CP v2

Tag: Pirmasis pasaulinis karas

  • Pirmojo pasaulinio karo povandeninis laivas Šiaurės jūroje ima leisti sprogmenis: rizika auga

    Pirmojo pasaulinio karo povandeninis laivas Šiaurės jūroje ima leisti sprogmenis: rizika auga

    Pirmojo pasaulinio karo laikų Vokietijos povandeninio laivo nuolauža Šiaurės jūroje, kaip rodo nauji tyrimai, į aplinką leidžia sprogmenų junginius. Mokslininkai nustatė TNT pėdsakų vandenyje, dugno nuosėdose ir jūrų gyvūnijoje, o tarša, tikėtina, didės nuolaužai toliau yrant.

    Kalbama apie povandeninį laivą SM UC-30, kuris 1917 metų balandį, grįždamas į bazę, užplaukė ant britų minos ir nuskendo. Kartu žuvo 27 įgulos nariai, o laive liko kovinis krovinys, įskaitant minas ir torpedas.

    Dešimtmečius tiksli laivo vieta buvo nežinoma, kol 2016 metais nuolaužą iš naujo aptiko danų naras Gertas Normannas Andersenas. Dėl rizikos civiliniams nardymams taikomi ribojimai, todėl vietovę tirti padėjo ir Danijos karališkojo laivyno narai.

    „Nuosėdose, vandens storymėje ir jūrų organizmuose radome TNT pėdsakų. Tarša vyksta, o klausimas yra, kokio ji masto ir kaip toli nuo nuolaužos veikia jūrų aplinką“, – sakė Orhuso universiteto geologė Katrine Juul Andresen.

    Komanda rinko nuosėdų ir vandens mėginius bei ėmė jūrų organizmų mėginius skirtingose nuolaužos vietose ir aplinkiniame dugne. Taip pat buvo fiksuojama nuolaužos būklė, kiek atsidengusios minos ir ar sprogstamosios medžiagos tiesiogiai kontaktuoja su jūros vandeniu.

    Siekiant įvertinti biologinį poveikį, lauko eksperimente prie kelių Šiaurės jūros nuolaužų buvo laikomos specialiai užaugintos mėlynosios geldelės. Kadangi pradžioje jų augimo sąlygos buvo panašios, vėliau užfiksuoti skirtumai padėjo sieti poveikį su konkrečių nuolaužų aplinka.

    Tyrėjai daug dėmesio skyrė ne tik TNT, bet ir su juo susijusiems junginiams 4-ADNT ir 2-ADNT, kurie gali susidaryti TNT skylant bakterijų veikloje ar vykstant cheminėms reakcijoms jūros vandenyje. Būtent šių medžiagų koncentracijos leido aiškiau atskirti, kurios vietos kelia didesnę taršos riziką.

    Didžiausios koncentracijos užfiksuotos UC-30 vietoje, o kartu pastebėti ir biologiniai streso požymiai, siejami su oksidaciniu stresu bei medžiagų apykaitos sutrikimais. Tyrėjai pabrėžia, kad tai rodo ne vien teorinę taršą, bet ir galimą poveikį organizmų fiziologijai.

    Problema platesnė nei viena nuolauža: pasaulio jūrose guli tūkstančiai karo laikų laivų, dalis jų tebėra su šaudmenimis. Po dešimtmečių sūriame vandenyje metalinės konstrukcijos koroduoja, todėl didėja tikimybė, kad sprogmenų medžiagos ims skverbtis į aplinką.

    Vien Vokietijos akvatorijoje Šiaurės ir Baltijos jūrose, skaičiuojama, gali būti apie 1 600 000 tonų įprastinių šaudmenų, likusių po Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų, įskaitant ir po karo sąmoningai nuskandintus užtaisus. Šios sankaupos siejamos ne tik su sprogimo rizika, bet ir su ilgalaike chemine tarša.

