CP v2

Tag: Plastiko perdirbimas

  • Kinijoje nutiesė plastikinę kelių dangą: į asfaltą įmaišė per 6 000 perdirbtų pieno butelių

    Šanchajuje dar 2021 metais įgyvendintas neįprastas infrastruktūros bandymas: universiteto teritorijoje nutiestas kelio ruožas, kuriam panaudotos perdirbtos plastiko atliekos, įskaitant daugiau kaip 6 000 panaudotų pieno butelių. Idėja paprasta, bet ambicinga – dalį įprastų asfalto sudedamųjų pakeisti perdirbtu polimeru, kad mažiau atliekų patektų į sąvartynus.

    Projektas įgyvendintas Rytų Kinijos mokslo ir technologijų universitete, bendradarbiaujant su chemijos pramonei atstovaujančia bendrove „Dow“ ir pieno prekės ženklu „Shiny Meadow“. Kelio danga sukurta naudojant polimerais modifikuotą asfaltą – tai technologija, kai į bitumą ar asfalto mišinį įmaišomi polimerai, siekiant pagerinti eksploatacines savybes.

    Nors tokie buteliai teoriškai gali būti perdirbami, praktikoje perdirbėjai jų dažnai vengia dėl užterštumo. Pieno likučiai ir organinės priemaišos apsunkina rūšiavimą bei plovimą, todėl atliekų tvarkytojams tai tampa brangesniu ir mažiau patraukliu srautu.

    Dėl šios priežasties dalis plastiko, kuris „ant popieriaus“ laikomas perdirbamu, realiame gyvenime praranda vertę ir keliauja į mišrių atliekų grandinę. Kelio dangos projektas buvo pristatytas kaip būdas sukurti alternatyvų tokio plastiko panaudojimo kelią, kai tradicinis perdirbimas stringa.

    Sprendimo esmė – surinkti sunkiau perdirbamas plastiko atliekas, jas apdoroti ir paversti antrine žaliava, kuri gali būti naudojama asfaltui modifikuoti. Tokiu atveju plastikas tampa ne atskira dangos „pakaitalo“ plokšte, o mišinio dalimi, kuri prisideda prie tam tikrų fizinių savybių.

    Bendrovė „Dow“ teigė, kad tokie sprendimai potencialiai leidžia mažinti pirminių žaliavų poreikį, o kartu ieškoti būdų, kaip prailginti kelio dangos tarnavimo laiką. Kuo ilgiau danga tarnauja be remonto, tuo mažiau reikia naujų medžiagų, transportavimo ir statybos darbų.

    Tokie projektai dažnai pristatomi kaip žiedinės ekonomikos pavyzdžiai, kai pakuotė po naudojimo nelieka bevertė. Vis dėlto specialistai paprastai pabrėžia, kad būtina vertinti visą ciklą: nuo surinkimo ir apdorojimo kaštų iki ilgalaikės dangos būklės, mikroplastiko rizikų bei realaus poveikio emisijoms.

    Kinijos bandymas taip pat parodė, kad universiteto ir verslo partnerystė gali tapti greitu būdu išbandyti technologiją realiomis sąlygomis. Toks modelis leidžia kaupti duomenis apie dangos atsparumą, priežiūros poreikį ir tai, ar sprendimą galima patikimai taikyti platesniu mastu.

    „Dow“ viešai yra minėjusi, kad perdirbto plastiko panaudojimas keliuose buvo bandomas ir kitose Azijos šalyse, bendradarbiaujant su vietos partneriais. Tokie projektai paprastai siekia dviejų tikslų: sumažinti sunkiai perdirbamų atliekų kiekį ir rasti ekonomiškai pagrįstą būdą jas įtraukti į infrastruktūrą.

    Vis dėlto galutinį vertinimą dažniausiai nulemia ne įspūdinga idėja, o kelių metų eksploatacijos rezultatai. Jei tokios dangos iš tiesų tarnauja ilgiau ar reikalauja mažiau remonto, plastiko panaudojimas asfalte gali tapti ne vien simboline, o praktiška atliekų mažinimo priemone.

  • Plastiko buteliai ir seni žaislai virsta namų sienomis: kaip Meksikoje per 7 dienas pastato būstą

    Meksikos centrinėje dalyje veikianti perdirbimo iniciatyva rodo, kaip plastiko atliekos gali tapti statybine žaliava, o kartu padėti mažas pajamas gaunančioms šeimoms greičiau gauti būstą. Vietoje to, kad panaudoti buteliai, pakuotės ar sulūžę žaislai keliautų į sąvartynus, jie paverčiami sienų ir stogo plokštėmis.

