CP v2

Tag: Planetų mokslas

  • Saturnas vėl stebina: prie pietų ašigalio aptiko milžinišką 10 kampų sūkurį

    Saturnas vėl stebina: prie pietų ašigalio aptiko milžinišką 10 kampų sūkurį

    Netikėtas radinys prie pietų ašigalio

    Astronomai praneša Saturno atmosferoje aptikę dar vieną įspūdingą geometrinę struktūrą. Šįkart, netoli pietų ašigalio, pastebėta milžiniška dešimtkampė banga, primenanti aiškų 10 kampų daugkampį.

    Tyrėjų teigimu, šis reiškinys rodo, kad Saturno atmosfera gali būti linkusi formuoti taisyklingas poligonines struktūras, o garsusis šiaurės ašigalio šešiakampis greičiausiai nėra vienintelis toks atvejis Saulės sistemoje.

    Kaip dešimtkampį pavyko pamatyti

    Dešimtkampė struktūra išryškėjo analizuojant aukštos raiškos stebėjimus ir kuriant polines projekcijas iš astronomų surinktų Saturno vaizdų. Vėliau rezultatus patvirtino Hablo kosminio teleskopo duomenys, leidę atsekti, kad reiškinys formavosi jau nuo 2023 metų.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad ankstesniuose stebėjimuose, įskaitant ilgametę Cassini zondo misiją 2004–2017 metais, analogiškos figūros pietuose nebuvo užfiksuota. Tai reiškia, kad dešimtkampis galėjo susiformuoti palyginti neseniai.

    „Šis atradimas buvo netikėtas, nes nei ankstesnės Hablo nuotraukos, nei Cassini duomenys tokios struktūros nerodė“, – sakė tyrėjų grupės vadovas Agustín Sánchez-Lavega.

    Kuo jis skiriasi nuo garsiojo šešiakampio

    Saturno šiaurės ašigalio šešiakampis, pirmą kartą pamatytas „Voyager“ misijų vaizduose 1980–1981 metais, laikomas vienu stabiliausių ir mįslingiausių planetos atmosferos reiškinių. Stebėjimai rodo, kad jis išsilaikė mažiausiai 44 metus.

    Naujasis dešimtkampis nėra tiesioginė šešiakampio kopija. Jis susiformavęs mažiau poliarinėje platumoje, maždaug apie 60 laipsnių pietų platumą, ir, kaip įtaria mokslininkai, gali būti mažiau stabilus bei dar tik vystytis.

    Abu reiškiniai siejami su galingomis Saturno reaktyvinėmis srovėmis, kurios juda iš vakarų į rytus. Skaičiuojama, kad pati srovė gali skrieti apie 420 kilometrų per valandą greičiu, o daugkampės bangos kontūras juda gerokai lėčiau, maždaug apie 10 kilometrų per valandą.

    Kas gali sukelti tokias formas

    Tyrėjai svarsto, kad dešimtkampio formavimąsi galėjo paveikti skirtinga vėjų struktūra, platuma arba netoliese esantis aukšto slėgio sūkurys. Šalia struktūros identifikuotas maždaug 4 000 kilometrų pločio anticiklonas, kurį mokslininkai lygina su laikinais Jupiterio didžiųjų audrų analogais.

    Įdomu tai, kad dešimtkampis ryškiausiai matomas būtent toje Saturno pusėje, kurioje yra šis sūkurys, o priešingoje pusėje kontūras tampa menkiau apibrėžtas. Vis dėlto skaitmeniniai modeliai kol kas neįstengė tiksliai atkartoti stebimos formos, todėl vieno aiškaus paaiškinimo dar nėra.

    „Hipotezė, kad netoliese esantis anticiklonas sukelia šią bangą, atrodo patraukli, tačiau su šešiakampiu buvo panašiai: gretimas sūkurys vėliau išnyko, o šešiakampis išliko“, – sakė A. Sánchez-Lavega.

    Kodėl ateinantys metai bus itin svarbūs

    Saturnas aplink Saulę apsisuka per maždaug 29,5 metų, todėl metų laikai ten tęsiasi ilgai, apie 7,5 metų kiekvienas. Šiuo metu pietų pusrutulis juda iš pavasario į vasarą ir vis labiau atsisuka į Saulę, todėl didėja į jį patenkanti spinduliuotė.

    Mokslininkai tikisi, kad kintantis apšvietimas gali pakeisti dešimtkampio ryškumą ir stabilumą. Stebint, ar ši struktūra ateinančiais metais iširs, ar priešingai, taps tvirtesnė, bus galima geriau suprasti, kaip Saturno atmosferoje gimsta tokie taisyklingi daugkampiai.

    Tyrimo rezultatai paskelbti žurnale „Science Advances“.

