CP v2

Tag: Plaučių uždegimas

  • Mirtina legioneliozės židinys Bazelyje: aiškėja, kas galėjo užkrėsti dešimtis žmonių

    Mirtina legioneliozės židinys Bazelyje: aiškėja, kas galėjo užkrėsti dešimtis žmonių

    Bazelyje fiksuojamas legioneliozės protrūkis: vienas žmogus mirė, o 25 pacientai buvo paguldyti į ligonines. Kantonas Bazelis-Miestas apie išaugusį susirgimų skaičių paskelbė rugpjūčio 3 dieną, daugiausia atvejų nustatyta centrinėje Kleinbaselio dalyje.

    Skelbimo metu devyni pacientai dar buvo gydomi ligoninėje, vienas jų – intensyvios terapijos skyriuje. Kadangi atvejai susitelkė palyginti nedidelėje teritorijoje, tyrėjai labiau koncentravosi į galimą bendrą infekcijos šaltinį, o ne į atskiras gyvenamųjų būstų sistemas.

    Įtariama, kad bakterijos galėjo plisti per viešoje erdvėje susidarantį vandens aerozolį. Pareigūnai ėmė mėginius iš dešimties aušinimo bokštų, esančių protrūkio zonoje, ir aštuoniuose jų nustatė leistinų Legionella bakterijų normų viršijimą.

    Dar dviejose sistemose aptikta padidėjusi Legionella pneumophila koncentracija – būtent ši rūšis dažniausiai siejama su žmonių susirgimais. Abi instaliacijos įrengtos ant biurų pastato Rebgasse gatvėje stogo, jos buvo visiškai išjungtos ir pradėtos valyti dar liepos 31 dieną.

    Likę šeši įrenginiai, kuriuose aptiktos kitos Legionella rūšys, vietos valdžios vertinimu, žmogui paprastai nėra pavojingi. Vis dėlto patikros tęsiamos, nes siekiama atmesti papildomų taršos šaltinių galimybę ir užtikrinti, kad bakterijos neplistų toliau.

    Legionella bakterijos natūraliai aptinkamos vandenyje ir drėgnoje dirvoje, tačiau nedidelė jų koncentracija dažniausiai grėsmės nekelia. Rizika išauga, kai jos patenka į dirbtines vandens sistemas ir randa palankias sąlygas daugintis, ypač esant maždaug 25–45 laipsnių temperatūrai, vandens sąstoviui ir nuosėdoms.

    Dėl to bakterijos gali daugintis karšto vandens sistemose, dušuose, talpyklose, sūkurinėse voniose, fontanuose, drėkintuvuose ir aušinimo bokštuose. Vien bakterijų aptikimas vandenyje dar nereiškia, kad žmogus susirgs – esminė sąlyga yra aerozolio susidarymas ir jo įkvėpimas.

    Dažniausias užsikrėtimo kelias yra mikroskopinių užkrėsto vandens lašelių įkvėpimas, kai bakterijos patenka į plaučius ir sukelia uždegimą. Rečiau infekcija siejama su užspringimu vandeniu, kai skystis patenka į kvėpavimo takus.

    Užkrėsto vandens gėrimas paprastai nesukelia legioneliozės, nes bakterijos neplinta virškinamuoju keliu. Liga taip pat paprastai neperduodama nuo žmogaus žmogui, todėl kontaktas su sergančiuoju nėra laikomas tipiniu užsikrėtimo šaltiniu.

    Lengvesnė forma yra vadinamoji Pontiac karštinė, primenanti gripą ir dažniausiai praeinanti savaime. Sunkesnė – legionierių liga, galinti sukelti sunkų plaučių uždegimą, kvėpavimo nepakankamumą ir, retais atvejais, mirtį, todėl dažnai reikalingas gydymas antibiotikais ir kartais intensyvi priežiūra.