    Projektas, kurį 2013 metais pradėjo socialinis verslas EcoDom Pueblos valstijoje, kasdien perdirba apie 5,5 tonos atrinktų plastiko atliekų. Iš jų gaminamos tvirtos plokštės, kurios naudojamos tiek atskiriems namams, tiek savivaldybių socialinio būsto programų priestatams.

    Technologinis procesas pradedamas nuo skirtingų plastiko rūšių surinkimo ir rūšiavimo, kad būtų pašalintos medžiagos, kurios kaitinamos galėtų išskirti pavojingus garus. Tuomet atrinktas plastikas susmulkinamas, o paruošta žaliava keliauja į pramonines krosnis.

    Plastikas kaitinamas maždaug iki 350 laipsnių Celsijaus, o po maždaug 30 minučių išlydyta masė presuojama hidrauliniu presu. Taip suformuojamos vientisos plokštės, kurios, kaip nurodoma, būna apie 2,4 metro ilgio, 1,2 metro pločio ir apie 2,5 centimetro storio.

    Gamyklos pajėgumai siekia apie 120 plokščių per dieną, o vienam maždaug 40 kvadratinių metrų namui reikia apie 80 plokščių. Skaičiuojama, kad tokiam būstui sunaudojama apie 2 tonos plastiko, o pats statybos procesas gali užtrukti apie 7 dienas.

    Meksika patenka tarp didžiausių plastiko vartotojų pasaulyje ir kasmet sugeneruoja milijonus tonų plastiko atliekų. Tuo pat metu šalis susiduria su įperkamo būsto trūkumu, ypač regionuose, kur skurdas ir socialinė atskirtis išlieka opia problema.

    EcoDom įkūrėjas Carlosas Danielis Gonzalezas yra pasakojęs, kad idėja gimė siekiant vienu metu spręsti dvi krizes: taršą ir būsto stoką. Pasak jo, Pueblos regione skurdo lygis yra aukštas, o dalis šeimų gyvena sąlygomis, kurios neatitinka net minimalių saugumo ir higienos standartų.

    „Vaikystėje prisimenu, kaip visur matydavau plastiką ir taršą, kurią jis kėlė mums ir gyvūnams. Man rūpėjo aplinka, todėl supratau, kad turiu sukurti sprendimą ir jam vadovauti“, – sakė Carlosas Danielis Gonzalezas.

    Modelis veikia ne tik kaip privati statybų paslauga: įmonė plokštes tiekia savivaldybėms ir nevyriausybinėms organizacijoms, kurios dalyvauja subsidijuojamose būsto programose. Tai leidžia vietos valdžiai greičiau įgyvendinti projektus, ypač kai reikia nedidelių, bet kokybiškų priestatų ar atskirų namų.

    Viešai skelbtuose pavyzdžiuose nurodoma, kad atskiros plokštės kainuoja kelias dešimtis eurų, o pagal socialines programas šeimos už dviejų kambarių būstą moka kelių šimtų eurų dydžio sumą. Tokie skaičiai gali skirtis priklausomai nuo savivaldybės, projekto apimties ir taikomų subsidijų.

    Įdomi šio modelio dalis yra poveikis neformaliems atliekų rinkėjams, kurie daugelyje Meksikos miestų yra svarbi atliekų grandinės dalis. EcoDom, siekdama stabilaus žaliavos srauto, taiko supirkimo susitarimus ir moka daugiau nei įprasti supirkėjai, taip didindama rinkėjų pajamas ir skatindama plastiką nukreipti nuo sąvartynų.

    EcoDom atvejis dažnai minimas kaip žiedinės ekonomikos pavyzdys, kai atliekos įgauna aukštesnę vertę ir tampa ilgalaikio naudojimo produktu. Įmonė skelbia siekianti didinti gamybą, plėsti sutartis Meksikoje ir ateityje perkelti modelį į kitas šalis, kur trūksta įperkamo būsto.

    Vis dėlto tokio sprendimo sėkmė priklauso nuo kelių veiksnių: nuoseklaus atliekų rūšiavimo, kokybės kontrolės, medžiagų saugos, statybos reglamentų ir savivaldybių gebėjimo finansuoti bei administruoti socialinio būsto programas. Kai šios grandys veikia kartu, plastikas, kuris šimtmečiams užterštų aplinką, gali tapti realia pagalba žmonėms.

