CP v2

Tag: Plieno pramonė

  • Local content viešuosiuose pirkimuose stringa: Lenkijos įmonės spaudžia Vyriausybę dėl konkursų

    „Local content“ pažadai ir pirkimų realybė

    Lenkijoje aštrėja ginčas dėl vadinamojo local content taikymo valstybės valdomų įmonių konkursuose. Verslo organizacijos ir gamintojai tvirtina, kad politinės deklaracijos apie pirmenybę vietos tiekėjams pernelyg dažnai lieka pristatymuose, o realiose procedūrose lemia mažiausia kaina.

    Diskusija įsibėgėjo po to, kai Stalprofil ir su grupe siejama Izostal viešai paragino ministrą pirmininką Donaldą Tuską reaguoti. Įmonės nurodė atvejus, kai, jų vertinimu, viešųjų pirkimų praktika nesutampa su valdžios žadėta kryptimi.

    Ginčas dėl vamzdžių konkurso

    Kaip vienas pavyzdžių minimas Gaz-System konkursas plieniniams vamzdžiams, skirtiems su energijos infrastruktūra susijusiam projektui Kozienicėse. Pasak įmonių, varžėsi konsorciumas, kuriame dalyvavo Izostal ir Ferrum, bei konkurentas iš Ispanijos, atstovavęs turkų gamintojui.

    Skirtumas tarp pasiūlymų, anot kritikos autorių, buvo itin mažas: apie 200 000 Lenkijos zlotų, tai yra maždaug 46 000 eurų, arba 0,75 proc. Tokios detalės, verslo teigimu, ir parodo problemą, kai kelių dešimčių tūkstančių eurų skirtumas nusveria vietos gamybos grandinės naudą.

    Gaz-System viešai atsakė, kad minėtas konkursas tuo metu dar nebuvo galutinai užbaigtas ir buvo vertinamos pateiktos paraiškos. Bendrovė taip pat akcentavo, kad local content politiką supranta kaip paramą Europos Sąjungos tiekėjams, o ne vien tik nacionalinei gamybai.

    Verslas prašo taisyklių, ne deklaracijų

    Federacija Przedsiębiorców Polskich pareiškė, kad local content turi „nulipti nuo PowerPoint“ ir tapti apčiuopiamomis taisyklėmis. Organizacijos požiūriu, vien rekomendacijų neužtenka, nes pirkimų dokumentuose ir vertinimo metodikose dažnai vis dar dominuoja kaina, o platesnė ekonominė nauda lieka paraštėse.

    „Kaip praktikai, kartu su nariais pabrėžėme, kad pažadus būtina paversti konkrečiais veiksmais. Paprastų sprendimų nėra, tačiau reikia taip formuoti pirkimų sąlygas, kad jos realiai sulygintų Lenkijos įmonių galimybes konkuruojant su užsienio tiekėjais“, – teigiama Federacija Przedsiębiorców Polskich pozicijoje.

    Federacija taip pat atkreipė dėmesį į dažnai keliamus finansinius ir formalius reikalavimus, kurie, jų teigimu, gali labiau atitikti tarptautinių koncernų profilį. Tuo pat metu pabrėžiama, kad viešasis sektorius ne visuomet pakankamai įvertina vietos tiekėjų pajėgumus ir jau dabar teisėje egzistuojančias galimybes pirkimuose labiau remtis kokybe, patikimumu ir tiekimo saugumu.

    Šis ginčas vyksta platesniame Europos kontekste, kai viešieji pirkimai vis dažniau siejami ne tik su kaina, bet ir su tiekimo grandinių atsparumu, strateginių sektorių apsauga bei pramonės konkurencingumu. Lenkijos atvejis rodo, kad net ir turint politinę kryptį, jos įgyvendinimas dažnai atsiremia į konkrečias pirkimų taisykles, vertinimo kriterijus ir teisinius įsipareigojimus tarptautinėms viešųjų pirkimų rinkoms.

  • Europos plieno gamy lūžis: PwC įspėja, kad aukštakrosnės taps nuostolingos, o gamyba trauksis

    PwC analizė: pokytis jau užprogramuotas

    Vokietijos „PwC“ padalinio analizė rodo, kad tradicinė plieno gamyba aukštakrosnėse Europoje artėja prie ribos, kai ji tampa ekonomiškai nebeatlaikoma. Esminė priežastis – griežtėjanti ES klimato politika ir nuosekliai brangstanti taršos CO2 kaina, kuri tiesiogiai didina koksu grįstos gamybos savikainą.

    Analizėje pabrėžiama, kad tai nėra spėjimas ar prognozė pagal optimistinius scenarijus – vertinimas remiasi jau galiojančiomis taisyklėmis ir kryptimis, kurias ES yra įtvirtinusi iki 2040–2045 metų. Išvada aiški: didelė dalis pirminės plieno gamybos gali persikelti už Europos ribų, o žemyne liks daugiau perdirbimo ir aukštesnės pridėtinės vertės procesų.

    „Plieno pasaulis 2040 metais iš esmės skirsis nuo šiandienos: aukštakrosnė taps nebeapsimokanti, o pirminės gamybos geografija pasikeis“, – sakė „PwC“ Vokietijoje partneris, atsakingas už energetikos transformaciją ir dekarbonizaciją, Andree Simon Gerken.