    Legionierių ligos simptomai dažniausiai pasireiškia po 2–10 dienų nuo kontakto su bakterijomis. Pradžioje vargina karščiavimas, raumenų ir galvos skausmai, apetito stoka, stiprus silpnumas, vėliau gali atsirasti sausas kosulys, dusulys ir kiti plaučių uždegimui būdingi požymiai.

    Kai kuriems pacientams pasireiškia ir virškinamojo trakto simptomai, pavyzdžiui, viduriavimas, pykinimas, vėmimas ar pilvo skausmai, taip pat sumišimas. Kadangi požymiai nėra specifiniai, diagnozei patvirtinti būtini laboratoriniai tyrimai.

    Specialistai pabrėžia, kad protrūkiai dažniausiai susiję su netinkamai prižiūrimomis vandens ir aušinimo sistemomis, todėl svarbi nuolatinė jų kontrolė, valymas ir dezinfekcija. Šiuolaikinė praktika vis dažniau remiasi rizikos vertinimu pastatuose, reguliaria mikrobiologine stebėsena ir aiškiomis eksploatavimo procedūromis, ypač ten, kur susidaro vandens aerozolis.

  • Aktorius Sam Neill mirė nuo plaučių uždegimo: agentas atskleidė detales ir šeimos planus

    Aktorius Sam Neill mirė nuo plaučių uždegimo: agentas atskleidė detales ir šeimos planus

    Aktorius Sam Neill, išgarsėjęs vaidmenimis filmuose Jurassic Park ir The Piano, mirė būdamas 78 metų. Jo mirties priežastį paviešino ilgametis agentas Philipas Grenzas, pabrėžęs, kad šeima sutiko tai padaryti dėl žiniasklaidoje pasirodžiusių netikslumų.

    Pasak agento, aktorius mirė nuo plaučių uždegimo. Neillas mirė pirmadienį Sidnėjuje, o jo artimieji vėliau planuoja atsisveikinti privačiai, pagerbdami aktoriaus norą išlikti kuo toliau nuo viešumo.

    Mirties priežastis ir šeimos sprendimas

    Philipas Grenzas nurodė, kad informacija apie mirties priežastį buvo paviešinta siekiant užkirsti kelią klaidinančioms interpretacijoms. Šeima, agento teigimu, norėjo, kad būtų aiškiai pasakyta, kas nutiko, ir kartu išsaugota privatumo riba.

    „Sam mirė nuo plaučių uždegimo“, – sakė Philipas Grenzas.

    Agentas taip pat pažymėjo, kad Neillas buvo itin privatus žmogus ir nemėgo triukšmo aplink savo asmeninį gyvenimą. Dėl to atminimo pagerbimas vyks aktoriaus ūkyje Naujojoje Zelandijoje tik šeimos rate, vėliau, dar nenustatytu laiku.

    Kova su limfoma ir CAR-T terapijos reikšmė

    Aktoriaus sveikatos istorija viešiau nuskambėjo 2023 metais, kai jis pranešė, kad jam diagnozuota agresyvi ne Hodžkino limfomos forma. Šių metų balandį Neillas buvo sakęs, kad po gydymo yra be vėžio požymių.

    Gydymui buvo taikyta CAR-T ląstelių terapija, priskiriama imunoterapijai, kai paciento T ląstelės laboratorijoje modifikuojamos taip, kad atpažintų ir naikintų vėžines ląsteles. Šis metodas pasaulyje naudojamas daliai kraujo vėžio atvejų, ypač kai standartiniai gydymo būdai nepadeda.

    Darbo planai, pagarba atminimui ir kolegų reakcijos

    Agentas teigė, kad per pastaruosius metus Neillas dirbo intensyviai ir filmavo kelis projektus iš eilės. Tarp jų minimi filmai Godzilla v Kong: Supernova ir The Last Resort, kurie šiuo metu yra postprodukcijos etape.

    Gerbėjai, norintys pagerbti aktorių, raginami vietoj gėlių aukoti organizacijoms, kurios jam buvo svarbios. Tarp minimų krypčių yra sveikatos iniciatyvos ir aplinkosaugos projektai Naujojoje Zelandijoje.