  • Mokslininkai kepa sausainius iš plastiko: sistema µBites PET atliekas paverčia maistu

    Mokslininkai kepa sausainius iš plastiko: sistema µBites PET atliekas paverčia maistu

    Mokslininkų komanda, vadovaujama mikrobiologo dr. Lahiru Jayakody, pristatė sistemą µBites, kuri, pasitelkdama specialiai sukurtas mieles, plastiką ir kitas atliekas paverčia maisto ingredientais. Tyrimo rezultatai pristatyti American Chemical Society susitikime Čikagoje.

    Pagrindinė žaliava šiame procese yra politereftalatas (PET) – plastikas, plačiai naudojamas, pavyzdžiui, vienkartiniams vandens buteliams. Tačiau technologija gali apdoroti ir kitas anglies turinčias atliekas, įskaitant žemės ūkio likučius, tokius kaip kukurūzų stiebai ir lapai.

    Kaip plastikas tampa ingredientais

    Procesas prasideda nuo vadinamojo oksidacinio hidroterminio tirpinimo: naudojant vandenį ir deguonį, aukštoje temperatūroje ir slėgyje PET suskaidomas į mažesnes, anglies turtingas molekules. Tokiu būdu gaunamas „maistas“ mikroorganizmams, kurie vėliau atlieka pagrindinį darbą.

    Paruošta žaliava patenka į auginamas, skirtingoms užduotims pritaikytas mieles. Tyrėjai modifikavo įvairias mielių atmainas taip, kad jos iš atliekų kilusių junginių galėtų sintetinti maistui reikalingas medžiagas.

    Komandos teigimu, taip galima gauti baltymus, riebalus, vitaminus, aromatines ir skonį formuojančias medžiagas, taip pat dažiklius. Viena mielių atmaina sukurta vanilinui gaminti, kita – beta karotenui, pigmentui, kurį žmogaus organizmas gali paversti vitaminu A.

    3D spausdintuvas ir paskutinis žingsnis

    Pagaminti ingredientai vėliau maišomi su krakmolu ir formuojami į neapkeptą tešlą, kuri keliauja į 3D maisto spausdintuvą. Spausdintuvas masę deda sluoksnis po sluoksnio, suformuodamas sausainio formą, o pabaigoje produktas kaitinamas mikrobangų krosnelėje.

    Mokslininkai teigia jau atlikę laboratorines analizes ir pateikę mėginius vertinti akredituotoms išorinėms laboratorijoms. Tikrinta, ar nėra toksinių cheminių medžiagų, sunkiųjų metalų, alergenų ir maistinių patogenų, taip pat vykdomi imituojami virškinimo proceso bandymai.

    Sensoriškai produktai, anot komandos, pasižymi malonia tekstūra ir gerai vertinamu aromatu. Vis dėlto patys tyrėjai kol kas negali pasakyti, koks yra jų skonis, nes dar laukiama leidimo pradėti bandymus su žmonėmis.

    Kodėl tai svarbu ir kas toliau

    Sistema µBites kuriama ne tik dėl netikėto „sausainių iš plastiko“ efekto, o pirmiausia dėl galimybės užtikrinti maisto gamybą ekstremaliomis sąlygomis, kai naujų resursų prieiga ribota. Tokia kryptis siejasi su platesne tendencija kurti uždarus, atliekas maksimaliai panaudojančius sprendimus, mažinančius tiekimo grandinių pažeidžiamumą.

    Komandos teigimu, dabartinė versija gali paversti daugiau nei 50 proc. atliekose esančios anglies į maisto produktus, o visas ciklas trunka 1–2 dienas ir apima 33 etapus. Kitas tikslas – didinti našumą ir pakartotinai panaudoti neperdirbtą anglį, artėjant prie beveik visiško žaliavos panaudojimo.

    Nors sprendimas gimė galvojant apie kosmoso misijas, jo taikymas Žemėje taip pat realus: nešiojami, savarankiški įrenginiai galėtų gaminti maisto ingredientus vietovėse, kur trūksta išteklių. µBites koncepcija nėra apribota vien sausainiais – tie patys komponentai teoriškai tiktų ir kitiems produktams, įskaitant pieno ar mėsos pakaitalus bei pašarus.

  • Neišmeskite duonos maišelio žymos: paprastas triukas, kuris virtuvę išvalo greičiau

    Daugelis duonos maišelio plastikinių žymų iškart keliauja į šiukšliadėžę, tačiau jos gali praversti buityje. Ši nedidelė detalė, pasirodo, tinka greitam nešvarumų nugramdymui nuo įvairių virtuvės paviršių.

    Kietas žymos kraštas gali padėti nuvalyti prilipusius maisto likučius ten, kur šluostė ar kempinė tik ištepa. Pavyzdžiui, nuo lentynų, stalviršio ar sienelės prie viryklės dažnai tenka grandyti sudžiūvusius lašus, o žyma tai leidžia padaryti tiksliau.

