Tag: Planetų mokslas

  • NASA nuotraukoje „miškas“ Marse: paaiškėjo, kas iš tiesų paliko tamsias juostas ant kopų

    NASA nuotraukoje „miškas“ Marse: paaiškėjo, kas iš tiesų paliko tamsias juostas ant kopų

    NASA marsaeigis orbitoje dar 2008 metais nufotografavo vaizdą, kuris iš pirmo žvilgsnio primena keistą „mišką“: tarsi medžių kamienai ir šakos styrotų iš įšalusių kopų prie Marso šiaurės ašigalio.

    Nors Marse, kiek žinoma žmonijai, augmenija neaptikta, ši nuotrauka vis tiek išsiskyrė savo „gyvybę primenančiu“ raštu. Apie neįprastą kadrą ir jo paaiškinimą rašo „ScienceAlert“.

    Iš tiesų tai – optinė apgaulė, kurią sustiprina vaizdo orientacija. Apvertus kadrą, „medžiai“ virsta ilgomis tamsiomis juostomis ant šviesaus ledo ir smėlio fono.

    Mokslininkų aiškinimu, šias juostas suformuoja sezoniniai procesai: pavasarį ant kopų esantis anglies dvideginio (CO2) ledas ne tirpsta kaip Žemėje sniegas, o tiesiogiai virsta dujomis ir sujudina smėlį.

    Kaip atsiranda „mišką“ primenantys raštai

    Marse, kaip ir Žemėje, yra metų laikai – planeta yra pasvirusi Saulės atžvilgiu. Tačiau poliarinėse srityse žiemą kraštovaizdį dengia ne vandens, o anglies dvideginio šerkšnas ir „sausasis ledas“.

    Atėjus pavasariui, net ir silpna Saulės šiluma pakanka, kad ledo sluoksnis ant kopų keterų pradėtų skilinėti. Šviesa gali prasiskverbti pro pusiau permatomą ledą ir jį šildyti iš apačios, todėl po ledu ima kauptis dujos.

    Galiausiai dujos prasiveržia, kartu išjudindamos smėlį. Smėliui nuslydus stačiu kopos šlaitu, lieka tamsios srovės pėdsakai – iš viršaus jie ir atrodo kaip medžių siluetai.

    2008 metų nuotraukoje fiksuotas ne tik raštas, bet ir nedidelis dulkių debesėlis – ženklas, kad tuo metu nuo kopos tikrai slinko medžiaga.

    Tyrimas parodė, kad kopos keičiasi greitai

    2011 metais publikuotame tyrime planetų mokslininkė Candice Hansen-Koharcheck su kolegomis lygino Marso šiaurinio ašigalio kopų vaizdus, darytus per kelis iš eilės Marso metus. Palyginimai atskleidė, kad reljefas gali smarkiai persitvarkyti per gana trumpą laiką.

    Dalis kopų „užsiaugino“ naujas rieves ir įdubas, kitose vietose šlaitų papėdėse susikaupė šviežio smėlio sankaupos. Tyrėjai taip pat matavo, kad penkiose stebėtose kopose apatinė šlaitų riba per vienus Marso metus pasislinko maždaug 2,2–4,7 metro.

    Kodėl „miškas“ dingsta vasarą

    Vasarą poliarinis CO2 ledas išnyksta, o kartu pranyksta ir kontrastą sukūrusios tamsios juostos. Vėjai smėlį išnešioja ir palaipsniui išlygina kopų šlaitus.

    Kai žiema sugrįžta, kopos vėl užšąla – ir pavasarį procesas kartojasi, sukeldamas trumpalaikius, keistus „miškus“ primenančius piešinius svetimame kraštovaizdyje.

  • 100 000 kometų smūgių modeliai atskleidė netikėtą tiesą: gyvybės „sėkla“ iš kosmoso – beveik neįmanoma

    100 000 kometų smūgių modeliai atskleidė netikėtą tiesą: gyvybės „sėkla“ iš kosmoso – beveik neįmanoma

    Kometos seniai laikomos vienu galimų paaiškinimų, kaip į Žemę galėjo patekti ankstyvajai cheminei evoliucijai būtinos medžiagos. Tačiau naujas tyrimas, paremtas 100 000 kometų smūgių simuliacijų, rodo, kad toks scenarijus greičiausiai buvo itin retas.

