba jau pradėjęs „pavargti“.

    Trečias dalykas – tvirtumas. Apelsinas turėtų būti standus, be minkštų vietų. Jei švelniai paspaudus jis atrodo suglebęs, turi sumušimų, minkštų dėmių ar yra susiraukšlėjęs, tai gali reikšti, kad vaisius jau pernokęs arba pradėjęs džiūti.

    Odelė ir išvaizda: kada defektai nieko nereiškia

    Augintoja pataria atkreipti dėmesį ir į odelę: plonesnė, lygesnė žievė dažnai reiškia, kad viduje bus daugiau sulčių, o ne storas sluoksnis kartaus baltojo minkštimo.

    Vis dėlto nedideli kosmetiniai odelės trūkumai nebūtinai reiškia blogą skonį. Pasak E. Reynolds Ezell, apelsinai gali turėti paviršinių „randelių“ ar dėmelių, atsiradusių dėl aplinkos poveikio, tačiau tai nėra tas pats, kas minkštos vietos ar mėlynės.

    Jei apelsinas yra sunkus, tvirtas ir maloniai kvepia, nedidelės odelės dėmės dažniausiai neturėtų atbaidyti.

    Kaip apelsinus laikyti, kad ilgiau išliktų švieži

    Jei apelsinus suvalgote per kelias dienas, juos galima laikyti kambario temperatūroje – vaisių dubenyje ant stalo. Taip patogu, kai norisi greito užkandžio.

    Norint apelsinus išlaikyti ilgiau, rekomenduojama juos laikyti šaldytuvo daržovių stalčiuje. Augintoja pataria jų nekišti į plastikinį maišelį – geriau laikyti palaidus. Taip apelsinai gali išsilaikyti nuo dviejų iki keturių savaičių.

    Jei namuose apelsinų prisikaupė daugiau, juos galima ir užšaldyti ilgesniam laikui – keliems mėnesiams. O mažiau saldžius ar kiek rūgštesnius apelsinus verta panaudoti kokteiliams, glotnučiams, padažams ar marinatams – taip jie neprapuls, o patiekalams suteiks ryškesnės citrusinės rūgštelės.

  • Pastebėjote lipnų ar riebų riešutų paviršių? Specialistai pataria jų nepirkti

    Riešutai gali atrodyti visiškai normalūs, tačiau vienas lengvai atpažįstamas požymis dažnai išduoda, kad produktas jau nebe toks šviežias, kaip turėtų būti. Specialistai ragina nepirkti riešutų, jei jų paviršius yra lipnus arba pernelyg riebus.

    Kaip rašo „EatingWell“, toks „slidus“ ar lipnus sluoksnis gali reikšti prastą kokybę ir gedimą, kuris kai kuriais atvejais siejamas ir su galimomis sveikatos rizikomis.

    Priežastis – riešutuose gausu nesočiųjų riebalų. Veikiami šilumos, šviesos ir oro, jie oksiduojasi: ilgainiui keičiasi riešuto struktūra, o natūralūs riebalai ima „keltis“ į paviršių.

    Dėl to riešutai ne tik praranda traškumą ir skonį, bet gali atsirasti ir daugiau nepageidaujamų požymių, į kuriuos verta atkreipti dėmesį tiek parduotuvėje, tiek namuose.

    Ką gali reikšti riebus paviršius

    Vienas dažniausių paaiškinimų – riešutai gali būti pradėję gesti dėl oksidacijos, kitaip tariant, apkarsti. Šis procesas paprastai sukelia nemalonius kvapus ir skonį, o kartu gali atsirasti ir cheminių skilimo produktų, dėl kurių kyla klausimų dėl maisto kokybės.

    Specialistai taip pat atkreipia dėmesį, kad šviesa pagreitina riebalų irimą. Dėl to riešutai skaidriose pakuotėse yra labiau pažeidžiami – ypač jei ilgiau stovi apšviestose lentynose.