    Į Neillo mirtį sureagavo ir kino pasaulis, ir Naujosios Zelandijos vadovai. Viešuose atsisveikinimo žodžiuose jis prisimintas kaip viena ryškiausių šalies kultūros figūrų, padėjusi Naujosios Zelandijos kino istorijoms pasiekti tarptautinę auditoriją.

  • Mirė „Buffy vampyrų žudikės“ žvaigždė Anthony Head: šeima atskleidė mirties priežastį

    Mirė „Buffy vampyrų žudikės“ žvaigždė Anthony Head: šeima atskleidė mirties priežastį

    Britų aktorius Anthony Head, geriausiai žinomas kaip Rupertas Gilesas kultiniame seriale Buffy vampyrų žudikė, mirė sulaukęs 72 metų. Apie netektį pranešė jo šeima, o žinia per kelias valandas pasklido tarp gerbėjų ir kolegų visame pasaulyje.

    Aktoriaus dukros Emily ir Daisy Head nurodė, kad mirtį lėmė plaučių uždegimo komplikacijos. Pasak šeimos, Anthony Head iškeliavo ramiai, apsuptas artimųjų.

    „Su sunkia širdimi pranešame apie savo nepaprasto tėčio mirtį. Jis ramiai mirė dėl plaučių uždegimo komplikacijų, šeimai būnant šalia“, – sakė Emily ir Daisy Head.

    Anthony Head karjera apėmė teatrą, televiziją ir kiną, tačiau būtent Gileso vaidmuo tapo vienu atpažįstamiausių jo darbų. Serialas Buffy vampyrų žudikė, transliuotas 1997–2003 metais, išliko popkultūros reiškiniu, o Gilesas daugeliui žiūrovų tapo autoriteto ir ramybės simboliu.

    Per pastaruosius dešimtmečius aktorius pasirodė ir kituose ryškiuose projektuose, tarp jų Doctor Who, Bridgerton, Jonathan Creek, o naujesnei auditorijai įsiminė ir dėl darbo seriale Ted Lasso. Kolegos pabrėžė jo profesionalumą, šilumą ir gebėjimą scenoje sukurti išskirtinę įtampą net trumpuose epizoduose.

    „Anthony Head buvo puikus aktorius, bet dar svarbiau, jis buvo nepaprastai šiltas žmogus. Jis palikdavo šviesą kiekvienoje erdvėje, į kurią įžengdavo“, – sakė vienas iš kolegų, prisimindamas darbą su aktoriumi.

    Po žinios apie mirtį socialiniuose tinkluose pasipylė užuojautos ir prisiminimai iš Buffy komandos bei kitų projektų. Aktoriaus bičiuliai ir bendražygiai akcentavo, kad jo indėlis į televiziją ir teatrą buvo didesnis nei vienas legendinis vaidmuo.

    Pastaraisiais metais Buffy aktorių bendruomenė jau buvo patyrusi skaudžių netekčių, todėl ši žinia gerbėjams tapo dar vienu smūgiu. Anthony Head artimieji prašė gerbti šeimos privatumą gedulo laikotarpiu.

  • Įprotis laikyti dantų protezą vandenyje per naktį traukiasi: odontologai paaiškina rizikas

    Anksčiau protezų mirkymas vandenyje buvo siejamas su baime, kad medžiaga gali išdžiūti ir deformuotis, ypač kalbant apie akrilinius protezus. Vis dėlto šiuolaikinėje praktikoje vieno universalaus patarimo visiems nebėra: daug kas priklauso nuo protezo tipo, medžiagų ir individualių gydytojo nurodymų.

    Odontologai pabrėžia, kad nuolat drėgna aplinka palengvina apnašų biofilmo formavimąsi. Biofilme gali kauptis bakterijos ir grybeliai, o tai didina burnos gleivinės sudirginimo, uždegimų ir nemalonaus kvapo riziką, ypač jei protezas nevalomas kruopščiai.