    Ypač patogu tai, kad žyma pasiekia sunkiau prieinamas vietas, pavyzdžiui, kampus ir siūles. Ten, kur kaupiasi riebalai ar lipnūs likučiai, ji veikia kaip mažas grandiklis, padedantis išjudinti nešvarumus jų nespaudžiant pirštais.

    Praktiškiausia šį triuką taikyti vienkartiniams valymams, kai reikia greitai susitvarkyti po gaminimo. Žymą galima panaudoti ir iškart išmesti, ypač jei ji prisigeria lipnių produktų, tokių kaip medus, tešla ar padažai.

    Norint turėti jų po ranka, pakanka laikyti kelias žymas užsegamame maišelyje ar mažame indelyje virtuvės stalčiuje. Tai paprastas būdas suteikti plastikui antrą panaudojimą ir kartu sutaupyti laiko smulkiems, bet erzinantiems valymo darbams.

  • Kosta Rikoje moteris 9 metus taupė sklypui: namą jai pastatė iš 7 tonų perdirbto plastiko

    Kosta Rikoje vienišos mamos istorija tapo netikėtu pavyzdžiu, kaip atliekos gali virsti realiu sprendimu būsto problemai. Cindy Mora Abarca devynerius metus taupė nedideliam žemės sklypui netoli Alachuelytos, tačiau jį įsigijusi suprato, kad namo statyboms lėšų nebeliko.

    Išeities ji ieškojo kreipdamasi į organizacijas ir partnerius, galinčius padėti ne tradicinėmis statybomis, o alternatyviomis medžiagomis. Taip gimė projektas, kuriame būstas pastatytas panaudojant apie 7 tonas perdirbto plastiko, kuris kitu atveju galėjo atsidurti sąvartyne ar vandens telkiniuose.

    Namo sienoms buvo panaudoti specialūs blokai iš perdirbto plastiko, sukurti taip, kad jungtųsi tarpusavyje per išlietus griovelius ir iškilimus. Tokia sistema primena konstruktoriaus principą, todėl surinkimas gali būti greitesnis nei įprastų mūro darbų, o patys elementai būna vienodo dydžio ir formos.

    Technologiją sukūrę projekto vykdytojai pabrėžia, kad blokai suprojektuoti taip, kad užtikrintų šilumos ir garso izoliaciją bei atsparumą drėgmei. Taip pat teigiama, jog konstrukcija gali atlaikyti dalį seisminių apkrovų, o tai aktualu regionams, kur žemės drebėjimai nėra retenybė.

    Nors sienos suformuotos iš perdirbto plastiko blokų, kitos namo dalys buvo įrengtos tradiciškai. Pamatams, stogui, vandentiekiui, elektros instaliacijai, durims ir langams prireikė įprastų medžiagų bei standartinių statybos darbų.

    Užbaigus apdailą, sienas nutinkavus ir nudažius, būstas iš išorės beveik nesiskiria nuo kitų kuklių namų apylinkėse. Tai svarbi detalė, nes tokie projektai dažnai vertinami ne tik pagal ekologiją, bet ir pagal tai, ar jie atitinka įprastus gyvenimo komforto bei estetikos lūkesčius.

    Pasaulyje augant plastiko atliekų kiekiams ir tuo pat metu didėjant būsto įperkamumo problemai, perdirbtų medžiagų panaudojimas statybose vis dažniau pristatomas kaip dvigubos naudos kryptis. Viena vertus, mažinamas į aplinką patenkantis plastikas, kita vertus, ieškoma pigesnių ir greičiau įgyvendinamų būsto sprendimų.

    Vis dėlto specialistai paprastai pabrėžia, kad tokios technologijos sėkmė priklauso nuo kelių praktinių veiksnių: stabilaus žaliavos surinkimo ir perdirbimo, aiškių statybos standartų, priešgaisrinių ir higienos reikalavimų bei realių ilgaamžiškumo bandymų. Dėl to projektai dažniausiai vystomi kartu su savivalda, nevyriausybinėmis organizacijomis ir privačiu sektoriumi.

    Šis Kosta Rikos atvejis parodo, kad perdirbto plastiko statybiniai sprendimai gali būti ne vien eksperimentas, o apčiuopiama pagalba žmogui, kuriam tradicinis būstas tampa nepasiekiamas. Kartu tai ir priminimas, kad atliekų problemą dažnai galima spręsti ne tik draudimais, bet ir praktiškais, kasdienybėje pritaikomais sprendimais.