    Dar vienas aspektas – sudėtis. Riešutai, apdoroti papildomais augaliniais ar sėklų aliejais, gali prastėti greičiau, todėl jų galiojimo laikas ir kokybė gali suprastėti anksčiau nei tikėtasi.

    Kada rizika gali būti didesnė

    Netinkamos laikymo sąlygos, ypač drėgmė ir didelė oro drėgmė, sudaro palankias sąlygas pelėsiams. Kai kurios pelėsių rūšys gali gaminti aflatoksinus – stiprius toksinus, siejamus su kepenų pažeidimais ir didesne kepenų vėžio rizika.

    Svarbu tai, kad aflatoksinai gali būti aptinkami net tada, kai akivaizdaus pelėsio nesimato, o įprastas termiškas apdorojimas jų patikimai nepašalina.

    Taip pat pabrėžiama, jog data „geriausias iki“ ar galiojimo terminas savaime nepasako visko: produktas nebūtinai tampa nesaugus kitą dieną po termino, tačiau ir normaliai atrodantis, kvepiantis ar skanus riešutas negarantuoja, kad jis tikrai saugus.

    Kaip išsirinkti ir laikyti riešutus

    Renkantis riešutus patariama atkreipti dėmesį į sudėtį – geriausia, kai tai vieno ingrediento produktas, pavyzdžiui, žali arba sausai skrudinti riešutai be papildomų aliejų.

    Jei įmanoma, verta rinktis nepermatomas pakuotes. O kai parduotuvėje yra tik skaidrios, rekomenduojama imti pakuotes, kurios stovi giliau lentynoje ir mažiau veikiamos šviesos.

    Atidarius pakuotę riešutus patariama kuo greičiau perpilti į sandarų indą – taip sumažinamas kontaktas su oru. Ilgesniam laikymui tinkamesnė vieta yra šaldytuvas ar šaldiklis, nes žema temperatūra stipriai sulėtina oksidaciją.

    Jeigu riešutuose pastebite pelėsį, neįprastą patamsėjimą, susiraukšlėjimą, apkartimą ar drėgmės požymių, saugiausia juos iš karto išmesti.

  • Nepirkite arbūzo aklai: 3 triukai parduotuvėje padės visada išsirinkti saldžiausią

    Vasarą arbūzai atsiduria ant stalo itin dažnai, tačiau išsirinkti tikrai saldų ir sultingą ne visada paprasta. Nors vien išorė negarantuoja skonio, keli požymiai leidžia gana patikimai įvertinti vaisiaus brandą dar parduotuvėje.

    Pirmiausia verta apžiūrėti vadinamąją lauko dėmę, tai yra šviesesnę vietą arbūzo apačioje, kur jis gulėjo ant žemės. Kuo ši dėmė ryškiau gelsva ar kreminė, tuo didesnė tikimybė, kad arbūzas spėjo subręsti lauke, o beveik balta dėmė dažniau rodo per anksti nuskintą vaisių.

    Ne mažiau svarbus ir svoris. Geras arbūzas dažniausiai atrodo sunkesnis, nei tikėtumėtės pagal jo dydį, nes jame daugiau sulčių ir vandens, o minkštimas būna traškesnis. Jei turite pasirinkimą, palyginkite kelis panašaus dydžio arbūzus ir imkite sunkiausią.

    Skambesys ir kotelis išduoda brandą

    Daugelis pirkėjų arbūzą dar ir pabeldžia, ir tai nėra vien prietaras. Subrendęs arbūzas dažniausiai skamba giliai, dusliai, tarsi šiek tiek tuščiaviduris, o pernelyg aukštas, metalinis garsas gali reikšti, kad vaisius dar neprinokęs.

    Pažiūrėkite ir į kotelį, jei jis dar yra. Sausas, parudavęs kotelis dažniau siejamas su natūraliai pasibaigusiu brendimu, o ryškiai žalias ir šviežias gali reikšti, kad arbūzas nuskintas per anksti.