    Nuolaužų ir šaudmenų tvarkymas laikomas itin sudėtingu: sprogdinimas gali paskleisti teršalus plačiau, o iškėlimas yra pavojingas ir brangus. Todėl daugelyje vietų pasirenkama stebėsena, rizikos vertinimas ir prioritetų nustatymas ten, kur tarša gali paveikti žvejybą, jūrų ekosistemas ar infrastruktūros projektus.

  • Netoli Lucko saugomas 250 metų ąžuolas su penkiais kamienais: miške dar matyti karo pėdsakai

    Netoli Lucko, šiaurinėje Derno kaimo pašonėje, tarp geležinkelio ir kelio Luckas–Rivne, yra saugomas Papikų miško masyvas. Čia auga išskirtinis, maždaug 250 metų amžiaus ąžuolas, turintis net penkis kamienus ir tapęs vietos simboliu.

    Miško teritorija siekia apie 606 hektarus, o didžiąją dalį sudaro ąžuolynai, kurių amžius vietomis siekia iki 130 metų. Specialistai pabrėžia, kad Papikai vertingi ne tik dėl brandžių medynų, bet ir dėl biologinės įvairovės bei istorinių sluoksnių, susiklosčiusių per kelis šimtmečius.

    Miško plėtra ypač suintensyvėjo XX amžiaus pradžioje, kai natūralią skroblynų ir ąžuolų augavietę ėmė papildyti dirbtinai sodinti medynai. Istoriniai šaltiniai ir vietos pasakojimai sieja tuos darbus su laikotarpiu, kai apylinkės priklausė Olykos dvarą valdžiusiems Radviloms.

    Papikuose aptinkama ir retų augalų: čia auga į Ukrainos Raudonąją knygą įrašyta baltažiedė snieguolė, taip pat plačialapis saulenis, turintis regioninį apsaugos statusą. Tokios rūšys rodo, kad miško paklotė ir drėgnesnės vietos išlaikė natūralioms buveinėms būdingas sąlygas.

    Gyvūnijos įvairovė taip pat juntama: vietovėje fiksuojama apie 70 paukščių rūšių, o tarp stambesnių žvėrių galima sutikti stirnų. Vietos gyventojai pasakoja, kad anksčiau į šiuos miškus esą užklysdavo ir stumbrai, nors šiandien tokie susitikimai būtų itin reti.

    Miškas, kuris prisimena frontą

    Didžiausią įspūdį lankytojams dažnai palieka ne tik penkiakamienis ąžuolas, bet ir miške išlikę karo pėdsakai. Pirmojo pasaulinio karo metais per šią teritoriją ėjo fronto linija, todėl vietovė buvo militarizuota ir smarkiai keitėsi.

    Nors nuo tų įvykių praėjo daugiau nei šimtmetis, tarp medžių vis dar galima rasti apkasų ir įtvirtinimų fragmentų. Gamta pamažu juos užkloja, tačiau reljefo nelygumai ir žemės darbų žymės daug kur tebėra aiškiai atpažįstamos.

    Pačiam ąžuolui priskiriamas maždaug 250 metų amžius reiškia, kad jis augo dar gerokai iki XX amžiaus sukrėtimų ir išgyveno du pasaulinius karus. Tokie seni medžiai dažnai vadinami gyvaisiais liudytojais, nes jų gyvavimo trukmė apima kelias žmonių kartas ir skirtingus istorijos tarpsnius.

    Kodėl tokios vietos svarbios šiandien?

    Saugomi miško masyvai, kuriuose dera senas medynas, retos rūšys ir istorinis kraštovaizdis, tampa vis reikšmingesni tiek gamtosaugai, tiek vietos turizmui. Europoje vis dažniau akcentuojama, kad biologinės įvairovės išsaugojimas priklauso ne vien nuo rezervatų ploto, bet ir nuo buveinių kokybės bei tęstinumo.