  • Ganoje plastikas virsta trinkelių danga: Akroje kasdien susidaro iki 450 tonų atliekų

    Ganoje ieškoma praktiško sprendimo vienai opiausių miestų problemų – plastiko atliekoms. Akroje, šalies sostinėje, plastikas perdirbamas į trinkelių dangą, kuri, projekto autorių teigimu, kainuoja mažiau nei tradiciniai betoniniai blokai.

    Akra per parą sugeneruoja apie 2 800–3 000 tonų kietųjų komunalinių atliekų. Skaičiuojama, kad plastikas sudaro maždaug 300–450 tonų šio kiekio, tačiau didelė dalis jo iki šiol nepatenka į perdirbimo grandinę ir atsiduria sąvartynuose ar aplinkoje.

    Iniciatyvos varikliu tapo verslininkas Nelsonas Boatengas, anksčiau dirbęs plastikinių maišelių gamyboje. Vėliau jis ėmėsi idėjos tą patį plastiką panaudoti infrastruktūrai – gaminti trinkeles be cemento ar bitumo.

    „Didžiausias iššūkis buvo sukurti procesą, kuris leistų skirtingus plastikų tipus saugiai ir stabiliai panaudoti dangai“, – sakė N. Boatengas.

    Technologinis procesas, apie kurį kalba projekto kūrėjai, prasideda nuo atliekų rūšiavimo, smulkinimo, plovimo ir džiovinimo. Tuomet plastikas maišomas su smėliu, prireikus pridedama pigmento, o masė formuojama ekstruderiu, kuriame palaikomos skirtingos kaitinimo zonos, nes įvairūs plastikai lydosi nevienodai.

    Pagaminta karšta masė presuojama į formas ir taip gaunamos trinkelės. Kadangi recepte nėra cemento, didelę reikšmę turi tinkama plastiko ir smėlio proporcija bei vienoda temperatūra, nuo kurių priklauso gaminio tvirtumas ir ilgaamžiškumas.

    Ekonominis argumentas čia – vienas svarbiausių. Projekto autoriai nurodo, kad vienas toks blokas gali kainuoti apie 0,90 euro, kai analogiškas betoninis blokas – apie 1,30 euro, todėl sprendimas patrauklus ir savivaldybėms, ir rangovams.

    Tokios iniciatyvos vis dažniau pristatomos kaip būdas vienu metu mažinti sąvartynų apkrovą ir spręsti miestų infrastruktūros poreikius. Vis dėlto ekspertai paprastai pabrėžia, kad ilgalaikei sėkmei būtini aiškūs kokybės standartai, nuoseklus atliekų surinkimas ir kontrolė, kad į gamybą nepatektų netinkamos ar pavojingos priemaišos.

    Ganos atvejis išsiskiria tuo, kad sprendimas orientuotas į kasdienę, greitai pritaikomą infrastruktūrą – šaligatvius ir pėsčiųjų takus. Jei gaminių patvarumas pasiteisins realiomis sąlygomis, toks modelis gali tapti pavyzdžiu kitoms šalims, susiduriančioms su sparčiai augančiais plastiko kiekiais.

  • Mokslininkai parodė, kaip paversti mišrias plastiko atliekas švariu vandeniliu be rūšiavimo

    Mokslininkų komanda pristatė naują būdą, kaip iš mišrių plastiko atliekų išgauti didelio grynumo vandenilį jų iš anksto nerūšiuojant. Metodas orientuotas į tris dažniausiai buitinių pakuočių sraute sutinkamas plastiko rūšis ir, tyrėjų teigimu, gali vienu metu mažinti atliekų kiekį bei prisidėti prie mažiau taršios energetikos.

    Tyrimą bendrai vykdė Kalifornijos universiteto Los Andžele (UCLA) Samueli inžinerijos mokyklos ir Pietų Korėjos Ehwa moterų universiteto mokslininkai. Rezultatai publikuoti žurnale Proceedings of the National Academy of Sciences, kur pateikiama vadinamoji šarminė termocheminė apdorojimo schema, pritaikyta plastikams.

    Siūlomas metodas remiasi plastiko kaitinimu kartu su natrio hidroksidu, kuris reakcijos metu padeda iš organinės žaliavos išlaisvinti vandenilį. Skirtingai nei tradicinė garinė dujinimo technologija, čia siekiama mažesnių temperatūrų, todėl teoriškai galima sumažinti energijos sąnaudas ir išlaikyti stabilesnį proceso valdymą.