  • Mokslininkai skelbia: Venerą kadaise dengė vandenynai, radiniai gali pakeisti viską

    Mokslininkai skelbia: Venerą kadaise dengė vandenynai, radiniai gali pakeisti viską

    Venera šiandien laikoma viena atšiauriausių Saulės sistemos planetų: jos paviršiuje tvyro apie 460 laipsnių Celsijaus temperatūra, o slėgis prilygsta maždaug 90 kartų didesniam nei Žemėje. Tačiau naujas tyrimas kelia provokuojančią hipotezę, kad anksčiau šis pasaulis galėjo būti visai kitoks.

    Mokslininkai teigia radę požymių, jog kadaise vanduo galėjo dengti net iki 90 proc. Veneros paviršiaus, o bendras jo kiekis galėjo siekti apie 40 proc. Žemės vandenynų tūrio. Darbe pabrėžiama, kad atskiri įrodymai nėra galutiniai, tačiau kelių požymių visuma stiprina versiją apie senovinius vandenynus.

    Užuominos Veneros reljefe

    Didžioji dalis dabartinių duomenų apie Veneros paviršių surinkta „NASA“ misijos „Magellan“ radarais, kurie 1990-aisiais sudarė detalius planetos žemėlapius. Kadangi Venerą gaubia tankūs debesys, optiniai vaizdai menkai padeda, todėl radaras iki šiol išlieka svarbiausias šaltinis analizuojant reljefą.

    Tyrimo autoriai atkreipia dėmesį į milžiniškas vietoves, išvagotas daugiasienių, poligonus primenančių struktūrų. Anksčiau jos dažnai aiškintos kaip vulkaninių uolienų vėsimo ir traukimosi pasekmė, tačiau naujame darbe siūloma, kad jos labiau panašios į Žemėje jūrinių nuosėdų sluoksniuose aptinkamus poligoninius lūžių tinklus.

    Tokie tinklai Žemėje formuojasi, kai stori dumblėti jūros dugno sluoksniai palaipsniui suslegia ir „išspaudžia“ vandenį, o besikeičiant tūriui atsiranda įtrūkimų geometrija, galinti tęstis kilometrų mastu. Autorių teigimu, analogijos su jūrinėmis nuosėdomis gali geriau paaiškinti dalį Veneros matomų formų.

    Kanalai, kurie kelia klausimų

    Antrasis argumentas siejamas su vadinamaisiais canali, tai yra didžiuliais kanalais, kurių dalis driekiasi tūkstančius kilometrų. Ilgą laiką jie buvo laikomi lavos vagomis, tačiau tokiai interpretacijai kliūva tai, kad ne visais atvejais aišku, kaip lava galėjo išlaikyti tėkmę tokiais atstumais.

    Tyrėjai siūlo, kad bent dalis šių struktūrų galėtų būti panašios į Žemės povandeninius kanalus, kuriuos išgraužia tankios nuosėdinės srovės. Darbe pažymima, kad nemaža poligoninių vietovių dalis siejasi su kanalais, kurie tarsi „prasideda“ lygumose be akivaizdaus vulkaninio šaltinio ir baigiasi gilesnėse įdubose, kaip būtų tikėtina povandeninėje aplinkoje.

    Druskų sluoksnių pėdsakas?

    Trečias požymis susijęs su vadinamosiomis raukšlėtomis keteromis, išmargintomis Veneros žemumose. Autoriai kelia prielaidą, kad jos galėjo susiformuoti virš storų druskų sankaupų, likusių, kai senoviniai vandenynai garavo ir traukėsi.

    Žemėje dideli druskų klodai susidarė, pavyzdžiui, Viduržemio jūrai iš dalies išdžiūvus prieš milijonus metų, o tokie sluoksniai gali deformuoti virš jų esančias uolienas. Tyrime teigiama, kad Veneroje toks druskų sluoksnis teoriškai galėjo siekti bent keliasdešimt metrų ir paveikti plutos reljefą.

    Vis dėlto patys autoriai pabrėžia, kad kiekvienas požymis atskirai gali turėti ir kitus paaiškinimus, susijusius su vulkanizmu ar tektoniniais procesais. Venera yra itin vulkaniškai aktyvi arba bent jau stipriai vulkanizmo paveikta planeta, o jos paviršiuje identifikuota dešimtys tūkstančių vulkaninių darinių, todėl interpretacijos neišvengiamai išlieka ginčytinos.

    Hipotezę turėtų padėti patikrinti būsimos misijos, kurios Venerą žada tirti gerokai detaliau nei „Magellan“. Europos kosmoso agentūros „EnVision“ ir „NASA“ planuojama „VERITAS“ misija turėtų atlikti aukštos raiškos radarinius ir spektroskopinius matavimus, kurie leistų geriau suprasti plutos sudėtį ir geologinių formų kilmę.

    Mokslininkams tai svarbu ne tik dėl Veneros praeities. Jei planeta iš tiesų turėjo vandenynus ir vėliau patyrė nevaldomą šiltnamio efektą, tai taptų ryškiu pavyzdžiu, kaip greitai gali pasikeisti į Žemę panašaus pasaulio klimatinė raida ir kokių sąlygų reikia ilgalaikiam vandens stabilumui.