    Kodėl Europa praranda konkurencingumą?

    Didžiausias spaudimas tenka energijai ir emisijoms: plieno gamyba yra viena energiškai imliausių pramonės šakų, todėl elektros ir dujų kainų skirtumai tarp regionų greitai virsta kainų skirtumu galutiniame produkte. „PwC“ vertinimu, jei išlieka dabartinė reguliavimo logika, iki 2045 metų koksu paremtos plieno gamybos kaštai gali išaugti tiek, kad savikaina praktiškai padvigubėja.

    Teoriškai importo anglies dioksido korekcinis mechanizmas CBAM turėtų sulyginti sąlygas, nes importuotojams tenka atspindėti CO2 kainą. Tačiau analizė akcentuoja, kad vien CBAM nepašalina struktūrinio pranašumo tų regionų, kur atsinaujinanti energija ir jos infrastruktūra yra pigesnė, o pramonės plėtra vyksta greičiau.

    „CBAM gali kompensuoti CO2 kainą, bet jis nepašalina kitų regionų struktūrinio pranašumo dėl energijos kaštų“, – teigė „PwC“ ekspertai.

    Kur kryptų gamyba ir kas liktų Europoje?

    „PwC“ išskiria kryptį, kuri matoma jau dabar: energiškai imlūs gamybos etapai gali būti perkeliami ten, kur lengviau užsitikrinti pigesnę atsinaujinančią energiją ir logistiką. Tarp minimų krypčių dažnai atsiranda Persijos įlankos regionas ir Šiaurės Afrika, kur saulės ir vėjo energetikos potencialas leidžia mažesnėmis sąnaudomis gaminti elektrą, o kartu – ir žaliąjį vandenilį.

    Žaliasis vandenilis laikomas vienu pagrindinių elementų, jei pirminė plieno gamyba pereina prie tiesioginės geležies redukcijos technologijų, siekiant mažinti emisijas. Vis dėlto „PwC“ vertinimu, Europoje tik dalis regionų turi realių šansų pasiekti konkurencingą tokios gamybos kainą, o Vidurio Europai tai tampa ypač sudėtinga dėl energijos kainų ir infrastruktūros ribojimų.

    „Energiškai imlios gamybos perkėlimas užsienyje nebus deindustrializacija, jei jis bus pakeistas verte, kuri kuriama per žinias, specializaciją ir sistemines kompetencijas“, – sakė Andree Simon Gerken.

    Didžiausia viltis – elektrinės krosnys, bet jos ne viską pakeis

    Vienu iš realiausių kelių Europai įvardijamas didesnis perėjimas prie plieno gamybos iš metalo laužo elektrinėse lankinėse krosnyse. Toks modelis paprastai reiškia mažesnes emisijas ir didesnę priklausomybę nuo elektros, o ne nuo koksavimo anglies, todėl jis geriau dera su ES klimato tikslais.

    Tačiau čia atsiranda technologinė riba: iš metalo laužo pagamintas plienas ne visada atitinka aukščiausius reikalavimus, ypač kai reikia itin švarių, plonų ir vienodos kokybės lakštų automobilių kėbulams ar buitinės technikos korpusams. „PwC“ atkreipia dėmesį, kad laužas dažnai būna užterštas priemaišomis, todėl jo panaudojimas aukščiausios klasės produkcijai reikalauja papildomų sprendimų ir kaštų.

    Pramonėje dėl to itin vertinamas vadinamasis švarus gamybos laužas, susidaręs pačiose gamyklose, nes jis leidžia gauti stabilesnės sudėties metalą. Vis dėlto tokio laužo neužtenka visoms reikmėms, todėl vien elektrinės krosnys negali greitai ir pilnai pakeisti pirminės gamybos, paremtos geležies rūda.

    „Išvada aiški: pirminė plieno gamyba iš anglies Vokietijoje neturi ateities, todėl metalo perdirbimui būtina anksti persiorientuoti visoje vertės grandinėje“, – sakė „PwC“ Vokietijoje energetikos transformacijos ir dekarbonizacijos vadovas Alexander Schröder.

    Rizika regionams: europinis rūdžių juostos scenarijus

    Didžiausia socialinė ir politinė įtampa gali kilti ne iš pačio fakto, kad gamyba globaliai persiskirsto, o iš to, kaip greitai tai įvyksta ir ką tai reiškia konkretiems regionams. Jei aukštakrosnės užsidaro greičiau, nei atsiranda naujos investicijos, kyla grėsmė darbo vietoms, tiekimo grandinėms ir vietos biudžetams, ypač ten, kur sunkioji pramonė yra ekonomikos stuburas.

    „PwC“ analizėje skamba perspėjimas, kad tokia dinamika gali priminti JAV rūdžių juostos patirtį, kai kadaise klestėję pramonės centrai neteko gamybos ir ilgainiui susidūrė su socialinėmis bei ekonominėmis pasekmėmis. Europa, siekdama klimato tikslų, turi paraleliai spręsti ir pramonės konkurencingumo klausimą, nes priešingu atveju emisijos gali tiesiog „iškeliauti“ kartu su gamyba.