    Eksperimentuose daugiausia dėmesio skirta polietilentereftalatui, polietilenui ir polipropilenui. Tyrėjai nurodo, kad iš šių mišinių pavyko gauti daugiau nei 90 proc. grynumo vandenilį viename reaktoriuje, o pirminio rūšiavimo poreikis, kuris dažnai brangina ir lėtina perdirbimą, iš esmės eliminuojamas.

    Komanda taip pat pažymi, kad polietilenas ir polipropilenas iš pradžių buvo mažiau efektyvūs vandenilio išeigai nei polietilentereftalatas. Tam pritaikyta papildoma paruošiamoji stadija, kai plastikas trumpai termiškai oksiduojamas ore, kad vėlesnėje reakcijoje jis skaidytųsi aktyviau.

    Vienas svarbiausių klausimų tokiuose procesuose yra anglies likimas. Mokslininkai teigia, kad reakcijos metu išsiskirianti anglis natrio hidroksido aplinkoje daugiausia surišama ir virsta kietuoju natrio karbonatu, o ne pasišalina į atmosferą kaip anglies dioksidas.

    Pagal pateiktą analizę daugiau nei 75 proc. pradinės plastiko anglies virto stabiliu karbonatu arba skystais organiniais likučiais. Mažiau nei 13 proc. anglies aptikta dujinėje fazėje, o tiesioginės anglies emisijos reakcijos metu, kaip skelbiama, buvo nedidelės.

    Be to, natrio karbonatą galima paversti kalcio karbonatu, taip anglies junginius fiksuojant mineralo pavidalu. Kalcio karbonatas plačiai naudojamas pramonėje, todėl ši grandis potencialiai gali tapti papildomu būdu panaudoti reakcijos produktus, nors praktinis įgyvendinimas priklausytų nuo sąnaudų ir mastelio.

    Vandenilis laikomas vienu iš dekarbonizacijos įrankių, ypač pramonėje ir transporte, kur elektrifikacija ne visada paprasta. Tačiau didelė dalis šiandien rinkoje esančio vandenilio gaminama iš iškastinio kuro, todėl klimato nauda priklauso nuo gamybos būdo, energijos šaltinių ir visos tiekimo grandinės.

    Tyrėjų siūloma schema įdomi tuo, kad vienu procesu sprendžia dvi problemas: plastiko atliekų perteklių ir žaliavos paiešką mažiau taršiam kurui. Vis dėlto mokslininkų laboratoriniai rezultatai dar nėra pramoninis sprendimas: reikėtų įvertinti energijos balansą, cheminių reagentų regeneravimą, įrenginių atsparumą korozijai bei galutinę vandenilio kainą, kai procesas būtų didinamas iki realių atliekų srautų.

    „Mes sprendžiame dvi globalias problemas vienu metu: plastiko atliekos auga grėsmingu tempu, o švarus vandenilis reikalingas energetikos dekarbonizacijai. Ši technologija abi užduotis sujungia kūrybiškai ir su potencialu didinti mastą“, – sakė bendraautorė Alyssa Park.

    Pastaraisiais metais daugėja tyrimų, ieškančių alternatyvų tradiciniam plastiko perdirbimui, nes mechaninis perdirbimas ne visada tinka užterštoms ar mišrioms atliekoms. Cheminiai metodai, įskaitant skaidymą į žaliavas ar dujas, gali tapti papildoma grandimi, jei bus įrodyta jų ekonominė ir aplinkosauginė nauda realiomis sąlygomis.

  • Lenkai vis dar klysta dėl šių atliekų: patikrinkite, į kurį konteinerį mesti pakuotes

    Nors atliekų rūšiavimo pagrindus žino net vaikai, realybėje daugiausia klaidų daroma su kasdienėmis pakuotėmis iš virtuvės. Dažnas automatiškai meta „popierių“ ar „plastiką“, neįvertinęs, kad pakuotė gali būti iš kelių sluoksnių.

    Didžiausia taisyklė paprasta: jei pakuotė pagaminta iš sujungtų medžiagų, kurių namuose neįmanoma atskirti, ji dažniausiai keliauja į mišrių atliekų konteinerį. Būtent dėl to nemaža dalis prieskonių pakelių, nors atrodo popieriniai, iš tikrųjų turi laminato sluoksnį.

    Kur mesti prieskonių pakuotes?

    Popieriumi dengti, laminuoti prieskonių pakeliai paprastai nėra nei švarus popierius, nei vien plastikas. Tokios pakuotės dažniausiai laikomos kombinuotomis, todėl daugumoje savivaldybių rekomenduojama jas mesti į mišrių atliekų konteinerį.