    Darbo autoriai modeliavo sąlygas, panašias į ankstyvąjį Saulės sistemos laikotarpį, kai, mokslininkų vertinimu, į Žemę galėjo atsitrenkti labai daug smulkių kūnų. Pagrindinis klausimas buvo paprastas: ar bent dalis organinių junginių realiai galėtų išlikti po įkaitimo atmosferoje ir milžiniškos smūgio energijos.

    Kas buvo tikrinama simuliacijose?

    Simuliacijų centre atsidūrė vandenilio cianidas – junginys, kurį mokslininkai sieja su ikigyvybine chemija. Jis laikomas viena iš vadinamųjų žaliavinių molekulių, iš kurių palankiomis sąlygomis gali formuotis sudėtingesni gyvybei svarbūs junginiai.

    Tyrėjai pasirinko būtent vandenilio cianidą todėl, kad kometose jis aptinkamas palyginti dažnai, o kai kuriuose stebėjimuose jo kiekiai vertinami kaip pakankami, kad teoriškai turėtų reikšmės ankstyvajai chemijai. Vis dėlto vien aptikimas kosmose dar nereiškia, kad medžiaga pasiekia planetos paviršių tinkama forma ir tinkamoje koncentracijoje.

    Rezultatai nustebino net autorius

    Modeliai parodė, kad daugiau nei pusėje atvejų nė vienas smūgis nesukurtų sąlygų, kai į sausumą būtų atgabentas pakankamas vandenilio cianido kiekis. Dažniausios nesėkmės priežastys buvo kometos suirimas atmosferoje, medžiagos praradimas dėl kaitros smūgio metu arba kritimas į vandenyną, kur net išlikęs junginys greitai praskiestų.

    Likusi simuliacijų dalis leido galimybę, kad bent vienas smūgis vis dėlto galėjo būti sėkmingas, tačiau tokie atvejai, tyrėjų vertinimu, sudarytų labai trumpą laiko langą. Kad ikigyvybinė chemija spėtų įsibėgėti, reikėtų ne tik reto smūgio greičio ir kampo, bet ir palankių aplinkos sąlygų po smūgio.

    „Tai romantiška idėja, bet mūsų rezultatai rodo, kad ji labai mažai tikėtina“, – sakė Kembridžo universiteto astronomas Richardas Anslow.

    Autoriai pabrėžia, kad simuliacijos nėra galutinis įrodymas, jog kometos negalėjo prisidėti prie gyvybės pradžios. Vis dėlto skaičiavimai rodo, kad vien šiuo mechanizmu remtis būtų sunku, o tikėtinesni paaiškinimai gali būti susiję su platesniu procesų rinkiniu: nuo vietinės ankstyvosios Žemės geochemijos iki organinių medžiagų atnešimo mažesniais meteoroidais.

    Kodėl Marsui šansai didesni?

    Tyrime pažymima, kad Marsas, pagal tuos pačius modeliavimus, gali būti palankesnė vieta tokiam medžiagų pernešimui. Plonesnė atmosfera ir kitokios smūgių sąlygos didina tikimybę, kad dalis cheminių junginių pasiektų paviršių nesuirę.

    Tuo metu Veneroje situacija priešinga: itin tanki atmosfera, kaip rodo skaičiavimai, sunaikintų didelę dalį kometų dar joms nepasiekus paviršiaus. Tai reiškia, kad net jei kometos yra organinių medžiagų nešėjos, jų indėlis skirtingose planetose gali kardinaliai skirtis.

  • Saturnas vėl stebina: prie pietų ašigalio aptiko milžinišką 10 kampų sūkurį

    Saturnas vėl stebina: prie pietų ašigalio aptiko milžinišką 10 kampų sūkurį

    Netikėtas radinys prie pietų ašigalio

    Astronomai praneša Saturno atmosferoje aptikę dar vieną įspūdingą geometrinę struktūrą. Šįkart, netoli pietų ašigalio, pastebėta milžiniška dešimtkampė banga, primenanti aiškų 10 kampų daugkampį.

    Tyrėjų teigimu, šis reiškinys rodo, kad Saturno atmosfera gali būti linkusi formuoti taisyklingas poligonines struktūras, o garsusis šiaurės ašigalio šešiakampis greičiausiai nėra vienintelis toks atvejis Saulės sistemoje.