    Papikų atvejis parodo, kaip vienoje teritorijoje susikerta ekologinė ir kultūrinė vertė: nuo XX amžiaus pradžios sodintų medynų iki natūralių augaviečių ir karo palikimo. O penkiakamienis ąžuolas išlieka ryškiausiu šios vietos akcentu, primenančiu, kad istorija ir gamta dažnai gyvena viename kraštovaizdyje.

  • Nemokamas festivalis Kaune grįžta su trenksmu: „FORT-UNIJA 2026“ sujungs karybą ir kūrybą

    Nemokamas festivalis Kaune grįžta su trenksmu: „FORT-UNIJA 2026“ sujungs karybą ir kūrybą

    Paskutinį vasaros savaitgalį, rugpjūčio 29–30 dieną, Kauno tvirtovės parke, IV-ajame forte, vyks istorijos festivalis „FORT-UNIJA 2026“. Organizatoriai žada programą, kurioje susitinka karinis paveldas, menas ir gyvos patirtys – nuo rekonstrukcijų iki šiuolaikinių instaliacijų.

    Renginys nemokamas, todėl tikimasi didelio lankytojų srauto ne tik iš Kauno, bet ir iš kitų Lietuvos miestų. Pasak organizatorių, festivalis skirtas skirtingoms auditorijoms: šeimoms, istorijos entuziastams, kultūros renginių lankytojams ir tiems, kurie ieško prasmingo savaitgalio miesto žaliosiose erdvėse.

    Kauno fortai – atgimstantis paveldas

    Kauno tvirtovės fortai pastaraisiais metais vis dažniau įtraukiami į edukacines ir kultūrines programas, o festivalis tampa dar vienu būdu šį sudėtingą paveldą pristatyti gyvai. Tokie renginiai padeda geriau suprasti fortifikacijų reikšmę miesto istorijai ir skatina atsakingą, pagarbią pažintį su vieta.

    „FORT-UNIJA 2026“ programoje numatytos istorinės rekonstrukcijos, gyvoji muzika, edukacinės veiklos ir žemės meno instaliacijos. Organizatoriai pabrėžia, kad siekiama ne tik pramogos, bet ir turinio, kuris aiškiai paaiškina, kaip ir kodėl buvo kuriamos gynybinės struktūros bei kuo jos svarbios šiandien.

    Bendras projektas su Lenkija

    Festivalis yra Interreg VI-A Lietuva–Lenkija bendradarbiavimo per sieną programos finansuojamo projekto „Fort-Union“ dalis. Projekto tikslas – sukurti bendradarbiavimo tinklą ir bendrą prekės ženklą, telkiant fortifikacijas Lietuvos ir Lenkijos pasienio teritorijoje.

    Projekte akcentuojama kelių vietovių partnerystė, siekiant įveiklinti Pirmojo pasaulinio karo laikotarpio paveldą, stiprinti visuomenės edukaciją ir didinti lankomumą. Tokie projektai Europos Sąjungos regioninės politikos kontekste dažnai laikomi efektyvia priemone, kai kultūra ir turizmas naudojami vietos ekonomikai bei bendruomenių ryšiams stiprinti.

    Ką svarbu žinoti atvykstantiems

    Organizatoriai primena, kad renginio metu bus fotografuojama ir filmuojama, o vaizdo medžiaga gali būti naudojama viešinimui. Planuojantiems atvykti rekomenduojama iš anksto pasidomėti atvykimo ir parkavimo galimybėmis, nes didesnių srautų metu Kauno tvirtovės parko prieigose gali formuotis spūstys.

    Festivalio programa orientuota į patyriminį dalyvavimą, todėl dalis veiklų gali vykti skirtingose erdvėse vienu metu. Tai leidžia lankytojams pasirinkti norimą ritmą: vieni gali skirti laiką edukacijoms, kiti – muzikai ar rekonstrukcijoms, o dar kiti – ramiai apžiūrėti instaliacijas ir pačią forto architektūrą.

