Tag: PLOS One

  • Tyrimas su 15 000 žmonių atskleidė, kas lemia, kad apkabinimas įsimena ilgam

    Vieniems apkabinimas – tik mandagus pasisveikinimas, o kiti išlieka atmintyje metų metus. Naujas tyrimas, kuriame dalyvavo 15 049 suaugusieji Jungtinėje Karalystėje, aiškinosi, kas lemia, kad apkabinimas tampa „nepamirštamas“.

    Tyrėjai susiejo tokių prisiminimų tikimybę su keliais veiksniais: empatija, požiūriu į fizinį artumą ir prisirišimo (angl. attachment) ypatumais. Kitaip tariant, ne visiems tas pats gestas reiškia tą patį.

    Pagrindinė mintis paprasta: apkabinimo patirtį formuoja ne vien pats veiksmas, bet ir tai, kaip žmogus apskritai jaučiasi intymumo, prisilietimų ir emocinio artumo situacijose.

    Lietuvos skaitytojui ši tema aktuali bent tuo, kad kasdienėse situacijose – gedint, patiriant stresą ar džiaugsmą – apkabinimas dažnai tampa „universalia“ reakcija, tačiau ne visada yra priimamas vienodai.

    Kaip prisirišimo stilius keičia patirtį

    Viena iš tyrimo išvadų – žmonės, kuriems būdingas didesnis prisirišimo vengimas (polinkis laikytis emocinio atstumo artimuose ryšiuose), rečiau prisimena apkabinimą kaip teigiamai reikšmingą.

    Tuo metu tie, kuriems būdingas prisirišimo nerimastingumas (dažnesnės baimės prarasti artumą), tokius prisiminimus turėjo dažniau. Tai rodo, kad apkabinimas gali būti suvokiamas ir kaip nuraminimas, ir kaip nepatogus artumo „perteklius“.

    Įdomu ir tai, kad reikšmę turi ne vien santykiai su kitais, bet ir paties žmogaus santykis su prisilietimu: tyrime minima, kad žmonės, kuriems fiziškai nepatinka apkabinimo pojūtis arba sunku „pataikyti“ su apkabinimo stiprumu, teigiamą patirtį prisiminė rečiau.

    Empatija taip pat siejosi su didesne tikimybe prisiminti prasmingą apkabinimą. Vis dėlto tyrėjai pabrėžė: ryšiai statistiškai buvo nedideli, todėl tai nėra vieninteliai veiksniai.

    Kodėl dažnesni apkabinimai nebūtinai reiškia daugiau prisiminimų

    Tyrime pateikiamas ir netikėtas niuansas: vien apkabinimų ar bučinių „dažnis“ nebuvo reikšmingas veiksnys, prognozuojantis, ar žmogus apskritai prisimins apkabinimą, kuris jam sukėlė gerą jausmą – kai įvertinami kiti bruožai.

    Tačiau žmonės, kurie įprastai šeimą ar draugus sveikina apkabinimu, tokius teigiamus prisiminimus turėjo dažniau. Tai leidžia manyti, kad svarbu ne tik kiek kartų apsikabinama, o koks yra bendras žmogaus požiūris į prisilietimą.

    Tyrėjai atkreipė dėmesį į svarbią ribą: apkabinimų dažnis buvo vertinamas vienu apklausos klausimu (ar dalyviai apkabinimą ar bučinį gauna daugumą dienų), tad tai nėra tikslus realių apkabinimų skaičiavimas.

    Kokie jausmai dažniausiai paverčia apkabinimą „nepamirštamu“

    Apklausos dalyviai dažniausiai įsimintiną apkabinimą siejo su komfortu, supratimu ir palaikymu. Iš 9 703 žmonių, kurie pasirinko vieną iš konkrečių priežasčių, 32,5 proc. nurodė komfortą, 28,7 proc. – supratimą, 20 proc. – palaikymą.

    Kitos priežastys buvo retesnės: laimė sudarė 8,1 proc., draugiškumas – 6,5 proc., o apkabinimas po ilgesnio laikotarpio be fizinio kontakto – 2,7 proc.

    Fizinis susijaudinimas buvo rečiausia priežastis – 1,5 proc. Tyrime nurodoma ir lyčių skirtumų: vyrai beveik penkis kartus dažniau nei moterys įvardijo susijaudinimą kaip pagrindinę priežastį (atitinkamai 3,9 proc. ir 0,8 proc.), o moterys dažniau rinkosi komfortą (34,6 proc. ir 25,3 proc.).