    Praktikoje tai reiškia, kad protezą, jau nuvalytą pagal rekomenduojamą rutiną, neretai patariama laikyti švariame, sausame ir vėdinamame dėkle. Toks laikymas gali sumažinti mikroorganizmams palankias sąlygas, tačiau svarbiausia išlieka reguliarus ir taisyklingas valymas.

    „Dabartinė įprasta rekomendacija po valymo yra protezą laikyti švariame, sausame ir vėdinamame dėkle, kad būtų mažinama bakterijų ir grybelių dauginimosi tikimybė“, – sakė gydytoja odontologė.

    Specialistai pabrėžia, kad protezo priežiūra turi būti nuosekli: po valgio jį verta perplauti, o kruopštesnį valymą atlikti bent ryte ir vakare. Tam paprastai rekomenduojamas protezams skirtas šepetėlis ir priemonės, pritaikytos būtent tokioms konstrukcijoms.

    Taip pat dažnai primenama vengti karšto vandens, nes jis gali prisidėti prie kai kurių medžiagų pokyčių. Jei naudojamos valomosios tabletės ar tirpalai, jų paskirtis yra padėti mažinti apnašas ir mikroorganizmų kiekį, tačiau jos neatstoja mechaninio valymo.

    Gydytojai atkreipia dėmesį, kad protezo nešiojimas miegant kai kuriems žmonėms gali didinti gleivinės sudirginimą ir uždegimų tikimybę, o vyresniems ar turintiems gretutinių ligų svarbus tampa ir infekcijų prevencijos aspektas. Mokslinėje literatūroje aprašytos sąsajos tarp miegojimo su išimamais protezais ir didesnės plaučių uždegimo rizikos vyresniame amžiuje, ypač kai burnos higiena prastesnė.

    Svarbu suprasti, kad tai nereiškia, jog protezas tiesiogiai „sukelia“ plaučių uždegimą. Riziką gali lemti keli veiksniai: amžius, rijimo sutrikimai, gretutinės ligos, burnos ir protezo higiena bei tai, kiek mikroorganizmų susikaupia ant paviršių.

    Jei protezas staiga pradėjo spausti, trinti ar sukelti skausmą, tai nėra „normalus prisitaikymas“, kurį reikėtų tiesiog ištverti. Protezai laikui bėgant gali prasčiau priglusti dėl natūralių burnos pokyčių ir medžiagų dėvėjimosi, todėl periodinės patikros yra svarbios.

    Taip pat reikėtų kreiptis, jei atsiranda žaizdelių, baltų apnašų, nuolatinis nemalonus kvapas nepraeina net po valymo, protezas įtrūko, deformavosi ar akivaizdžiai kliba. Laikini fiksavimo klijai gali padėti trumpam, tačiau jie nepakeičia profesionalaus įvertinimo ir korekcijos.

    Galiausiai odontologai primena: geriausias sprendimas dažnai nėra vien „vanduo ar ne vanduo“, o individualiai parinkta rutina pagal protezo tipą. Jei po protezo pagaminimo gavote konkrečias instrukcijas, jų reikėtų laikytis, o kilus abejonėms pasitarti per kontrolinį vizitą.

  • Pavojingas 100 dienų kosulys suaugusiesiems: dažnai supainiojama, bet plinta itin greitai

    Pavojingas 100 dienų kosulys suaugusiesiems: dažnai supainiojama, bet plinta itin greitai

    Kodėl liga dažnai nepastebima?

    Kokliušas, dar vadinamas 100 dienų kosuliu, yra bakterinė kvėpavimo takų infekcija, kurią sukelia Bordetella pertussis. Nors daugelis ją sieja su vaikais, suaugusieji taip pat serga, o dėl netipinių simptomų liga neretai lieka neatpažinta.