    Kita medalio pusė – galimybė: Europoje gali augti paklausa specializuotiems, sertifikuotiems ir aukštos precizikos plieno produktams, kuriuose didesnę vertę kuria inžinerija, kokybės kontrolė, atsekamumas ir programinė įranga. Tokia kryptis dažnai siejama ir su augančiais gynybos bei infrastruktūros poreikiais, tačiau ji nepanaikina būtinybės turėti aiškų planą, ką daryti su tradicinės gamybos regionais.

  • Jungtinė Karalystė perima British Steel: kodėl nacionalizavo paskutines šalies aukštakrosnes

    Jungtinės Karalystės vyriausybė perėmė plieno gamintoją „British Steel“ ir taip išsaugojo paskutines šalyje veikiančias aukštakrosnes. Sprendimas pristatomas kaip strateginis žingsnis, siekiant užtikrinti vietinę plieno pasiūlą ir sumažinti priklausomybę nuo importo.

    Pastaraisiais dešimtmečiais Jungtinės Karalystės plieno gamyba smarkiai traukėsi, o uždarant senas krosnis nyko ir pramoniniai pajėgumai. Po to, kai „Tata Steel“ sustabdė aukštakrosnių darbą Port Talbot komplekse, „British Steel“ tapo kritiniu likusios sektoriaus dalies atramos tašku.

    Kas paskatino valstybės žingsnį?

    Iki perėmimo bendrovę valdė Kinijos grupė Jingye, kuri viešai pabrėžė, kad aukštakrosnių eksploatavimas tapo nuostolingas. Derybos su vyriausybe dėl finansinio gelbėjimo ir ilgalaikės transformacijos, kaip skelbiama, nepasiekė sprendimo, todėl valstybė pasirinko perėmimą, kad būtų išvengta tikėtino uždarymo.

    „Šis sprendimas saugo Jungtinės Karalystės plieno pramonės ateitį, apsaugo kvalifikuotas darbo vietas ir išlaiko šalies mastu svarbius pajėgumus“, – sakė Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Keir Starmer.

    Vyriausybės tikslas siejamas ne tik su darbo vietomis, bet ir su tiekimo grandinių atsparumu. Londone akcentuojama, kad dalis šalies vartojamo plieno turėtų būti pagaminama vietoje, ypač infrastruktūros projektams.

    Investicijos ir modernizacijos kryptis

    Plieno pramonės atnaujinimas numato perėjimą prie elektrinių lankinių krosnių, kurios dažniausiai naudoja metalo laužą ir pasižymi mažesnėmis emisijomis. Strategijoje taip pat minimos tiesioginio geležies redukavimo technologijos, tačiau jų ekonomika ir mastelis iki šiol kelia klausimų.

    Planuojamas paramos paketas plieno pramonei siekia apie 2,9 mlrd. eurų, o dalis lėšų numatoma technologiniam atnaujinimui atskirose gamyklose. Tuo pat metu išlieka rizika, kad laikinas valstybės įsikišimas be aiškaus ilgalaikio plano tik atidės esminius sprendimus.

    Kodėl aukštakrosnės svarbios ne tik pramonei?

    Vienas svarbiausių argumentų yra kritinės infrastruktūros poreikiai, ypač geležinkeliai. „British Steel“ laikoma pagrindiniu bėgių tiekėju, o dalis politikų pabrėžia, kad praradus vietinę gamybą išauga priklausomybė nuo importo ir kainų svyravimų.

    Vis dėlto diskusija dėl nacionalizavimo tęsiasi: skeptikai primena, kad vien valstybės kontrolė nepakeičia rentabilumo ir nepašalina konkurencingumo problemų. Pramonės atstovai ragina perėmimą vertinti kaip starto tašką aiškiai transformacijos programai, o ne galutinį tikslą.

    Pereinant prie elektrinių krosnių kyla ir kokybės klausimų, nes ne visa jų pagaminta produkcija lengvai atitinka aukštos kokybės plieno segmentus, reikalingus daliai gamybos pramonės. Be to, ambicingesnės mažo anglies pėdsako technologijos, paremtos žaliuoju vandeniliu, kol kas ribojamos jo pasiūlos ir kainos.

  • Kinija supyko dėl „British Steel“ nacionalizacijos: perspėja JK apie investicijų šalčio bangą

    Kinija supyko dėl „British Steel“ nacionalizacijos: perspėja JK apie investicijų šalčio bangą

    Sprendimas dėl strateginės gamyklos

    Kinija pareiškė griežtai nepritarianti Jungtinės Karalystės sprendimui nacionalizuoti „British Steel“ ir teigė esanti „tvirtai prieš“ bei „smarkiai nepatenkinta“ tokiu žingsniu. Pekinas įspėjo, kad tai gali pakirsti Kinijos įmonių pasitikėjimą investuoti JK, pranešė Kinijos prekybos ministerija.

