Daugelis arbatą ruošia tuo pačiu būdu: užverda vandenį, užpila arbatžoles ir palieka kelioms minutėms. Tačiau būtent čia dažniausiai ir slypi priežastis, kodėl gėrimas kartais būna kartus, sutraukiantis arba, priešingai, vandeningas ir be aiškaus aromato.
Skirtingoms arbatoms reikia skirtingos vandens temperatūros ir plikymo laiko. Per karštas vanduo ypač greitai ištraukia taninus ir kitus junginius, kurie sustiprina kartumą, o per vėsus vanduo neleidžia atsiskleisti kvapui ir skoniui.
Žaliajai arbatai verdantis vanduo netinka
Viena dažniausių klaidų yra žaliąją arbatą užpilti ką tik užvirusiu vandeniu. Tokiu atveju skonis dažnai tampa aštrus, kartus ir sutraukiantis, nes lapeliai per greitai atiduoda medžiagas, kurios dominuoja prieš švelnesnius aromatus.
Žaliajai arbatai paprastai tinka maždaug 70–80 laipsnių vanduo. Jei neturite termometro, paprasta taisyklė yra po užvirimo luktelėti kelias minutes, kol vanduo šiek tiek atvės.
Plikymo laikas taip pat svarbus: daugeliu atvejų verta pradėti nuo 2–3 minučių ir tuomet koreguoti pagal skonį. Per ilgai laikoma žalia arbata dažniau tampa karti, o ne sodresnė.
Juodajai arbatai reikia daugiau karščio
Juodoji arbata yra atsparesnė temperatūrai, todėl jai paprastai tinka apie 90–100 laipsnių vanduo. Užpylus per vėsiu vandeniu, gėrimas neretai išeina blankus, o aromatas atsiveria silpniau.
Dažniausiai juodajai arbatai pakanka 3–5 minučių. Jei ji nuolat gaunasi per karti, dažnai geresnis sprendimas yra trumpinti plikymo laiką, o ne skiesti vandeniu ar saldinti.
Baltosios ir žolelių arbatos: skirtingi principai
Baltoji arbata yra švelnesnė, todėl ją taip pat geriau plikyti ne verdančiu, o maždaug 75–85 laipsnių vandeniu. Tokia temperatūra padeda išlaikyti subtilius aromatus ir sumažina riziką, kad skonis bus šiurkštus.
Žolelių arbatos, tokios kaip ramunėlių, mėtų ar melisų, dažniausiai gali būti užpilamos labai karštu, beveik verdančiu vandeniu, apie 90–100 laipsnių. Kad skonis būtų ryškesnis, jas dažnai palieka plikytis ilgiau, maždaug 5–10 minučių.
Skonį gali pakeisti ir pats vanduo. Kietesnis vanduo, kuriame daugiau mineralų, kartais užgožia aromatus, o pakartotinai virintas vanduo dažniau duoda plokštesnį skonį, todėl geriau naudoti šviežią vandenį ir užvirti tik tiek, kiek reikia.
Dar viena dažna klaida yra bandymas stiprinti arbatą vien ilgiau laikant maišelį ar lapelius puodelyje. Jei norisi sodresnio skonio, dažniau padeda tinkamas arbatžolių kiekis ir teisingas plikymo laikas, nes perlaikyta arbata tampa karti, o ne maloniai stipri.
Praktinis atmintukas paprastas: žaliajai arbatai tinka 70–80 laipsnių ir 2–3 minutės, baltajai apie 75–85 laipsnius ir 3–5 minutės, juodajai 90–100 laipsnių ir 3–5 minutės, o žolelių arbatoms dažnai tinka beveik verdantis vanduo ir 5–10 minučių. Jei ant pakuotės nurodyta konkreti temperatūra, patikimiausia laikytis būtent jos.