    Jei prieskoniai supakuoti į vien tik plastiko plėvelę, tokia pakuotė įprastai turėtų keliauti į plastiko ir metalo pakuočių srautą. Vis dėlto skirtingose savivaldybėse galioja nevienodos detalios taisyklės, todėl verta pasitikrinti vietos atliekų tvarkytojo informaciją.

    Ar reikia plauti pakuotes?

    Vis dar gajus įsitikinimas, kad suteptų pakuočių rūšiuoti negalima, tačiau tai nėra universali taisyklė. Praktikoje vis dažniau akcentuojama, kad svarbiau ištuštinti pakuotę, o ne ją kruopščiai plauti, nes tai didina vandens sąnaudas.

    Didžiausia problema rūšiavime yra ne lengvas nešvarumas, o sudėtinės pakuotės, pavyzdžiui, popierius su folija ar aliuminiu. Tokios pakuotės sunkiau perdirbamos, o jų virtuvėje susidaro daug, ypač nuo gėrimų ir maisto produktų.

    Styroputis: kada į mišrias, kada į pakuotes?

    Styroputis taip pat dažnai sukelia sumaištį. Maisto padėklai iš styroputčio, ypač sutepti, paprastai turėtų būti metami į mišrių atliekų konteinerį.

    Tuo metu švarus styroputis, pavyzdžiui, nuo buitinės technikos ar elektronikos pakuočių, daugelyje sistemų priskiriamas plastiko pakuotėms ir gali keliauti į plastiko konteinerį. Statybinis styroputis dažnai tvarkomas atskirai ir gali būti priskiriamas statybinėms atliekoms.

    Ekspertai pataria apie rūšiavimą galvoti dar parduotuvėje: renkantis mažiau mišrių, sunkiai atskiriamų pakuočių, namuose susidaro mažiau atliekų, o rūšiavimas tampa paprastesnis. Tai ypač aktualu dabar, kai Europoje griežtinami pakuočių mažinimo ir perdirbamumo reikalavimai.

  • Saulė plastiko šiukšles paverčia švariu vandeniliu: Kembridžas atskleidė, kaip tai veikia

    Saulė plastiko šiukšles paverčia švariu vandeniliu: Kembridžas atskleidė, kaip tai veikia

    Mokslininkai iš Kembridžo universiteto pristatė metodą, kuris leidžia plastiko atliekas paversti švariu vandeniliu, pasitelkiant saulės šviesą. Esminė idėja ta, kad kartu panaudojamas ir kitas probleminis atliekų srautas – rūgštis iš naudotų švino-rūgštinių akumuliatorių.

    Technologija sujungia dvi aplinkosaugines bėdas į vieną procesą: rūgštinė terpė padeda ardyti sudėtingus plastikų polimerų ryšius, o fotokatalizatorius, veikiamas šviesos, užbaigia virsmą į vandenilį ir pramonėje naudingas chemines medžiagas. Tokiu būdu net sunkiai perdirbami plastikai, tokie kaip PET, nailonas ar poliuretano putos, teoriškai gali tapti žaliava energijai ir chemijos pramonei.

    Šis metodas vadinamas saulės energija varomu rūgštiniu fotoreformavimu. Tyrėjų teigimu, reakcija vyksta santykinai žemoje temperatūroje ir nereikalauja didelių energijos sąnaudų, nes pagrindinis „variklis“ yra saulės šviesa.

    „Anksčiau manėme, kad rūgštis saulės sistemose tiesiog suardys katalizatorių, tačiau nauja medžiaga to neatlieka ir atvėrė visai naujas galimybes“, – sakė Kembridžo universiteto chemikas Erwinas Reisneris.

    Laboratorinis reaktorius, anot komandos, stabiliai veikė ilgiau nei 260 valandų, reikšmingai nemažinant našumo. Kitas svarbus aspektas yra tai, kad ta pati rūgštis gali būti naudojama pakartotinai, todėl atsiranda prielaidos uždaresniam, žiedinės ekonomikos principus atitinkančiam ciklui.

    Komercializacijos kryptimi jau žengiama praktiškai: sprendimas vystomas bendradarbiaujant su technologijų perdavimo struktūromis, o diegimui įkurta įmonė „Protonera“. Tai reiškia, kad tikslas yra ne vien laboratorinis demonstravimas, bet ir realūs bandomieji įrenginiai didesniu mastu.

    Ši kryptis nėra vieno universiteto išskirtinumas – fotoreformavimo technologijas tiria ir kitos mokslo grupės, įskaitant Australijos mokslininkus iš Adelaidės universiteto. Ekspertai pabrėžia, kad tokie metodai gali tapti svarbiu papildymu tradiciniam perdirbimui, ypač kai atliekos būna užterštos, mišrios ar ekonomiškai nepatrauklios įprastoms perdirbimo linijoms.

