CP v2

Tag: Plokščiosios kirmėlės

  • Samooje 1990-aisiais atgabentas plėšrus kirminas turėjo naikinti invazines sraiges, bet tapo grėsme

    1990-aisiais Samoa salose kovai su invazinėmis milžiniškomis afrikinėmis sraigėmis buvo pasitelktas plėšrus Naujosios Gvinėjos kilmės plokščiasis kirminas. Priemonė, turėjusi sumažinti kenkėjų populiaciją, netrukus tapo nauja ekologine problema.

    Mokslininkų vertinimu, kirminas neapsiribojo tik taikiniu ir pradėjo medžioti vietines salų sraiges, ypač medžiuose gyvenančias rūšis. Dėl to kai kurios endeminės sraigės, kurių arealas ir taip buvo labai ribotas, patyrė staigų nykimą.

    Svarbi detalė ta, kad šis plokščiasis kirminas geba ne tik slėptis miško paklotėje, bet ir lipti į medžius. Tai reiškė, kad jis pasiekė ne vien ant žemės gyvenančius moliuskus, bet ir medžių lajų ekosistemose besislepiančias sraiges.

    Salose gyvenančios rūšys dažnai evoliucionuoja izoliuotai, todėl neturi natūralių apsaugos mechanizmų prieš naujai atsiradusius plėšrūnus. Kai į tokią aplinką patenka svetimžemė rūšis, jos poveikis gali būti neproporcingai didelis ir greitas.

    Vietinės sraigės atlieka svarbų vaidmenį miško ekosistemose: minta organinėmis liekanomis, grybais, prisideda prie skaidymo procesų ir maistinių medžiagų apytakos. Joms nykstant, keičiasi ir platesni tropinių miškų procesai.

    Padėtį sunkino ir tai, kad plėšrų kirminą išnaikinti beveik neįmanoma: jis mažas, aktyvesnis naktimis, lengvai nepastebimas ir greitai dauginasi. Tokios savybės invazinėms rūšims suteikia pranašumą, ypač kai kontrolė pradedama per vėlai.

    Šis atvejis dažnai minimas kaip perspėjimas, kad biologinė kenkėjų kontrolė turi būti taikoma itin atsargiai. Net jei naujas organizmas atrodo kaip logiškas sprendimas, jis gali pradėti naikinti ne tik taikinį, bet ir vietines rūšis.

    Šiandien tokioms situacijoms valdyti vis dažniau taikomos biosaugos priemonės, ribojančios dirvožemio, augalų ir sodinamosios medžiagos judėjimą tarp teritorijų. Kartu vykdomos vietinių rūšių apsaugos programos, įskaitant veisimą nelaisvėje ir griežtesnę invazinių rūšių stebėseną.

    Ekspertai pabrėžia, kad salų regionams ypač svarbi ankstyvo aptikimo sistema ir greita reakcija, nes invazinė rūšis, įsitvirtinusi gamtoje, dažnai tampa nebevaldoma. Tuo pat metu klimato kaita ir buveinių nykimas didina spaudimą rūšims, todėl kiekviena papildoma grėsmė gali tapti lemtinga.

  • Mokslininkai permaitino mikroskopinę kirmėlę – ji per kelias dienas tapo klonų grandine

    Mokslininkai permaitino mikroskopinę kirmėlę – ji per kelias dienas tapo klonų grandine

    Gausiai pamaitinta mikroskopinė gėlavandenė plokščioji kirmėlė gali staigiai pailgėti ir per kelias dienas tapti laikina grandine iš kelių sujungtų klonų. Tokį reiškinį, stebėtą Stenostomum genties kirmėlėse, aprašė Varšuvos universiteto mokslininkų komanda.

    Tyrėjai pabrėžia, kad pokyčio nesukelia nauja genetinė mutacija ar DNR persitvarkymas. Vietoj to, dėl maisto gausos persidengia įprasti nelytinio dauginimosi ciklai ir kirmėlė pradeda „auginti“ kitą kloną dar neatsiskyrus ankstesniajam.

    Kas iš tiesų vyksta kirmėlės kūne?

    Stenostomum kirmėlės dažnai dauginasi nelytiškai, formuodamos naują kūno segmentą su galvos užuomazga, kuri vėliau atsiskiria ir ima gyventi savarankiškai. Šis procesas vadinamas paratomija, o jam vykstant suaktyvėja vystymąsi ir kūno ašių formavimą kontroliuojantys genai.

    Eksperimentuose padidinta maisto pasiūla pakeitė „grafiką“: kūnas pailgėdavo taip greitai, kad naujas dauginimosi ciklas startuodavo dar nepasibaigus ankstesniam. Dėl to vienu metu vystėsi keli segmentai, o grandinėje laikinai matydavosi kelios galvos.

    Mokslininkai nurodo, kad pirmos galvos požymiai dažniausiai išryškėja maždaug po 2 dienų nuo intensyvaus maitinimo pradžios. Maždaug po 4 dienų ilgiausios grandinės gali siekti 4 ar 5 sujungtus „individus“, dar vadinamus zooidais.

    Kodėl grandinės susidaro taip patikimai?

    Komanda tyrė kelių rūšių mikroskopinį grobį ir nustatė, kad keturios Stenostomum rūšys stabiliai augo, kai buvo šeriamos vienaląsčiais gėlavandeniais organizmais su žaliais dumbliais. Keičiant grobio kiekį, grandinių susidarymo dažnis ryškiai didėjo, kai maisto būdavo daugiau.

    „Labiausiai nustebino, kad šis efektas yra labai patikimas ir lengvai pakartojamas: pakanka kirmėles tris dienas laikyti didelėje konkretaus grobio koncentracijoje, ir grandinės susidaro nuolat“, – sakė Varšuvos universiteto zoologas Ludwikas Gąsiorowskis.

    Tyrimo autoriai tokias struktūras vadina parakolonijomis, nes jos primena klonines kolonijas formuojančius gyvūnus, tačiau vėliau vis tiek suyra. Grandinės nėra pastovios: kai seniausia galva užbaigia vystymąsi, jungtys po truputį nutrūksta ir kirmėlės išsiskiria į mažesnes grandinėles arba pavienius individus.

    Ar grandinė suteikia pranašumą gamtoje?

    Komanda bandė įvertinti, ar buvimas grandinėje duoda tiesioginės naudos, pavyzdžiui, ar sujungti segmentai „dalijasi“ virškinimo darbu. Aiškių įrodymų, kad virškinimas grandinėje taptų kolektyvinis, tyrėjai nepateikė.

    Vis dėlto vienos rūšies atveju grandinės laboratoriniuose bandymuose buvo rečiau pasirenkamos plėšrūnų nei pavienės kirmėlės, nors kitos rūšies atveju toks skirtumas nepasitvirtino. Patys autoriai įspėja nepervertinti kelių galvų „sumanaus“ efekto ir svarsto, kad reikšmę gali turėti paprastesnis veiksnys – didesnis bendras kūno dydis ir judėjimui svarbių blakstienėlių gausa.

    Šis darbas pateiktas kaip bioRxiv išankstinė publikacija, tad dar nėra praėjęs pilnos recenzavimo procedūros. Nepaisant to, jis įdomus tuo, kad parodo, kaip vien tik aplinkos sąlygos, šiuo atveju maisto gausa, gali per trumpą laiką pakeisti dauginimosi dinamiką ir sukurti į koloniją panašią, bet laikiną kūno struktūrą.