Gyvatgalvės žuvys yra gėlavandeniai plėšrūnai, išsiskiriantys neįprastu prisitaikymu: jos gali kurį laiką kvėpuoti atmosferos oru ir trumpais atstumais judėti sausuma. Dėl šių savybių jos geba išgyventi sudėtingomis sąlygomis, kai vandens telkiniai nusenka ar pritrūksta deguonies.
Šios žuvys paplitusios dalyje Pietų ir Pietryčių Azijos, Naujojoje Gvinėjoje, taip pat kai kuriuose Afrikos regionuose, įskaitant Madagaskarą. Dažniausiai jos aptinkamos sekliose, šiltose, lėtai tekančiose ar stovinčiose vandens ekosistemose, kur deguonies kiekis vandenyje gali smarkiai svyruoti.
Gyvatgalvių kūnas pailgas, primenantis ungurį ar lydeką, o galva didelė ir tvirta, su aštriais dantimis. Būtent dėl galvos formos panašumo į roplius jos ir gavo tokį pavadinimą, o medžioklėje jos nėra išrankios: puola žuvis, varliagyvius ir kitus vandens gyvūnus.
Jų kvėpavimo „triukas“ siejamas su papildomais viršžiauniniais organais, leidžiančiais pasisavinti deguonį iš oro. Tai padeda ištverti laikotarpius, kai vandens telkinyje trūksta deguonies, o kartais ir persikelti į kitą, gilesnį ar palankesnį telkinį.
Judėti sausuma gyvatgalvėms padeda stiprūs pelekų raumenys ir gebėjimas trumpai išlaikyti drėgmę, tačiau tai nėra ilgos kelionės. Dažniausiai tai kelių ar keliolikos metrų „žygiai“ per šlapią žolę, dumblą ar negilius griovius, kai netoliese yra vandens.
Dar viena priežastis, kodėl šios žuvys kelia nerimą biologams, yra jų produktyvumas. Skelbiama, kad viena patelė per nerštą gali padėti iki 50 000 ikrų, o jauniklių apsauga dažnai tampa abiejų tėvų „darbu“.
„Abu tėvai saugo jauniklius, puldami kiekvieną, kuris priartėja“, – teigiama publikacijoje.
Invazinių rūšių problema išryškėjo ten, kur gyvatgalvės pateko ne natūraliai, o per žmogaus veiklą. Kai kuriose šalyse jos buvo laikomos akvariumuose, o vėliau, žuvims užaugus per didelėms, paleistos į vietinius vandens telkinius, kur galėjo įsitvirtinti.
Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose gyvatgalvių plitimas fiksuojamas nuo 2002 metų, kai jos pastebėtos Merilendo valstijoje. Vėliau pranešimų daugėjo ir kitose valstijose, o institucijos akcentavo, kad šie plėšrūnai gali daryti spaudimą vietinėms žuvų populiacijoms ir keisti ekosistemų pusiausvyrą.
Tokia rūšis ypač pavojinga dėl kelių veiksnių derinio: plėšrumo, gebėjimo ištverti deguonies stygių, greito dauginimosi ir tėvų globos. Dėl to gyvatgalvės, patekusios į naujas ekosistemas, gali sparčiai plisti ir kelti grėsmę tiek biologinei įvairovei, tiek žvejybos ištekliams.