    Ką pasako žievė ir raštas

    Žievė turėtų būti kieta, tvirta, be įtrūkimų, minkštų vietų ar įspaudų, nes pažeidimai gali lemti greitesnį gedimą. Taip pat dažnai ieškoma ryškaus kontrasto tarp tamsiai žalios spalvos ir šviesesnių juostų, nes jis neretai sutampa su geromis augimo sąlygomis.

    Kai kurie pirkėjai dar atkreipia dėmesį į smulkius rusvus „tinkliuko“ pavidalo dryželius ant žievės, kurie siejami su intensyvesniu žiedų apdulkinimu. Tai nėra absoliuti taisyklė, tačiau kaip papildomas signalas kartu su lauko dėme, svoriu ir garsu gali padėti išvengti nusivylimo.

    Galiausiai svarbiausia įvertinti kelis požymius kartu, o ne pasikliauti vienu. Keliolika sekundžių parduotuvėje dažnai sutaupo pinigų ir užtikrina, kad namo parsinešite saldų, sultingą ir tikrai vasarišką arbūzą.

  • Niekada nepirkite šių trešnių: keli požymiai išduoda prastą kokybę ir senumą

    Perkant trešnes dažnai apsigaunama dėl išvaizdos, tačiau kokybę greitai išduoda keli aiškūs ženklai. Specialistai pabrėžia, kad svarbiausia įvertinti ne tik spalvą, bet ir odelės būklę, tvirtumą bei kotelius.

    Pirmas signalas, kad trešnės gali būti senos ar pradėjusios gesti, yra susiraukšlėjusi arba pernelyg minkšta odelė. Tai dažniausiai reiškia, kad vaisiai neteko drėgmės, buvo ilgai laikyti arba netinkamai transportuoti.

    Verta vengti trešnių su įtrūkimais, įdubimais, rudomis dėmėmis ar aiškiais puvinio židiniais. Net kelios pažeistos uogos pakuotėje gali greitai paspartinti visos partijos gedimą, ypač jei vaisiai laikomi šilčiau.

    Ne mažiau svarbūs yra koteliai: šviežios trešnės paprastai turi žalius, elastingus ir tvirtai besilaikančius kotelius. Jei koteliai sudžiūvę, parudavę arba lengvai atsiskiria, tikėtina, kad uogos nuskintos seniau ir jau praradusios dalį šviežumo.

    Dar vienas dažnas prastesnės kokybės požymis yra blanki, matinė, natūralaus blizgesio neturinti odelė. Šviežios trešnės dažniausiai būna glotnios ir vizualiai gyvesnės, o matinis paviršius neretai rodo senėjimą ir dehidrataciją.

    Jei pakuotės viduje matyti drėgmės lašų, lipnumo ar pelėsio pėdsakų, geriau tokio pirkinio atsisakyti. Perteklinė drėgmė spartina mikroorganizmų dauginimąsi ir ženkliai sutrumpina laikymo laiką net tada, kai uogos dar atrodo pakenčiamai.

    Renkantis trešnes verta įvertinti ir tvirtumą: geriausios yra tankios, elastingos, lengvai paspaudus išlaikančios formą. Pernelyg kietos uogos gali būti neprinokusios, o per minkštos dažnai būna pernokę arba jau pradėję gesti vaisiai.

    Kur pirkti, kad rizika būtų mažesnė? Ūkininkų turguose trešnės neretai būna atvežtos tą pačią ar prieš tai buvusią dieną, todėl dažniau pasižymi geresniu skoniu ir šviežumu, jei laikomos tinkamomis sąlygomis.

    Dideliuose prekybos tinkluose saugesnis pasirinkimas dažniausiai būna parduotuvės, kuriose vaisių apyvarta greita ir lentynos reguliariai papildomos. Vis dėlto ir čia verta apžiūrėti pakuotę, įvertinti kotelius, odelės blizgesį bei ar nėra sutrūkinėjusių vaisių.