    Vis dėlto iki plačios pramoninės taikymo stadijos dar likę kritiniai klausimai: kaip užtikrinti pastovią išeigą skirtingų sudėčių plastiko srautuose, kaip valdyti rūgštinę aplinką ir koroziją didelio masto įrenginiuose, ir kaip įvertinti viso ciklo poveikį klimatui. Jei šie barjerai bus įveikti, technologija galėtų vienu metu mažinti plastiko taršą ir prisidėti prie mažiau taršios vandenilio gamybos.

  • Mokslininkai siūlo sprendimą plastikui: saulės šviesa atliekas paverčia vandenilio kuru

    Plastiko atliekos, kurių pasaulyje kasmet susidaro šimtai milijonų tonų, gali tapti ne tik taršos, bet ir energijos šaltiniu. Australijos mokslininkai pristatė metodą, kai veikiant saulės šviesai plastikas skaidomas ir iš jo išgaunamas vandenilis – kuras, laikomas vienu svarbiausių švarios energetikos elementų.

    Tyrėjai pabrėžia, kad plastikas iš esmės yra ilgos anglies ir vandenilio grandinės. Pasitelkus fotokatalizatorius, kurie aktyvuojami šviesa, šias grandines galima ardyti santykinai žemoje temperatūroje, taip mažinant energijos sąnaudas, palyginti su daugeliu įprastų perdirbimo ar vandenilio gamybos kelių.

    Kaip veikia fotokatalizė?

    Fotokatalitinės medžiagos sugeria šviesą ir sukuria chemiškai aktyvias daleles, kurios gali inicijuoti plastiko skaidymo reakcijas. Tokiu būdu atliekos paverčiamos dujų ir skysčių mišiniu, iš kurio viena vertingiausių dalių yra vandenilis.

    Mokslininkų teigimu, toks kelias gali būti patrauklus todėl, kad plastiko molekules dažnai lengviau suskaidyti nei, pavyzdžiui, skaidyti vandenį į vandenilį ir deguonį. Vis dėlto praktinis efektyvumas priklauso nuo plastiko sudėties, naudojamų katalizatorių ir to, kaip efektyviai pavyksta atskirti galutinius produktus.

    Kodėl tai svarbu atliekų krizei?

    Skaičiuojama, kad kasmet susidaro apie 460 milijonų tonų plastiko atliekų, o reikšminga jų dalis patenka į aplinką ir ilgainiui skyla į mikroplastiką. Dėl to technologijos, galinčios sumažinti atliekų kiekį ir kartu sukurti ekonominę vertę, tampa vis aktualesnės.

    Tyrimo autoriai pažymi, kad pastaraisiais metais daugėja eksperimentų, rodančių plastiko pavertimo kuru ar chemine žaliava potencialą. Nauja kryptis išsiskiria siekiu remtis saulės energija ir mažesnėmis temperatūromis, tačiau iki pramoninio pritaikymo dar reikia išspręsti kelias esmines problemas.

    Kokios kliūtys laukia pramonėje?

    Viena didžiausių kliūčių yra tai, kad plastikas nėra vienalytė medžiaga: skirtingos rūšys skyla nevienodai, o priedai, tokie kaip dažikliai ar stabilizatoriai, gali slopinti reakcijas. Dėl to itin svarbios tampa rūšiavimo ir paruošimo procedūros, kurios realiame atliekų sraute yra sudėtingos ir brangios.

    Kitas iššūkis – pačių fotokatalizatorių ilgaamžiškumas ir stabilumas. Kad technologija veiktų dideliu mastu, katalizatoriai turėtų išlikti efektyvūs ilgą laiką ir neprarasti savybių sudėtingomis sąlygomis, kitaip procesas taptų per lėtas arba per brangus.

    Galiausiai, net ir sėkmingai suskaidžius plastiką, reikia efektyviai atskirti susidariusias dujas ir skysčius, kad vandenilis būtų išgaunamas mažomis energijos sąnaudomis. Tyrėjai teigia, kad jų siūlomas vystymo planas orientuotas į šių kliūčių sprendimą vienu metu, siekiant sukurti mažai energijos vartojančią plastiko perdirbimo technologiją.

    Nors sprendimas dar nėra paruoštas masinei rinkai, kryptis atskleidžia, kaip DI, naujos medžiagos ir pažangi chemija gali pakeisti požiūrį į atliekas. Jei technologijai pavyktų pasiekti stabilų efektyvumą, plastiko tarša galėtų tapti ne tik aplinkosaugos problema, bet ir vietine žaliava švaresniam kurui.