  • Europos gaisrai atskleidė šiurpų pavojų: iš žemės kyla Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo bombos

    Europos gaisrai atskleidė šiurpų pavojų: iš žemės kyla Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo bombos

    Vasarą Europą niokojantys miškų ir durpynų gaisrai išryškino dar vieną, mažiau matomą, bet potencialiai mirtiną riziką – įkaitusi žemė ir išdegę plotai vis dažniau atveria Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo laikų nesprogusią amuniciją.

    Ugniagesiai kai kuriose vietovėse susidūrė su papildomu pavojumi, kai gaisrų zonoje pasigirsdavo pavieniai sprogimai, o darbai turėdavo būti derinami su išminuotojais. Pranešimų apie tokius atvejus sulaukta Prancūzijoje, Vokietijoje, Belgijoje ir Nyderlanduose.

    Karų palikimas vėl tampa aktyvus

    Ekspertai pabrėžia, kad karų palikimas daugelį dešimtmečių buvo palyginti stabilus, tačiau klimato sąlygoms keičiantis situacija kinta. Ilgalaikės sausros, karščio bangos ir intensyvūs gaisrai ardo dirvožemį, mažina jo drėgmę ir gali pakeisti seniai užkastų sprogmenų būklę.

    „Klimato kaita dabar daro tai, kas anksčiau atrodė neįmanoma – išjudina ir vėl suaktyvina tai, kas ilgai buvo stabilu“, – sakė Londono SOAS universiteto taikos ir konfliktų tyrėja Sarah Njeri.

    Gaisrų židiniuose – ir senos amunicijos radiniai

    Pranešta, kad netoli Bordo miesto pietvakarių Prancūzijoje vienas gaisras atvėrė, kaip manoma, Antrojo pasaulinio karo laikų amunicijos sankaupą. Belgijos rytinėje Lježo provincijoje vietos valdžia teigė, kad gelbėjimo tarnybos priverstos prisitaikyti prie situacijos, kai gaisrų teritorijose gali būti užkastų sprogmenų.

    Ypač daug dėmesio sulaukė Aukštųjų Fenių regionas, besidriekiantis per Belgijos ir Vokietijos pasienį, kur fiksuotas intensyvus gaisras. Ši teritorija istoriškai siejama su Ardenų mūšiu, vienu kruviniausių Antrojo pasaulinio karo etapų Vakarų Europoje.

    Sausros atidengia ir upių dugną

    Ne vien gaisrai, bet ir sausros Europoje primena apie karų pėdsakus: vandens lygiui smunkant, kai kuriose upėse ir jų pakrantėse randami kariniai objektai bei ginklai. Dėl menkesnio upių debito gali atsiverti anksčiau užneštos vietos, o radiniai tampa pasiekiami ir žmonėms, ir tarnyboms.

    „Karo palikimas dėl klimato kaitos vis išlenda į paviršių“, – sakė Arizonos universiteto tyrėja Christina Greene.

    Specialistai primena, kad nesprogusi amunicija išlieka pavojinga net praėjus šimtmečiui, o bandymai ją liesti ar perkelti gali baigtis tragedija. Aptikus įtartiną metalinį objektą gaisravietėje, laukuose ar upės pakrantėje rekomenduojama laikytis atstumo ir nedelsiant informuoti atsakingas tarnybas.

  • „BlackMill Games“ atskleidė „Gallipoli“ datą: žada žiauriausią metų karo šaudyklę

    „BlackMill Games“ atskleidė „Gallipoli“ datą: žada žiauriausią metų karo šaudyklę

    „BlackMill Games“ paskelbė naują Pirmojo pasaulinio karo šaudyklės „Gallipoli“ išleidimo datą. Žaidimas, kuris turėjo pasirodyti gegužės 21 dieną, dabar planuojamas rugpjūčio 20 dieną kompiuteriams ir konsolėms.

