Netoli Bahamų Biminio salos dugne jau kelis dešimtmečius intriguoja neįprasta akmeninė struktūra, primenanti grįstą kelią ar masyvios statybos liekanas. Ji vadinama „Bimini keliu“ ir vis dar kelia ginčus: ar tai žmogaus rankų darbas, ar gamtos suformuotas reiškinys.
Formacija yra prie Alice Town, Bimini saloje, ir driekiasi maždaug 800 metrų. Akmeniniai blokai guli 5–6 metrų gylyje, o kai kurie jų siekia iki 4 metrų ilgio.
Reguliariai šalia suguldyti stačiakampiai ir apvalintų formų luitai daugeliui priminė sąmoningai sudėliotas plokštes. Būtent dėl šio „tvarkingo“ vaizdo nuo pat atradimo 1968 metais pasigirdo spėlionių, kad tai galėtų būti senovinės žmonių veiklos pėdsakai.
Vis dėlto iki šiol nėra patikimų archeologinių įrodymų, kurie patvirtintų, jog struktūra buvo sukurta žmogaus. Tyrėjams nepavyko rasti nei įrankių, nei akmens apdirbimo žymių, nei artefaktų, kurių būtų tikimasi šalia tokio masto statinio.
Atlanto legendos šešėlis
Viena garsiausių versijų „Bimini kelią“ sieja su Atlantida – legendine sala, apie kurią rašė Platonas. Šios hipotezės šalininkai teigia, kad akmenų blokai galėjo būti nuskendusio miesto, uosto ar susisiekimo sistemos dalis.
Pasakojimą dar labiau išpopuliarino Edgaras Cayce’as – JAV mistikas, kuris dar ketvirtajame dešimtmetyje prognozavo, kad šeštojo dešimtmečio pabaigoje netoli Biminio esą bus atrasta Atlantidos pėdsakų. Sutapimas su 1968 metų radiniu iki šiol dažnai minimas sensacinguose pasakojimuose.
Ką aiškina geologai
Dauguma geologų „Bimini kelią“ laiko natūralios kilmės dariniu. Aiškinama, kad jį sudaro susicementavęs smėlis, ilgainiui virtęs kalkakmeniu – procesas būdingas tropinių pakrančių zonoms.
Mechanizmas paprastas: vanduo, prisotintas kalcio karbonato, teka per smėlio ir kriauklių nuosėdas, o mineralai pamažu „suklijuoja“ grūdelius į kietą uolienos sluoksnį. Erozija ir bangavimas tokį sluoksnį gali suskaldyti į didelius, kartais stebėtinai taisyklingus blokus, kurie iš šono primena plokščių grindinį.
Jūros lygio pokyčiai dar labiau sustiprina iliuziją: buvusios pakrantės formacijos gali atsidurti po vandeniu, todėl atrodo tarsi nuskendęs statinys. Tokius argumentus papildo ir geologinių mėginių analizės, rodančios vidinių uolienos sluoksnių sandarą, būdingą vientisai susiformavusiai struktūrai.
Ką rodo datavimas
Tyrimuose minima, kad uolienoje rastų kriauklių fragmentų datavimas rodo maždaug 2 000–4 000 metų amžių. Kartu pabrėžiama svarbi detalė: pati uoliena galėjo susiformuoti vėliau nei organinė medžiaga, pagal kurią atliktas datavimas.
Dėl to „Bimini kelias“ ir toliau išlieka pavyzdžiu, kaip gamtiniai procesai gali sukurti formas, primenančias žmogaus statinius. O kol neatsiras naujų, patikimų archeologinių įrodymų, Atlantidos versija greičiau liks įdomia legenda nei moksliškai pagrįsta išvada.