    JK Vyriausybė ketvirtadienį paskelbė priėmusi teisės aktus, kuriais nuostolingai dirbanti „British Steel“ perimama į valstybės rankas. Londono teigimu, taip siekiama apsaugoti darbo vietas ir išlaikyti gyvybiškai svarbią nacionalinę plieno gamybos kompetenciją.

    Kinijos argumentai ir grasinimas teisiniais veiksmais

    Kinijos prekybos ministerija nurodė, kad „British Steel“ patyrė nuostolių dar iki ją įsigijus Kinijos „Jingye Group“. Ministerijos teigimu, po įsigijimo „Jingye Group“ esą skyrė reikšmingas lėšas įmonei išlaikyti ir darbo vietoms apsaugoti.

    „JK nepaiso „Jingye Group“ indėlio į ekonomiką ir visuomenę, o nacionalinį saugumą naudoja kaip pretekstą perimti kontrolę ir nacionalizuoti įmonę“, – teigė Kinijos prekybos ministerija.

    Ministerija ragino JK laikytis tarptautinių taisyklių, vykdyti įsipareigojimus pagal Kinijos ir JK investicijų apsaugos susitarimą bei užtikrinti sąžiningą požiūrį į Kinijos kapitalo įmones. Taip pat pranešta, kad Kinija stebės situaciją ir rems bendroves, kurios sieks ginti teises teisinėmis priemonėmis.

    Ką sako JK ir kodėl svarbus Skantorpas

    JK Verslo ir prekybos departamentas pabrėžė, kad perėmimas padės išsaugoti tūkstančius darbo vietų ir apsaugos nacionalinį interesą. Vyriausybė akcentuoja, kad vietinė plieno gamyba svarbi dideliems infrastruktūros projektams ir gynybos pramonei.

    „Dabar „British Steel“ priklauso Britanijos žmonėms, o mūsų dėmesys – ateičiai: stabilizuoti verslą, paremti bendruomenes ir sukurti tvarų, konkurencingą bei dekarbonizuotą plieno sektorių“, – pareiškė JK verslo sekretorius Peteris Kyle’as.

    Skantorpo krosnys laikomos paskutinėmis JK, galinčiomis gaminti vadinamąjį pirminį plieną iš žaliavų. Gamybos bazė šiame mieste veikia daugiau nei 130 metų, o šiuo metu joje dirba apie 2 700 darbuotojų.

    Kompensacijos klausimas ir platesnis kontekstas

    JK numato nepriklausomą vertinimą, kuris turėtų nustatyti, ar „Jingye Group“ priklausys kompensacija už nacionalizavimą. Tai reiškia, kad politinė deklaracija dėl perėmimo dar nereiškia galutinio finansinio taško ir ginčai gali persikelti į teisinę plotmę.

    „Jingye Group“ „British Steel“ įsigijo 2020 metais ir yra nurodžiusi investavusi apie 1,4 mlrd. eurų, kad gamykla galėtų tęsti veiklą. JK sprendimas priimtas po to, kai, pasak Londono, savininkai svarstė stabdyti aukštakrosnių darbą, o valstybės galimybės lemti įmonės ateitį buvo ribotos.

    Šis ginčas atspindi platesnę Europos tendenciją griežčiau vertinti užsienio investicijas strateginiuose sektoriuose. Plieno pramonė čia išlieka jautri dėl energetikos kainų, tiekimo grandinių saugumo, gynybos poreikių ir spaudimo mažinti taršą, todėl valstybės vis dažniau renkasi tiesioginį įsikišimą.

  • Briuselis perspėja: dialogo su Kinija neužteks – ruošia vienašales priemones iki spalio

    Briuselis perspėja: dialogo su Kinija neužteks – ruošia vienašales priemones iki spalio

    ES žada griežtinti prekybos apsaugą

    Europos Komisijos prekybos direktorato vadovybės atstovas Denisas Redonnet Europos Parlamento nariams pareiškė, kad Europos Sąjunga iki spalio ketina suaktyvinti priemones prieš pigų importą iš Kinijos. Pasak jo, vien derybos su Pekinu nebus pakankamos, jei ES rinka ir pramonė patirs dar didesnį spaudimą.

    Įtampa tarp Briuselio ir Pekino išlieka aukšta, nes ES siekia apčiuopiamų rezultatų mažinant prekybos disbalansą ir stabdant perteklinių Kinijos gamybos pajėgumų poveikį. Kinija tuo metu perspėja dėl galimų atsakomųjų veiksmų, jei ES imsis ribojimų.

    „Vien dialogo neužteks“, – sakė Denisas Redonnet.

    Taikinys – sektoriai, kuriuos spaudžia importas

    Europos Komisija pabrėžia, kad problema apima ne vieną šaką: spaudimą jaučia plieno, chemijos, staklių, elektronikos ir kiti gamintojai. ES institucijų vertinimu, kai kuriose rinkose kainas lemia didelis subsidijuojamų ar itin pigiai siūlomų prekių srautas.

    Komisija signalizuoja, kad iki spalio gali būti priimami sprendimai, kurie veiktų lygiagrečiai deryboms su Kinija. Praktikoje tai gali reikšti greitesnį prekybos gynybos instrumentų taikymą, kai kyla grėsmė Europos pramonės bazei ir darbo vietoms.

