CP v2

Tag: Planktonas

  • NASA palydovas užfiksavo milžiniškus turkio sūkurius Juodojoje jūroje: kas juos sukelia?

    NASA palydovas PACE birželio 22 dieną užfiksavo neįprastai ryškius mėlynus ir turkio spalvos sūkurius Juodosios jūros akvatorijoje. Vaizdus padėjo surinkti itin jautrus prietaisas OCI, skirtas vandenynų spalvos ir biologinių procesų stebėjimui iš kosmoso.

    Specialistų teigimu, tokį vandens atspalvį dažniausiai lemia masinis mikroskopinių dumblių, vadinamų kokolitoforidais, suvešėjimas. Nors pavienės ląstelės plika akimi nematomos, jų žydėjimas gali apimti didžiulius plotus, todėl aiškiai matomas palydovinėse nuotraukose.

    Kokolitoforidai yra padengti smulkiomis kalcio karbonato plokštelėmis. Kai jų vandenyje atsiranda milijardai, šios plokštelės stipriai atspindi saulės šviesą, todėl jūros paviršius atrodo šviesesnis ir įgauna turkio atspalvį.

    Tokie sužydėjimai dažniausiai fiksuojami vėlyvą pavasarį ir vasaros pradžioje, kai vandens temperatūra ir maistinių medžiagų sąlygos tampa palankios. Sūkurių raštai nuotraukose atsiranda dėl srovių ir maišymosi procesų, kurie suformuoja planktono telkinių juostas ir spiralinius darinius.

    Šaltuoju metų laiku Juodojoje jūroje dažniau įsivyrauja kiti mikroorganizmai, pavyzdžiui, diatominiai dumbliai, kurių apvalkalai sudaryti iš silicio. Tokiais laikotarpiais vanduo vizualiai gali atrodyti tamsesnis ir drumstesnis, o ryškus turkis pasitaiko rečiau.

    Mokslininkai pabrėžia, kad palydovinis monitoringas leidžia stebėti jūrų ekosistemų pokyčius net tada, kai laivais vykdomos ekspedicijos yra ribotos ar rizikingos. Tokie duomenys svarbūs vertinant planktono dinamiką, vandens kokybę ir platesnius klimato bei taršos veiksnius, darančius įtaką jūrų biologijai.

    Ko tikisi mokslininkai?

    PACE misijos duomenys padeda tiksliau atskirti, kas lemia jūros spalvos pokyčius skirtinguose regionuose ir sezonuose. Tai leidžia geriau suprasti, kada turkio atspalvis susijęs su natūraliu planktono sužydėjimu, o kada galimi kiti veiksniai, pavyzdžiui, pakrantės nuoplovos ar pakitusios srovių sąlygos.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad tokie reiškiniai savaime nebūtinai reiškia pavojų, tačiau jie yra svarbus signalas apie ekosistemos būklę. Kuo tiksliau stebimi procesai iš kosmoso, tuo greičiau galima pastebėti neįprastus pokyčius ir planuoti tikslinius tyrimus ten, kur jų labiausiai reikia.

  • Plūduriuojančios saulės elektrinės keičia ežerų gyvybę: po moduliais trūksta deguonies ir mažėja žuvų

    Plūduriuojančios saulės elektrinės keičia ežerų gyvybę: po moduliais trūksta deguonies ir mažėja žuvų

    Kas vyksta po plūduriuojančiais moduliais?

    Plūduriuojančios saulės elektrinės vis dažniau įrengiamos ant ežerų ir tvenkinių, nes taip taupoma žemė, o vandens paviršius gali mažiau įkaisti ir lėčiau garuoti. Tačiau naujesni tyrimai rodo, kad po plokštėmis vandens ekosistema gali keistis greičiau, nei tikėtasi.

    Mokslininkai fiksuoja, kad šalia didesnių plūduriuojančių saulės modulių laukų mažėja žuvų, o kartu smunka ir planktono gausa. Planktonas yra maisto grandinės pradžia, todėl net nedideli pokyčiai jo populiacijoje gali turėti platesnių pasekmių visam telkiniui.

    Tyrimai: vėsesnis vanduo ir mažiau deguonies

    Analizuojant vandens telkinius, kuriuose įrengtos plūduriuojančios saulės elektrinės, vertinama ne tik elektros gamyba, bet ir vandens temperatūra, cheminė sudėtis bei biologinė įvairovė. Vienas dažniausiai minimų pokyčių yra tai, kad po moduliais vanduo tampa pastebimai vėsesnis, nes sumažėja tiesioginės saulės spinduliuotės.

    Vis dėlto didžiausias rūpestis siejamas su ištirpusio deguonies mažėjimu. Deguonis vandenyje būtinas žuvims ir daugeliui kitų organizmų, o jo stoka gali lemti tiek prastesnį augimą, tiek jautresnį reagavimą į ligas, tiek migraciją į kitas telkinio vietas.

    Maisto grandinė prasideda nuo šviesos

    Esminė problema ta, kad plūduriuojantys moduliai užstoja šviesą, kuri reikalinga fotosintezei. Fitoplanktonas ir dumbliai, būdami maisto grandinės pagrindas, priklauso nuo saulės šviesos, todėl dideli uždengti plotai gali sumažinti jų produktyvumą.

    Kai krenta planktono kiekis, poveikis persiduoda aukštyn: mažėja maisto smulkioms žuvims ir bestuburiams, o vėliau tai atsiliepia ir plėšriosioms žuvims. Tokie pokyčiai nebūtinai matomi iš karto, tačiau ilgainiui gali pakeisti viso telkinio biologinę pusiausvyrą.

    „Problema ne ta, kad vanduo būtų nuodijamas, o ta, kad uždengus paviršių sumažėja šviesa, o kartu ir deguonies gamyba bei pirminė produkcija“, – teigiama tyrėjų apibendrinimuose.

    Ekspertai pabrėžia, kad pati technologija nėra savaime bloga, tačiau jai reikia aiškesnių aplinkosauginių taisyklių. Praktikoje vis dažniau kalbama apie ribojamą uždengiamo paviršiaus dalį, modulių išdėstymą paliekant vandens „koridorius“ šviesai ir maišymuisi, taip pat nuolatinį deguonies, temperatūros ir biologinės įvairovės monitoringą.