Plaukiojančios jūrinės vėjo jėgainės gali tapti ne tik elektros gamybos, bet ir skaitmeninės infrastruktūros dalimi. JAV startuolis „Aikido Technologies“ pristatė idėją duomenų centrą įrengti pačios jėgainės povandeninėse atramose, taip sprendžiant ir energijos, ir aušinimo iššūkius.
Projektas orientuotas į DI skaičiavimams reikalingą kompiuterinę galią, kuri pastaraisiais metais sparčiai auga. Didžiausia problema tokiai infrastruktūrai paprastai tampa ne tik elektros poreikis, bet ir šiluma, kurią reikia patikimai pašalinti ištisus metus.
Kodėl duomenų centrai keliasi nuo kranto?
Tarptautinė energetikos agentūra skaičiuoja, kad duomenų centrai 2022 metais sunaudojo apie 460 teravatvalandžių elektros, o artimiausiais metais šis skaičius gali viršyti 1 000 teravatvalandžių. Augimą skatina debesija, vaizdo transliacijos ir ypač DI modelių mokymas bei naudojimas.
Kitas jautrus klausimas yra aušinimas: dalis duomenų centrų naudoja didelius gėlo vandens kiekius, o tai kai kuriose vietovėse kelia konfliktus su vietos bendruomenėmis ir didina rizikas sausros metu. Dėl to ieškoma sprendimų, kurie mažintų priklausomybę nuo vandens ir leistų šilumą šalinti efektyviau.
Duomenų centras jėgainės atramose
„Aikido Technologies“ siūlomas sprendimas pavadintas AO60DC. Tai plaukiojanti jūrinė vėjo platforma su trimis didelėmis tuščiavidurėmis plieninėmis atramomis, kuriose vietoj įprasto balastinio vandens būtų įrengta serverinė įranga.
Bendrovė teigia, kad viena tokia konstrukcija galėtų derinti 15–18 megavatų vėjo turbiną, 10–12 megavatų skaičiavimų pajėgumą ir bateriją. Skaičiavimo apkrova būtų maitinama vėju ir baterija, o jungtis su tinklu reikalinga kaip papildoma galimybė, ypač ramesniais periodais.
Šaltas jūros vanduo kaip aušintuvas
Pagrindinis sumanymo argumentas yra aušinimas: jūroje šiluma gali būti perduodama per povandeninių atramų plienines sieneles į aplinkinį jūros vandenį. Tokiu būdu būtų mažinamas poreikis aktyvioms aušinimo sistemoms, kurios sausumoje sudaro reikšmingą duomenų centro energijos sąnaudų dalį.
Teoriškai tai leistų apsieiti beveik be gėlo vandens ir išvengti aušinimo bokštų ar didelių vandens rezervų. Vis dėlto praktikoje tokiam sprendimui reikės aiškiai įrodyti, kad šiluminis poveikis aplinkai yra ribotas ir valdomas.
Kada bus realus bandymas ir kokios rizikos?
Pirmasis koncepcijos bandymas numatytas Šiaurės jūroje prie Norvegijos krantų iki 2026 metų pabaigos. Planuojama apie 100 kilovatų demonstracinė sistema, sukurta panaudojant atnaujintą turbiną, kuri turėtų parodyti, ar serveriai patikimai veikia jūrinėje aplinkoje.
Pilno masto komercinis projektas, kaip skelbiama, taikomas Jungtinei Karalystei ir galėtų startuoti 2028 metais. Bendrovė taip pat nurodo prisijungusi prie „NVIDIA“ startuolių programos, o tai signalizuoja apie orientaciją į didelio našumo skaičiavimus ir DI darbo krūvius.
Rizikų sąrašas ilgas: druskingas vanduo ir korozija, sudėtingesnė priežiūra atviroje jūroje, kibernetinio saugumo ir patikimumo reikalavimai, taip pat galimas poveikis jūrų ekosistemoms dėl šilumos sklaidos. Prie viso to prisideda ir plaukiojančių vėjo parkų kaštų spaudimas, kuris pastaruoju metu yra viena karščiausių jūrinės energetikos temų Europoje.
Vis dėlto kryptis atitinka platesnę tendenciją: skaičiavimai vis dažniau planuojami ten, kur yra pigi, mažai anglies dioksido išskirianti energija ir natūraliai efektyvus aušinimas. Jei bandymas prie Norvegijos pasiteisins, dalis būsimų DI duomenų centrų gali atsidurti ne pramoniniuose rajonuose, o ten, kur pučia stipriausias vėjas.