    Kvotos, muitai ir antidempingo tyrimai

    Plieno sektoriuje ES jau ėmėsi griežtesnio režimo: nuo liepos 1 dienos kai kuriems importuojamo plieno srautams padidinti muitai, taip pat koreguotos kvotos. Komisija leidžia suprasti, kad panašūs apsaugos mechanizmai gali būti pritaikyti ir kitose pramonės šakose, jei importo šuolis bus laikomas žalingu.

    Vis dėlto tokios priemonės ES viduje nėra automatinės: joms dažnai reikia valstybių narių daugumos pritarimo, o interesai skiriasi. Vienos šalys akcentuoja vietos gamintojų apsaugą, kitos labiau rūpinasi pramone, kuri priklauso nuo pigesnių įvežtinių žaliavų ar komponentų.

    Lygiagrečiai Komisija dirba su solidarumo mechanizmu, kuris galėtų amortizuoti poveikį toms valstybėms ar regionams, kuriuos labiausiai paliestų importo banga. Taip pat numatoma intensyvinti darbą „produktas po produkto“ principu, remiantis antidempingo ir antisubsidijų procedūromis.

    Pastaruoju metu ES jau pradėjo naują antidempingo tyrimą dėl kiniškų Pekino anties produktų, argumentuodama, kad rinkoje gali formuotis perteklinis ir kainas iškreipiantis pasiūlos spaudimas. Tokie tyrimai, jei pažeidimai nustatomi, gali baigtis papildomais muitais konkrečioms prekių grupėms.

  • Žalioji plieno gamyba dar neatsiperka: vokiečiai paskaičiavo, kokių kainų reikia lūžiui

    Žalioji plieno gamyba Europoje kol kas sunkiai randa pirkėjų ne dėl technologijų stokos, o dėl kainos. Vokietijoje atlikta analizė rodo, kad „žaliojo“ plieno priedas prie įprasto produkto šiandien dažnai yra per didelis, kad masiškai įsitrauktų tokie sektoriai kaip automobilių pramonė.

    Skaičiuojama, kad gamintojų pasiūlymuose plokščiųjų gaminių iš žaliosios plieno partijos kaina neretai būna didesnė maždaug 170–200 eurų už toną, o kai kuriais atvejais priedas siekia ir apie 300 eurų. Net ir mažesnis skirtumas, artimas 120–200 eurų už toną, daugeliui pirkėjų reiškia, kad sprendimą lemia ne ambicija mažinti emisijas, o biudžetas.

    Kur slypi didžiausios emisijos?

    Plienas, naudojamas automobilių kėbulams, dažniausiai gaminamas iš geležies rūdos pirminėje gamyboje, kuri paprastai sukuria didžiausią išmetimų dalį. Tuo metu armatūros ar konstrukcinio plieno rinkoje didelę dalį sudaro antrinė gamyba iš metalo laužo elektrinėse krosnyse, o jos emisijos ženkliai mažėja, jei naudojama žalia elektros energija.

    Reikšmingas pirminės gamybos pėdsako mažinimas siejamas su tiesioginiu geležies redukavimu, kai vietoje iškastinio kuro naudojamas žalias vandenilis. Būtent čia atsiremta į kainą: vandenilio savikaina labai priklauso nuo elektros kainų, nes jo gamybai reikia didelių elektros kiekių.

    Kokios kainos reikalingos atsiperkamumui?

    Analizėje teigiama, kad norint, jog investicijos į DRI technologijas su žaliuoju vandeniliu taptų ekonomiškai patrauklios, iki 2035 metų reikėtų išlaikyti vandenilio kainą apie 140 eurų už megavatvalandę. Taip pat įvardijamas ir elektros kainos orientyras: maždaug 60 eurų už megavatvalandę per tą patį laikotarpį.

    Akcentuojama, kad 2022 metais Europoje šoktelėjus energijos kainoms, pabrango ir vandenilis, todėl pramonės planavimas tapo rizikingesnis. Kaip viena iš priemonių minimos tikslinės nuolaidos dideliems vartotojams: apie 10 eurų už megavatvalandę elektrai ir apie 20 eurų už megavatvalandę vandeniliui, kad būtų sumažinta perėjimo prie mažesnių emisijų technologijų kaina.

    Kokios paramos prašo pramonė?

    Tyrimo autoriai siūlo neapsiriboti vien kainų prognozėmis ir akcentuoja investicinės paramos poreikį. Kaip realistiškas instrumentas įvardijamos dotacijos arba mažų palūkanų paskolos, kurios galėtų dengti iki 50 proc. investicijų, nes plieno gamybos transformacija reikalauja itin didelio kapitalo.

    Taip pat išskiriamos paklausos skatinimo priemonės, ypač viešieji pirkimai, kur galima suteikti pirmenybę mažesnių emisijų produktams ir vietos gamintojams, taikant local content principą. Idėja paprasta: jei valstybė ir savivaldybės nuosekliai pirktų „žalesnį“ plieną, rinkoje atsirastų labiau prognozuojama paklausa, kuri mažintų riziką investuotojams.