    Kūrėjai teigia, kad sprendimą lėmė techniniai ir organizaciniai iššūkiai, kuriuos norėta išspręsti iki pristatymo. Papildomas laikas skiriamas tam, kad startas būtų stabilesnis, o turinys labiau atitiktų serijos gerbėjų lūkesčius.

    Studija, išgarsėjusi realistiškais karo šaudyklėmis „Verdun“, „Tannenberg“ ir „Isonzo“, „Gallipoli“ žada dar didesnį dėmesį komandiniam žaidimui. Pasak kūrėjų, perplanuojami būrių koordinavimo mechanizmai, kad mūšiai būtų labiau priklausomi nuo bendradarbiavimo, o ne individualių veiksmų.

    Taip pat atnaujinama judėjimo sistema, animacijos ir garsas, siekiant sukurti įtaigesnę atmosferą. Daug dėmesio skiriama aplinkos detalėms, vizualiniams efektams ir tam, kaip mūšio laukas reaguoja į sprogimus bei ugnį.

    „Sprogimai pakelia smėlį ir dulkes, kurios kurį laiką tvyro ore ir pamažu išsisklaido. Tai ne tik trukdis, nes dulkių debesis gali tapti priedanga puolant ar atsitraukiant“, – teigia kūrėjai.

    Rugpjūtį „Gallipoli“ teks varžytis dėl žaidėjų dėmesio su kitais karo žanro leidiniais, nes panašiu metu rinkai siūlomi ir kiti didelio masto daugelio žaidėjų projektai. Tokia konkurencija pastaraisiais metais tapo įprasta, nes realistiškų šaudyklių auditorija auga, o studijos vis dažniau renkasi ankstyvą testavimą ir vėlesnius pataisymus vietoje skubotos premjeros.

  • Izraelis žengė netikėtą žingsnį: pripažino armėnų genocidą, Turkija įtūžusi

    Izraelis žengė netikėtą žingsnį: pripažino armėnų genocidą, Turkija įtūžusi

    Izraelio Vyriausybė vienbalsiai pripažino masines armėnų žudynes Osmanų imperijoje per Pirmąjį pasaulinį karą genocidu. Šį sprendimą inicijavo Izraelio užsienio reikalų ministras Gideonas Sa’aras, o politinis žingsnis dar turės būti patvirtintas parlamente.

    Pasak ministro, sprendimas grindžiamas moraline pareiga pripažinti istorinius faktus ir atmesti bandymus juos neigti ar menkinti. Jo vertinimu, tai svarbus signalas, kad istorinės atminties klausimai neturi tapti politinių manipuliacijų įrankiu.

    „Mes įvykdėme moralinę pareigą pripažindami istorinę tiesą ir atmesdami bandymus ją neigti“, – sakė Gideonas Sa’aras.

    Armėnų genocidu vadinamas sistemingas armėnų krikščionių gyventojų naikinimas ir deportacijos Osmanų imperijoje, prasidėjusios 1915 metų pavasarį ir trukusios iki 1916 metų rudens. Skirtingais vertinimais, per šį laikotarpį žuvo nuo 664 000 iki 1 200 000 žmonių.

    Izraelio sprendimas priimtas tuo metu, kai santykiai su Turkija išlieka įtempti, ypač po karo Gazos Ruože, prasidėjusio 2023 metų spalį. Ankara ilgą laiką atmeta raginimus 1915–1916 metų įvykius oficialiai pripažinti genocidu ir tokią formuluotę vertina kaip politiškai motyvuotą.

    Tuo tarpu dalis Vakarų valstybių armėnų žudynes jau yra įvardijusios genocidu, o šis klausimas tarptautinėje politikoje periodiškai grįžta kaip principinės istorinio teisingumo ir diplomatinių santykių įtampos testas. Izraelio žingsnis gali turėti platesnių pasekmių regioninei diplomatijai ir dvišaliams ryšiams su Turkija.