    Kaip dešimtkampį pavyko pamatyti

    Dešimtkampė struktūra išryškėjo analizuojant aukštos raiškos stebėjimus ir kuriant polines projekcijas iš astronomų surinktų Saturno vaizdų. Vėliau rezultatus patvirtino Hablo kosminio teleskopo duomenys, leidę atsekti, kad reiškinys formavosi jau nuo 2023 metų.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad ankstesniuose stebėjimuose, įskaitant ilgametę Cassini zondo misiją 2004–2017 metais, analogiškos figūros pietuose nebuvo užfiksuota. Tai reiškia, kad dešimtkampis galėjo susiformuoti palyginti neseniai.

    „Šis atradimas buvo netikėtas, nes nei ankstesnės Hablo nuotraukos, nei Cassini duomenys tokios struktūros nerodė“, – sakė tyrėjų grupės vadovas Agustín Sánchez-Lavega.

    Kuo jis skiriasi nuo garsiojo šešiakampio

    Saturno šiaurės ašigalio šešiakampis, pirmą kartą pamatytas „Voyager“ misijų vaizduose 1980–1981 metais, laikomas vienu stabiliausių ir mįslingiausių planetos atmosferos reiškinių. Stebėjimai rodo, kad jis išsilaikė mažiausiai 44 metus.

    Naujasis dešimtkampis nėra tiesioginė šešiakampio kopija. Jis susiformavęs mažiau poliarinėje platumoje, maždaug apie 60 laipsnių pietų platumą, ir, kaip įtaria mokslininkai, gali būti mažiau stabilus bei dar tik vystytis.

    Abu reiškiniai siejami su galingomis Saturno reaktyvinėmis srovėmis, kurios juda iš vakarų į rytus. Skaičiuojama, kad pati srovė gali skrieti apie 420 kilometrų per valandą greičiu, o daugkampės bangos kontūras juda gerokai lėčiau, maždaug apie 10 kilometrų per valandą.

    Kas gali sukelti tokias formas

    Tyrėjai svarsto, kad dešimtkampio formavimąsi galėjo paveikti skirtinga vėjų struktūra, platuma arba netoliese esantis aukšto slėgio sūkurys. Šalia struktūros identifikuotas maždaug 4 000 kilometrų pločio anticiklonas, kurį mokslininkai lygina su laikinais Jupiterio didžiųjų audrų analogais.

    Įdomu tai, kad dešimtkampis ryškiausiai matomas būtent toje Saturno pusėje, kurioje yra šis sūkurys, o priešingoje pusėje kontūras tampa menkiau apibrėžtas. Vis dėlto skaitmeniniai modeliai kol kas neįstengė tiksliai atkartoti stebimos formos, todėl vieno aiškaus paaiškinimo dar nėra.

    „Hipotezė, kad netoliese esantis anticiklonas sukelia šią bangą, atrodo patraukli, tačiau su šešiakampiu buvo panašiai: gretimas sūkurys vėliau išnyko, o šešiakampis išliko“, – sakė A. Sánchez-Lavega.

    Kodėl ateinantys metai bus itin svarbūs

    Saturnas aplink Saulę apsisuka per maždaug 29,5 metų, todėl metų laikai ten tęsiasi ilgai, apie 7,5 metų kiekvienas. Šiuo metu pietų pusrutulis juda iš pavasario į vasarą ir vis labiau atsisuka į Saulę, todėl didėja į jį patenkanti spinduliuotė.

    Mokslininkai tikisi, kad kintantis apšvietimas gali pakeisti dešimtkampio ryškumą ir stabilumą. Stebint, ar ši struktūra ateinančiais metais iširs, ar priešingai, taps tvirtesnė, bus galima geriau suprasti, kaip Saturno atmosferoje gimsta tokie taisyklingi daugkampiai.

    Tyrimo rezultatai paskelbti žurnale „Science Advances“.

  • Mokslininkai skelbia: Venerą kadaise dengė vandenynai, radiniai gali pakeisti viską

    Mokslininkai skelbia: Venerą kadaise dengė vandenynai, radiniai gali pakeisti viską

    Venera šiandien laikoma viena atšiauriausių Saulės sistemos planetų: jos paviršiuje tvyro apie 460 laipsnių Celsijaus temperatūra, o slėgis prilygsta maždaug 90 kartų didesniam nei Žemėje. Tačiau naujas tyrimas kelia provokuojančią hipotezę, kad anksčiau šis pasaulis galėjo būti visai kitoks.