    Platesniame Europos kontekste pažymima, kad iki 2050 metų ES plieno paklausa gali siekti 160–180 mln. tonų per metus, o Vokietijai tektų reikšminga dalis „klimatui palankesnės“ gamybos. Tačiau kol kas pagrindinė kliūtis išlieka ta pati: norint, kad žalioji plieno gamyba taptų ne nišine, o masine, kainų skirtumas turi tapti pirkėjams priimtinas be nuolatinio papildomo mokesčio už toną.

  • Čenstakavos plieno gamykla baigė remontus ir grįžta į pilną pajėgumą: gamyba jau ir gynybai

    Lenkijoje veikianti Čenstakavos plieno gamykla užbaigė nuo gegužės vykdytus vadinamuosius vidutinius plieno liejyklos ir valcavimo cecho remonto darbus. Įmonė skelbia, kad po šio etapo grįžta prie pilnos apimties gamybos ir ruošiasi didinti pristatymus klientams.

    Gamyklos vadovas Adrianas Sienickis teigia, kad didžiausi iššūkiai kilo dėl seniai neatnaujintos valcavimo infrastruktūros. Pasak jo, dalis įrenginių buvo remontuojami rečiau, nei reikėtų, o kai kurių technologinių grandžių atnaujinimas užtruko ilgiau, nei planuota.

    „Liepos mėnesį įsibėgėjame ir gamyba jau vyks pilnu tempu. Esame visiškai pasirengę tiekti produkciją ten, kur rinkoje jos reikia“, – sakė Adrianas Sienickis.

    Gamybos apimtys ir planai

    Gamyklos teigimu, valcavimo cechas šiuo metu dirba naudodamas plieną, pagamintą liejykloje, kur remonto darbai buvo baigti anksčiau. Įmonė nurodo, kad gamybos apimtys jau atitinka numatytą planą, nors birželis dėl nusikėlusio remonto buvo silpnesnis.

    Skelbiama, kad mėnesinis valcuojamos produkcijos kiekis siekia apie 45 000 tonų, o papildomai tiekiama apie 5 000 tonų į kitas gamybos grandis. Vadovybė pabrėžia, kad metų planą dar teks pasivyti, tačiau atsilikimas, anot jų, nėra didelis.

    „Planą, nors jis ambicingas, galima įgyvendinti. Norėdami išlaikyti pelningumą, turime gaminti ir dar kartą gaminti“, – sakė Adrianas Sienickis.

    Plienas gynybos pramonei

    Įmonė taip pat akcentuoja, kad plečia produktų asortimentą ir jau pradėjo gaminti produkciją, skirtą gynybos sektoriui. Skelbiama, kad nuo birželio pradžios pradėta gynybinės paskirties gamyba, orientuojantis į bendradarbiavimą su Lenkijos gynybos pramonės įmonėmis.

    Tarp prioritetų minimos specialios paskirties storos plieno plokštės, kurios naudojamos gynybos pramonėje, laivų statyboje ir kai kuriuose energetikos projektuose. Įmonė pabrėžia, kad tokio tipo specializuota produkcija yra strategiškai svarbi, o jos paklausa regione gali augti dėl didėjančių gynybos užsakymų ir tiekimo grandinių lokalizavimo.

    Gamykla nurodo, kad jos projektiniai pajėgumai siekia apie 700 000 tonų plieno per metus liejykloje ir iki 1 500 000 tonų valcuotos produkcijos per metus valcavimo ceche. Pasak vadovybės, pagrindinis artimiausių mėnesių tikslas – stabiliai išnaudoti pajėgumus ir grįžti prie prognozuojamų pristatymų klientams.

  • Vokietijos plieno pramonė perspėja: lėšų perstumdymas gali pristabdyti dekarbonizaciją

    Vokietijos plieno pramonę vienijanti asociacija WV Stahl perspėja, kad planuojami 2027 metų biudžeto pakeitimai gali susilpninti paramą sektoriaus pertvarkai į klimatui neutralią gamybą. Asociacijos teigimu, signalas ypač neramina dėl didelių investicijų, kurios artimiausiais metais būtinos pereinant prie mažiau taršių technologijų.

    Kalbama apie Vokietijos vyriausybės planą dalį lėšų perkelti iš Klimato ir transformacijos fondo į bendrą valstybės biudžetą. Vokietijos žiniasklaida ir institucijos viešai minėjo daugiau kaip 100 mlrd. eurų biudžeto spragą, kuri siejama su lėtesniu ekonomikos augimu ir mažesnėmis mokestinėmis įplaukomis.

    WV Stahl akcentuoja, kad vienas jautriausių klausimų plieno pramonei yra energijos kaina, nuo kurios priklauso konkurencingumas Europoje ir pasaulyje. Asociacija teigia, kad bet koks finansavimo sumažinimas gali paveikti priemones, kurios turėtų amortizuoti aukštas elektros sąnaudas energijai imlioms įmonėms.

    Kas yra Klimato ir transformacijos fondas?

    Klimato ir transformacijos fondas yra viena pagrindinių Vokietijos priemonių finansuoti klimato politikos ir pramonės modernizavimo projektus. Fondas pildomas, be kita ko, pajamomis iš ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos, o šios lėšos tradiciškai laikomos svarbiu svertu mažinant pramonės dekarbonizacijos kaštus.