    Pirmosiomis savaitėmis kokliušas dažnai primena paprastą peršalimą: vargina sloga, lengvas karščiavimas ar gerklės dirginimas, atsiranda neintensyvus kosulys. Būtent ši fazė lemia klaidingą diagnozę, nes simptomai persidengia su kitomis kvėpavimo takų infekcijomis.

    Kaip plinta ir kiek laiko užkrečia?

    Kokliušas plinta oro lašeliniu būdu, kai užsikrėtęs žmogus kosėja ar čiaudi, o bakterijos patenka į kito žmogaus kvėpavimo takus. Užkrečiamumas ypač didelis ankstyvuoju laikotarpiu, kai liga dar atrodo kaip peršalimas.

    Gydymas antibiotikais svarbiausias kuo anksčiau, nes tuomet jis gali sumažinti užkrečiamumo trukmę ir palengvinti ligos eigą. Pradėjus tinkamą gydymą, užkrečiamumas paprastai reikšmingai sumažėja po 48 valandų, o negydant gali išlikti iki 21 dienos nuo kosulio pradžios.

    Antrojoje stadijoje prasideda stiprūs, priepuoliniai kosulio epizodai, kurie kartojasi serijomis ir gali tęstis savaites. Vaikams būdingas švilpiantis įkvėpimas po priepuolio, tačiau suaugusiesiems jis dažnai nepasireiškia, todėl liga dar lengviau praleidžiama.

    Rizikos ir įspėjamieji ženklai

    Ilgai trunkantis kosulys nėra tik nemalonumas: suaugusiesiems neretai pasireiškia išsekimas, miego sutrikimai, pykinimas ar vėmimas po kosulio priepuolių. Tyrimuose nurodoma, kad kosulys vidutiniškai gali trukti apie 54 dienas, o kai kuriems žmonėms tęsiasi gerokai ilgiau.

    Komplikacijų rizika nėra vien teorinė: daliai sergančių suaugusiųjų išsivysto antrinės būklės, o viena dažniausių yra plaučių uždegimas. Stiprūs kosulio priepuoliai taip pat gali sukelti šonkaulių lūžius, ypač vyresniame amžiuje ar turint trapų kaulinį audinį.

    Didesnę riziką patirti sunkesnę eigą turi žmonės, sergantys lėtinėmis kvėpavimo takų ligomis, turintys nusilpusį imunitetą ar rūkantieji. Šioms grupėms kosulys dažniau užsitęsia, o miego ir savijautos sutrikimai gali būti ryškesni.

    Kokliušo atpažinimui svarbiausias signalas yra kosulys, kuris tęsiasi kelias savaites, stiprėja naktimis, pasireiškia priepuoliais ir kartais baigiasi vėmimu. Jei namuose yra kūdikis, nėščioji ar žmogus su nusilpusiu imunitetu, dėl tokių simptomų delsti ypač pavojinga.

    Skiepai padeda, bet ne visada apsaugo

    Skiepai išlieka vienas svarbiausių būdų sumažinti sunkių formų riziką, tačiau apsauga laikui bėgant silpnėja. Dėl to ir paskiepyti žmonės gali užsikrėsti, tik dažniausiai serga lengviau, o tai dar labiau apsunkina kokliušo atpažinimą.

    Ekspertai pabrėžia, kad sergamumas kokliušu dažnai kyla bangomis, o periodiški pakilimai gali kartotis kas kelerius metus. Tam įtakos turi keli veiksniai, įskaitant sumažėjusią populiacijos apsaugą, pasikeitusius kontaktų įpročius ir tai, kad dalis atvejų apskritai lieka nediagnozuoti.

    Jei kosulys užsitęsia ir tampa priepuolinis, ypač kai nėra aiškios priežasties ar įprastos priemonės nepadeda, verta kreiptis į medikus ir aptarti galimus tyrimus. Ankstyvas įvertinimas svarbus ne tik dėl paties paciento, bet ir dėl aplinkinių, kuriems infekcija gali būti pavojingesnė.