    Mokslininkai teigia radę požymių, jog kadaise vanduo galėjo dengti net iki 90 proc. Veneros paviršiaus, o bendras jo kiekis galėjo siekti apie 40 proc. Žemės vandenynų tūrio. Darbe pabrėžiama, kad atskiri įrodymai nėra galutiniai, tačiau kelių požymių visuma stiprina versiją apie senovinius vandenynus.

    Užuominos Veneros reljefe

    Didžioji dalis dabartinių duomenų apie Veneros paviršių surinkta „NASA“ misijos „Magellan“ radarais, kurie 1990-aisiais sudarė detalius planetos žemėlapius. Kadangi Venerą gaubia tankūs debesys, optiniai vaizdai menkai padeda, todėl radaras iki šiol išlieka svarbiausias šaltinis analizuojant reljefą.

    Tyrimo autoriai atkreipia dėmesį į milžiniškas vietoves, išvagotas daugiasienių, poligonus primenančių struktūrų. Anksčiau jos dažnai aiškintos kaip vulkaninių uolienų vėsimo ir traukimosi pasekmė, tačiau naujame darbe siūloma, kad jos labiau panašios į Žemėje jūrinių nuosėdų sluoksniuose aptinkamus poligoninius lūžių tinklus.

    Tokie tinklai Žemėje formuojasi, kai stori dumblėti jūros dugno sluoksniai palaipsniui suslegia ir „išspaudžia“ vandenį, o besikeičiant tūriui atsiranda įtrūkimų geometrija, galinti tęstis kilometrų mastu. Autorių teigimu, analogijos su jūrinėmis nuosėdomis gali geriau paaiškinti dalį Veneros matomų formų.

    Kanalai, kurie kelia klausimų

    Antrasis argumentas siejamas su vadinamaisiais canali, tai yra didžiuliais kanalais, kurių dalis driekiasi tūkstančius kilometrų. Ilgą laiką jie buvo laikomi lavos vagomis, tačiau tokiai interpretacijai kliūva tai, kad ne visais atvejais aišku, kaip lava galėjo išlaikyti tėkmę tokiais atstumais.

    Tyrėjai siūlo, kad bent dalis šių struktūrų galėtų būti panašios į Žemės povandeninius kanalus, kuriuos išgraužia tankios nuosėdinės srovės. Darbe pažymima, kad nemaža poligoninių vietovių dalis siejasi su kanalais, kurie tarsi „prasideda“ lygumose be akivaizdaus vulkaninio šaltinio ir baigiasi gilesnėse įdubose, kaip būtų tikėtina povandeninėje aplinkoje.

    Druskų sluoksnių pėdsakas?

    Trečias požymis susijęs su vadinamosiomis raukšlėtomis keteromis, išmargintomis Veneros žemumose. Autoriai kelia prielaidą, kad jos galėjo susiformuoti virš storų druskų sankaupų, likusių, kai senoviniai vandenynai garavo ir traukėsi.

    Žemėje dideli druskų klodai susidarė, pavyzdžiui, Viduržemio jūrai iš dalies išdžiūvus prieš milijonus metų, o tokie sluoksniai gali deformuoti virš jų esančias uolienas. Tyrime teigiama, kad Veneroje toks druskų sluoksnis teoriškai galėjo siekti bent keliasdešimt metrų ir paveikti plutos reljefą.

    Vis dėlto patys autoriai pabrėžia, kad kiekvienas požymis atskirai gali turėti ir kitus paaiškinimus, susijusius su vulkanizmu ar tektoniniais procesais. Venera yra itin vulkaniškai aktyvi arba bent jau stipriai vulkanizmo paveikta planeta, o jos paviršiuje identifikuota dešimtys tūkstančių vulkaninių darinių, todėl interpretacijos neišvengiamai išlieka ginčytinos.

    Hipotezę turėtų padėti patikrinti būsimos misijos, kurios Venerą žada tirti gerokai detaliau nei „Magellan“. Europos kosmoso agentūros „EnVision“ ir „NASA“ planuojama „VERITAS“ misija turėtų atlikti aukštos raiškos radarinius ir spektroskopinius matavimus, kurie leistų geriau suprasti plutos sudėtį ir geologinių formų kilmę.

    Mokslininkams tai svarbu ne tik dėl Veneros praeities. Jei planeta iš tiesų turėjo vandenynus ir vėliau patyrė nevaldomą šiltnamio efektą, tai taptų ryškiu pavyzdžiu, kaip greitai gali pasikeisti į Žemę panašaus pasaulio klimatinė raida ir kokių sąlygų reikia ilgalaikiam vandens stabilumui.