    Pramonės atstovų argumentas paprastas: jei įmonės moka už taršą per ES sistemą, dalis surinktų pinigų turi grįžti atgal į technologinę transformaciją. Tai ypač aktualu plieno gamyboje, kur pereinant nuo anglies technologijų prie vandeniliu ar elektra grįstų sprendimų investicijos siekia milijardus.

    „Lėšos iš taršos leidimų prekybos, kurias generuoja pramonės įmonės, turi visiškai sugrįžti atgal į pramonę ir remti transformaciją“, – sakė WV Stahl vadovė Kerstin Maria Rippel.

    Kodėl energijos kaina tampa lemiama?

    Vokietijos plieno sektorius pabrėžia, kad dekarbonizacija be konkurencingos elektros kainos sunkiai įmanoma. Modernios, mažiau taršios technologijos dažnai reiškia didesnį elektros poreikį, todėl elektros kainų svyravimai ir tinklo mokesčiai tampa viena iš svarbiausių rizikų.

    WV Stahl primena tikslą, apie kurį viešai diskutuojama Vokietijoje, užtikrinti pramonei maždaug 50 eurų už megavatvalandę elektros kainos lygį. Asociacijos teigimu, būtent toks kainos orientyras gali padėti pritraukti investicijas ir išlaikyti gamybą Vokietijoje, o ne perkelti ją į regionus su pigesne energija.

    Fone vyksta platesnės diskusijos apie viešųjų finansų prioritetus, įskaitant didesnes išlaidas gynybai ir taupymo priemones kituose sektoriuose. Pramonė baiminasi, kad trumpalaikis biudžeto „lopymas“ gali turėti ilgalaikę kainą, jei dėl to sulėtėtų plieno gamybos pertvarka ir išaugtų priklausomybė nuo importo.

  • Lenkijos koksininkystė prieš Europos Komisijos naują ETS benchmarką: sektorius klausia, iš kur skaičiai

    Europos Komisijos birželio pabaigoje priimtas įgyvendinimo reglamentas, nustatantis 2026–2030 metų nemokamų taršos leidimų skyrimo rodiklius, sukėlė aštrią reakciją Lenkijos koksininkystės sektoriuje. Pramonės atstovai tvirtina, kad naujasis emisijų benchmarkas koksui nustatytas per žemai ir gali smarkiai padidinti įmonių kaštus.

    Reglamentas numato, kad koksui 2026–2030 metų laikotarpiu taikomas rodiklis bus 0,143 leidimo vienai tonai, kai 2021–2025 metais jis siekė 0,217. Sektoriaus vertinimu, toks pokytis reikštų mažesnę nemokamų leidimų alokaciją ir didesnį poreikį trūkstamus leidimus įsigyti rinkoje.

    Kas pasikeitė ir kodėl tai svarbu

    Koksas gaminamas iš koksuojamosios anglies ir yra vienas svarbiausių tradicinės plieno gamybos grandinės elementų, ypač aukštakrosnių technologijoje. Dėl to bet kokie taršos leidimų sistemos pokyčiai koksui tiesiogiai veikia plieno pramonės sąnaudas ir konkurencingumą, ypač kai pasaulinėje rinkoje ES gamintojai konkuruoja su regionais, kur anglies dioksido kainodara taikoma silpniau.

    Diskusijos metu Lenkijos parlamente veikiančiame Energetikos ir vandenilio klausimų formate verslo atstovai akcentavo du pagrindinius tikslus. Pirmasis – grąžinti koksui ankstesnį, 2021–2025 metų lygio benchmarką, antrasis – užtikrinti, kad koksininkystė būtų įtraukta į benchmarkų peržiūros procesą ir turėtų galimybę realiai įvertinti skaičiavimų pagrindą.

    Didžiausia intriga – metodika ir duomenys

    Didžiausias sektoriaus klausimas – kokiais konkrečiais duomenimis Europos Komisija rėmėsi nustatydama naują rodiklį. Pramonės atstovai viešai teigė bandantys patys atkurti skaičiavimą, tačiau jų turimi duomenys esą nesutampa su naujai paskelbtais dydžiais.

    „Jeigu mes patys negalime atsekti, kaip gautas šis benchmarkas, kyla klausimas, kokiais duomenimis jis buvo apskaičiuotas“, – sakė pramonės atstovė, dalyvavusi diskusijoje.

    Viešai skelbiamoje informacijoje nurodoma, kad benchmarkai išvedami pagal 10 proc. efektyviausių įrenginių emisijų rezultatą, tačiau konkretūs įrenginių duomenys nėra atskleidžiami. Valstybės institucijų atstovai pripažino, kad detalių duomenų apie skaičiavimo bazę jie taip pat neturi, nes Europos Komisija tai sieja su komerciškai jautria informacija.

    Ką tai gali reikšti rinkai

    Sektoriaus argumentas remiasi tuo, kad mažesnė nemokama alokacija didina priklausomybę nuo ETS rinkos kainų, o tai gali paskatinti gamybos perkėlimą už ES ribų, jei nebus pakankamų apsaugos priemonių. Šis klausimas ypač svarbus pereinamuoju laikotarpiu, kai ES griežtina klimato politiką, o pramonei tenka ir investicijų į taršos mažinimą, ir leidimų pirkimo našta.

