Milžiniškas ugnikalnio išsiveržimas prieš 22 milijonus metų dabartinėje šiaurės Čilėje tarsi „užšaldė“ Andų kalnų grandinės formavimosi akimirką. Mokslininkai teigia, kad po storu vulkaninių nuogulų sluoksniu išliko kraštovaizdžio „nuotrauka“ iš laikų, kai Andai dar tik kilo.
Kaip rašo „Live Science“, išsiveržimas įvyko Laukos kalderoje ir apgaubė aplinką uoliena, vadinama ignimbritu. Ji susidaro po piroklastinio srauto – karšto pelenų, dujų ir uolienų mišinio, kuris gali užgriūti didžiules teritorijas.
Piroklastiniai srautai istorijoje geriausiai žinomi dėl Pompėjos tragedijos, tačiau šiuo atveju „palaidotas“ ne miestas, o visas kraštovaizdis. Tyrėjai pabrėžia, kad tokios nuogulos gali išsaugoti užuominas apie tai, kaip kalnai atrodė prieš išsiveržimą ir kokiu tempu jie augo.
Naujame tyrime, paskelbtame rugsėjo 11 dieną žurnale „Science Advances“, autoriai bandė atkurti, kas slypi po ignimbrito sluoksniu. Nors fiziškai atkasti palaidoto reljefo neįmanoma, galima analizuoti nuogulų „antklodės“ formą ir pasitelkti žinias apie tai, kaip upės ardo ir formuoja kalnų šlaitus.
Kas slypi po ignimbrito „antklode“
Tyrėjai daro išvadą, kad prieš išsiveržimą Andų teritorijoje greičiausiai dominavo ne stačios viršūnės, o banguotos kalvų papėdės. Tai reikštų, kad prieš 22 mln. metų šioje vietoje dar nebuvo susiformavę šiandien Andams būdingi aštrūs kalnagūbriai.
Skaičiavimai rodo, kad pirminis vulkaninio srauto nuolydis nuo Laukos kalderos buvo maždaug 1,5 laipsnio. Toks santykinai švelnus nuolydis tapo svarbia užuomina, leidusia spręsti apie tuometinį reljefą ir vėlesnius jo pokyčius.
Be to, mokslininkai įvertino eroziją ir bandė apskaičiuoti, kaip greitai kilo uolienos, kai vandenyninė Naskos plokštė slinko po Pietų Amerikos žemynine pluta. Būtent toks plokščių judėjimas laikomas pagrindiniu Andų formavimosi „varikliu“.
Ką tyrimas sako apie Andų augimo tempą
Pasak autorių, iki išsiveržimo plutos kilimas buvo ne didesnis nei 0,26 kilometro per milijoną metų. Tai leistų manyti, kad Andai augo lėtai, bet nuosekliai, o ne staiga „iššoko“ per palyginti trumpą geologinį laikotarpį.
Mokslinėje bendruomenėje diskutuojama, ar Andai kilo stabiliai 40–50 milijonų metų, ar ilgai augo itin lėtai, o ryškiau pakilo tik per pastaruosius 6–10 milijonų metų. Tyrimo autoriai teigia, kad jų rezultatai labiau palaiko lėto ir tolygaus augimo scenarijų.
Tyrėjai priduria, kad panašus metodas galėtų būti pritaikytas ir kitoms pasaulio kalnų sistemoms. Dideli ignimbrito telkiniai, jei jų forma ir vėlesnė erozija gerai ištyrinėti, gali tapti savotiškais „geologiniais archyvais“, saugančiais informaciją apie seniai palaidotus kraštovaizdžius.