    Tyrėjai pabrėžė, kad dalyviai buvo savanoriai, dauguma – moterys, visi – iš Jungtinės Karalystės, o atsakymai rinkti 2020 metų pradžioje. Be to, rezultatai rodo sąsajas, bet neįrodo, kad asmenybės bruožai „sukelia“ tam tikrus prisiminimus, o tyrime klausta tik apie teigiamus apkabinimus.

    Studija publikuota žurnale „PLOS One“.

  • „Rytų Stounhendžas“ pasirodė ne vienintelis: netoliese aptikta dar 28 akmeniniai ratai

    Netoli Galilėjos jūros esantis Rujm el-Hiri – masyvus akmenų statinys, dažnai vadinamas „Rytų Stounhendžu“, – mokslininkams kelia klausimų jau dešimtmečius. Beveik 5 000 metų senumo, labirintą primenantis monumentas sudarytas iš koncentrinių bazalto sienų ir siekia apie 150 metrų skersmenį.

    Tačiau nauji palydoviniais vaizdais pagrįsti tyrimai rodo, kad šis objektas greičiausiai nėra vieniša architektūrinė keistenybė. Kaip rašo „ZME Science“, aplink Rujm el-Hiri užfiksuota dar 28 dideli apvalūs akmeniniai statiniai, kurių dauguma anksčiau nebuvo dokumentuoti.

    Šis atradimas keičia požiūrį į patį „Rytų Stounhendžą“: dabar archeologams tenka aiškinti ne tik vieno garsaus komplekso paskirtį, bet ir tai, kodėl panašūs apskritimai atsirado visame regione. Kai kurie iš naujai aprašytų objektų netgi yra didesni už patį Rujm el-Hiri.

    Papildomą intrigą kelia ir geologiniai duomenys: mokslininkai teigia, kad per tūkstantmečius vietovė kito dėl tektoninių judesių, todėl šiandieninė statinio orientacija gali neatspindėti pirminės. Tai meta šešėlį vienai populiariausių interpretacijų – kad monumentas buvo dangaus kūnų stebykla.

    Kas aptikta palydoviniais vaizdais

    Pirmasis tyrimas, paskelbtas 2024 metų lapkritį, buvo atliktas Tel Avivo universiteto ir Negevo Ben Guriono universiteto mokslininkų. Jie, pasitelkę palydovinę analizę, identifikavo šimtus archeologinių struktūrų – nuo pilkapių iki akmeninių linijinių sienų ir apvalių „gėlės“ formos aptvarų.

    Vėlesnis darbas, publikuotas 2026 metų kovą žurnale „PLOS One“, buvo dar konkretesnis: aukštos raiškos 2004–2024 metų palydoviniai vaizdai leido per 25 kilometrus nuo Rujm el-Hiri ribos aprašyti 28 didelius apvalius statinius, kuriuos anksčiau dažnai praleisdavo tradicinės apžvalgos.

    Pagal aprašymą, šių objektų architektūra panaši: storos bazalto sienos išdėstytos koncentriniais ratais, o kai kur vidus suskirstytas trumpesnėmis sienomis. Skersmuo įvairuoja maždaug nuo 50 iki 250 metrų.

    Išskiriamas ir vienas įspūdingiausių pavyzdžių – vadinamasis 9-asis ratas, kurio skersmuo siekia apie 250 metrų. Jis juosia nedidelį vulkaninį kūgį, o į vidų link centro tęsiasi keturios akmeninės sienos.

    Kam galėjo tarnauti šie akmeniniai ratai

    Tyrėjai pastebėjo ir geografinį dėsningumą: nemažai ratų yra netoli sezoninių upelių, taip pat įsilieja į senovinių laukų sienų ir aptvarų tinklus. Kai kurie statiniai aptinkami šalia dolmenų – senovinių akmeninių laidojimo konstrukcijų.

    Tai leidžia svarstyti, kad šie objektai buvo susiję su bendruomenėmis, kurių gyvenimas sukosi apie žemdirbystę, gyvulininkystę ir sezoninius susibūrimus. Tarp galimų funkcijų minimos apeiginės erdvės, teritoriniai žymenys arba vietos, kur susitikdavo išsisklaidžiusios grupės.

    Vis dėlto galutinės išvados kol kas atsargios: dauguma ratų dar nebuvo kasinėti, o jų statybos datos dažniausiai nėra patikslintos. Tai reiškia, kad panašumai dar neatsako, ar visi statiniai priklauso tam pačiam laikotarpiui ir tradicijai.