    Kartu primenama, kad ES strateginiuose dokumentuose koksuojamoji anglis yra įvardijama kaip svarbi žaliava pramonei, todėl koksininkystės atstovai ragina klimato ir žaliavų politiką derinti nuosekliau. Tarp keliamų idėjų minima ir koksui palankesnė reguliacinė aplinka, didesnis proceso skaidrumas bei aiškesnės, vienodos metodikos taikymas visiems sektoriaus dalyviams.

    Artimiausiu metu diskusija gali persikelti į platesnį ETS sistemos peržiūros kontekstą, nes dalis valstybių narių siekia didesnio skaidrumo nustatant benchmarkus ir aiškesnių kriterijų, kaip pramonė gali pasivyti geriausių įrenginių rezultatus. Koksininkystės sektorius tikisi, kad jo argumentai bus įvertinti dar prieš įsigaliojant 2026–2030 metų alokacijos taisyklėms.

  • ES smogia plieno importui: kvotos ir 50 proc. tarifai jau nuo liepos 1 dienos – kas laimės?

    ES smogia plieno importui: kvotos ir 50 proc. tarifai jau nuo liepos 1 dienos – kas laimės?

    Europos Sąjunga nuo liepos 1 dienos įveda naują plieno importo kvotų paskirstymo tvarką prekybos partneriams, siekdama pristabdyti į Bendrijos rinką plūstančius srautus ir apsaugoti vietos gamintojus. Priemonė siejama su augančiu pasauliniu plieno pertekliumi ir baimėmis, kad pigesnis importas gali spausti kainas bei darbo vietas Europos plieno pramonėje.

    Pagal anksčiau suderintą politinį sprendimą, į ES be muito galės patekti iki 18,3 mln. tonų plieno per metus, o viršijus šią ribą bus taikomi gerokai griežtesni muitai. Numatoma, kad tarifai už kvotų ribų didės iki 50 proc., taip signalizuojant rinkai, kad papildomi srautai taps ekonomiškai mažiau patrauklūs.

    Kas skatina sugriežtinimą?

    Sprendimas priimtas augant įtampai su Kinija, iš kurios, ES vertinimu, kyla didelė dalis pasaulinio plieno pertekliaus. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija prognozuoja, kad pasaulinė plieno perteklinė gamyba iki 2027 metų gali išaugti iki 721 mln. tonų, o tai didina spaudimą rinkoms ieškoti apsaugos priemonių.

    Papildomu veiksniu tapo Jungtinių Valstijų sprendimas praėjusiais metais smarkiai padidinti plieno importo tarifus, dėl ko dalis eksporto srautų, kurie anksčiau keliavo į JAV, galėjo būti nukreipti į Europą. ES pareigūnai tokį efektą apibūdina kaip prekybos nukreipimą, kai užsidarius vienai didelei rinkai, perteklius ieško alternatyvų kitur.

    Kam bus taikomos lengvatos?

    Su nauja kvotų sistema siejama ir politinė žinutė artimiausiems partneriams: pusė leidžiamo 18,3 mln. tonų metinio kiekio bus paskirstyta šalims, su kuriomis ES yra sudariusi laisvosios prekybos susitarimus. Tarp minimų partnerių yra Jungtinė Karalystė, Šveicarija ir Indija, kurios pastarosiomis savaitėmis aktyviai siekė palankesnių sąlygų.

    Dalies valstybių kvotos bus nustatomos pagal realius prekybos srautus 2022–2024 metais, kad paskirstymas būtų kuo artimesnis ankstesniems rinkos įpročiams. Atskirą statusą gauna Ukraina, kuriai numatytas specialus režimas, siekiant išlaikyti jos eksportą į ES karo sąlygomis.

    „Suteikiame rinkos dalyviams nuspėjamumą, nustatydami aiškias ir skaidrias kvotų paskirstymo taisykles ir taikydami sąžiningą bei objektyvią metodiką“, – sakė ES prekybos komisaras Marošas Šefčovičius.

    Ką tai gali reikšti rinkai?

    Praktiškai kvotos ir aukštesni tarifai virš jų gali mažinti staigius importo šuolius, tačiau kartu kelti įtampą su tais tiekėjais, kuriems patekti į ES rinką taps sunkiau. Plieno kainų dinamika priklausys nuo to, ar tiekėjai persiorientuos į kitas rinkas, ar bandys išlaikyti pozicijas Europoje, prisiimdami papildomus kaštus.

    Europos Komisija pabrėžia, kad tai nėra vienkartinė priemonė: ES jau taiko apie 80 prekybos gynybos priemonių, įskaitant antidempingo muitus, ir dalis jų nukreiptos į, Bendrijos vertinimu, nesąžiningai pigų importą. Artimiausiais mėnesiais verslui svarbiausia bus aiškumas, kaip kvotos veiks praktikoje, ir ar išimtys partneriams sumažins riziką tiekimo grandinėms.