Artėjant mokslo metų pradžiai Europos švietimo sistemos vėl atsiduria po didinamuoju stiklu: auga pragyvenimo išlaidos, ryškėja socialinė atskirtis, o dalies mokinių baziniai gebėjimai prastėja. Todėl vis garsiau keliama dilema, ar didesnės valstybės išlaidos švietimui iš tiesų duoda apčiuopiamą grąžą.
Naujausia Eurostato ir EBPO duomenų analizė rodo paradoksą: kai kurios šalys į švietimą investuoja itin daug, tačiau mokinių pasiekimai ne visuomet atitinka lūkesčius. Tai reiškia, kad svarbu ne tik bendra išlaidų suma, bet ir tai, kaip tiksliai bei efektyviai jos panaudojamos.
Kur švietimui skiriama daugiausia?
Europos Sąjungos valdžios sektorius 2023 metais švietimui iš viso skyrė apie 806 mlrd. eurų. Tai sudarė maždaug 4,7 proc. ES bendrojo vidaus produkto, o per dešimtmetį šis rodiklis šiek tiek sumažėjo, nors pandemijos metais laikinai buvo šoktelėjęs.
Pagal švietimo išlaidas kaip BVP dalį tarp Eurostato pateikiamų valstybių išsiskyrė Švedija, skyrusi 6,8 proc. BVP. Daugiau nei 6 proc. BVP švietimui taip pat skyrė Suomija, Islandija, Belgija ir Danija, o apačioje liko Rumunija ir Graikija, atitinkamai apie 3 proc. ir 3,33 proc.
Vis dėlto vien BVP dalis neatskleidžia, kiek realių išteklių tenka vienam mokiniui, nes skiriasi šalių pajėgumas, kainų lygis ir mokinių skaičius. Dėl to vertinant dažnai naudojami perkamąją galią sulyginantys rodikliai, leidžiantys tiksliau palyginti, kiek valstybė gali nupirkti už tuos pinigus.
Išlaidos vienam mokiniui: netikėti lyderiai
Lyginant išlaidas vienam mokiniui pagal perkamąją galią matyti, kad aukštas BVP procentas ne visada reiškia didžiausias sumas vienam besimokančiajam. Pavyzdžiui, Liuksemburgas 2022 metais švietimui skyrė 3,74 proc. BVP, mažiau už ES vidurkį, tačiau pagal išlaidas vienam mokiniui buvo pirmas.
Kita medalio pusė matoma Bulgarijoje: švietimui skiriama BVP dalis buvo arti ES vidurkio, tačiau išlaidos vienam mokiniui buvo mažiausios. Didžiosiose ekonomikose vaizdas taip pat nevienodas: Vokietijos BVP dalis buvo arti vidurkio, bet išlaidos vienam mokiniui buvo gerokai didesnės už ES vidurkį, o Prancūzijoje, nepaisant santykinai didelės BVP dalies, suma vienam mokiniui buvo kiek mažesnė už vidurkį.
Kodėl daugiau pinigų negarantuoja geresnių pažymių?
Rezultatų palyginimui dažniausiai pasitelkiami EBPO PISA tyrimai, kurie vertina 15-mečių skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų gebėjimus. PISA išskiria mokinius, nepasiekiančius 2 lygio, kuris laikomas baziniu slenksčiu, reikalingu visaverčiam dalyvavimui visuomenėje.
PISA 2022 duomenys parodė prastėjančias tendencijas: ES vidutiniškai 26,2 proc. mokinių buvo žemų pasiekimų skaityme, o 29,5 proc. matematikos srityje. Palyginti su 2012 metų rodikliais, abi dalys išaugo, o tai sustiprino klausimą, ar investicijos nukreipiamos į veiksmingiausias priemones.
Skirtumai tarp šalių ryškūs: Estijoje žemų pasiekimų matematikos srityje dalis buvo viena mažiausių ES, o gerus rezultatus demonstravo ir Airija bei Danija. Tuo pat metu kai kurios valstybės, kurių išlaidos vienam mokiniui didesnės už ES vidurkį, fiksavo prastesnius rezultatus, o kai kurios, investuojančios mažiau, pasirodė geriau nei būtų galima tikėtis.
Didelę įtaką daro ir socialinis fonas: PISA 2022 atskleidė, kad mokinių iš mažiausiai palankios socioekonominės grupės rezultatai ženkliai blogesni nei iš labiausiai palankios. Tai rodo, kad vien bendras biudžetas nekompensuoja nelygybės, jei pinigai nepasiekia pažeidžiamiausių mokinių ir mokyklų.
Europos Komisija, vertindama kelią į 2030 metų tikslus, pabrėžia, kad ES dar toli nuo siekio sumažinti bazinių įgūdžių nepasiekiančių mokinių dalį iki mažiau nei 15 proc. Iki tol, pasak ekspertų, svarbiausia taps kryptingos investicijos: mokytojų rengimas ir darbo sąlygos, individualizuotas mokymas, atnaujintos programos ir tikslingas technologijų, įskaitant DI sprendimus, panaudojimas mokymosi spragoms mažinti.
Prognozuojami demografiniai pokyčiai gali suteikti galimybę daugiau investuoti į kiekvieną mokinį net ir neauginant bendro biudžeto. Tačiau šalių palyginimai rodo aiškią pamoką: atsakymas slypi ne vien skaičiuose, o prioritetuose ir valstybės gebėjime pinigus paversti realiais mokymosi rezultatais.