    Atsargumo patariama neprarasti perkant iš pakelės prekiautojų, nes pirkėjas dažnai neturi aiškios informacijos apie laikymo sąlygas ir kilmę. Be to, pasitaiko atvejų, kai produkcija perpakuojama ir pateikiama kaip šviežiai surinkta, nors iš tiesų būna sandėliuota ilgiau.

  • Prasideda bobų sezonas: viena detalė ant pakuotės išduoda, kad nusipirksite prastą

    Prasideda bobų sezonas: viena detalė ant pakuotės išduoda, kad nusipirksite prastą

    Sezonas įsibėgėja, bet nusivilti lengva

    Prasidėjus bobų sezonui, kuris paprastai tęsiasi iki vasaros pabaigos, turgeliuose ir parduotuvėse sparčiai daugėja šių ankštinių. Vis dėlto net gražiai atrodantys grūdai po virimo gali nuvilti – būti kieti, miltingi ir prėskoki.

    Skirtumą dažniausiai lemia šviežumas ir laikymo sąlygos. Būtent todėl verta įvertinti ne tik pačias pupeles, bet ir tai, kaip jos supakuotos bei ar nebuvo perkaitintos.

    Kaip atpažinti šviežias pupeles

    Šviežios bobų sėklos paprastai būna intensyviai žalios, lygios, standžios, be tamsių dėmių ar pilkšvų pakitimų. Minkšti, susiraukšlėję ar vietomis patamsėję grūdai dažnai rodo, kad produktas jau praranda kokybę.

    Dažnai skanesni būna mažesni, jaunesni grūdai, nes jų luobelė plonesnė, o virimo laikas trumpesnis. Atidarius pakuotę verta įvertinti kvapą: jis turėtų būti neutralus, lengvai žemiškas, be rūgštaus ar sunkaus prieskonio.

    Detalė ant pakuotės, kuri išduoda gedimą

    Perkant supakuotas pupeles svarbu apžiūrėti patį maišelį. Jei ant plėvelės vidinės pusės matyti vandens lašeliai, rūkas ar pieno spalvos migla, tai ženklas, kad pakuotės viduje susidarė drėgmė.

    Tokioje aplinkoje procesai vyksta greičiau: šiluma ir prasta ventiliacija spartina gedimą, o drėgmė sudaro palankesnes sąlygas mikroorganizmams. Patikimesnis pasirinkimas – sausas, šiek tiek laisvesnis, vėsus liesti maišelis.

    Kodėl boba vertinama mityboje

    Bobos laikomos viena maistingiausių vasaros ankštinių daržovių. Jose gausu augalinių baltymų ir skaidulų, todėl jos ilgiau suteikia sotumo ir gali padėti rečiau užkandžiauti tarp valgymų.

    Taip pat tai folatų, kalio, magnio, fosforo ir geležies šaltinis, svarbus nervų sistemai, raumenų veiklai ir kraujotakai. Kad augalinė geležis pasisavintų geriau, bobas verta derinti su vitamino C turinčiais produktais, pavyzdžiui, pomidorais ar citrinų sultimis.

    Kaip paruošti, kad skonis nenuviltų

    Paprasčiausias būdas – trumpai virti pasūdytame vandenyje ir patiekti su krapais, sviestu, alyvuogių aliejumi ar česnaku. Jei bobos jaunos, jų pervirimas dažnai sugadina tekstūrą, todėl geriau ragauti ir virti trumpiau.

    Virtos pupelės tinka ir salotoms su daržovėmis, kiaušiniais ar feta, o nuluptos gali tapti tirštų užtepėlių ar padažų pagrindu. Jos vis dažniau naudojamos ir augalinėje virtuvėje, nes lengvai susitrina ir gerai dera su kruopomis bei prieskoniais.