    Tektonika keičia interpretacijas

    Dar vienas svarbus aspektas – paties Rujm el-Hiri padėties pokyčiai per laiką. Tyrėjų geologinė rekonstrukcija rodo, kad vietovė dėl tektoninių procesų galėjo pasisukti prieš laikrodžio rodyklę ir pasislinkti dešimtimis metrų.

    Skaičiuojama, kad tektoninės plokštės šiame regione kasmet juda maždaug 0,3–0,6 colio. Per kelis tūkstantmečius toks, iš pirmo žvilgsnio nežymus, judėjimas gali reikšmingai pakeisti tai, kaip šiandien „žiūrime“ į monumento ašis ir orientaciją.

    Dėl to abejojama teorija, kuri remiasi dabartine statinio kryptimi ir teigia, esą jis buvo astronominė observatorija. Nors tai visiškai neatmeta dangaus simbolikos galimybės, tyrėjai pabrėžia, kad interpretacijos, priklausančios nuo šiandien matomos orientacijos, tampa gerokai mažiau patikimos.

    Rujm el-Hiri, atrastas 1968 metais, išlieka vienu paslaptingiausių šio regiono megalitinių objektų. Tačiau dabar, turint dešimtis panašių ratų, archeologai turi daugiau „konteksto taškų“, kurie gali padėti suprasti, ką iš tiesų planavo šių statinių kūrėjai.

  • Mokslininkai įspėja: išmanieji laikrodžiai smarkiai meluoja apie kalorijas – paklaida iki 25 proc.

    Išmanieji laikrodžiai ir kūno rengybos apyrankės daugeliui tapo kasdieniu motyvacijos įrankiu, tačiau naujas tyrimas rodo, kad jų skaičiai apie sudegintas kalorijas gali būti klaidinantys. Mokslininkai nustatė, kad populiarūs įrenginiai kalorijų sąnaudas dažnai pervertina, o paklaida gali siekti iki 25 proc.

    Tyrime buvo lyginami keturi rinkoje plačiai naudojami modeliai: „Apple Watch Series 8“, „Samsung Galaxy Watch 5“, „Fitbit Sense 2“ ir „Garmin Forerunner 955“. Bandymuose dalyvavo 58 savanoriai, kurie mynė dviratį treniruoklį vidutiniu ir dideliu intensyvumu, o jų duomenys buvo sugretinti su laboratoriniu metaboliniu analizatoriumi COSMED K5.

    Rezultatai, paskelbti moksliniame žurnale PLOS One, parodė, kad įrenginiai sudegintas kalorijas vidutiniškai išpūsdavo apie 15–25 proc. Tiksliausiai iš šio ketverto pasirodė „Apple Watch“, o „Samsung“ ir „Garmin“ dažniau rodė didesnes sąnaudas, nei nustatė laboratoriniai matavimai.

    „Fitbit Sense 2“ daliai bandymų netiko dėl techninių trikdžių: kai kuriais atvejais prietaisas per visą treniruotę fiksuodavo vos vieną sudegintą kaloriją arba rezultato išvis nepateikdavo. Dėl šių anomalijų tyrėjai šio modelio duomenis vertino atsargiai ir dalį jų atmetė.

    Praktiškai tai reiškia, kad ekrane matomi skaičiai gali sudaryti geresnį įspūdį, nei yra iš tikrųjų. Jei laikrodis po treniruotės rodo, kad sudeginote 500 kalorijų, realus skaičius gali būti arčiau 350–425, o ilgainiui toks skirtumas gali turėti įtakos svorio kontrolės planams.

    Dar vienas svarbus niuansas susijęs su individualiais skirtumais. Tyrėjai pastebėjo, kad paklaidos dažniau didėdavo žmonėms, kurių kūno riebalų procentas buvo didesnis, tačiau tiksli priežastis kol kas nėra aiški.

    Mokslininkai akcentuoja, kad tai nereiškia, jog išmanieji laikrodžiai yra nenaudingi. Jie gerai tinka stebėti aktyvumo tendencijas ir įpročių pokyčius, tačiau sudegintų kalorijų rodiklį verta laikyti apytiksliu įvertinimu, o sprendimus dėl mitybos ir krūvio grįsti ne vien skaičiumi ekrane.

  • Mitas griūva? Šveicarų tyrimas parodė, ar šuo iš tiesų daro mus laimingesnius

    Ar augintinis tikrai gerina savijautą?

    Mintis, kad šuo automatiškai mažina vienatvę ir gerina psichologinę savijautą, jau seniai tapo kone aksioma. Vis dėlto naujesni tyrimai rodo, kad ryšys nėra toks paprastas: svarbu ne tik tai, ar žmogus turi šunį, bet ir aplinkybės, santykio kokybė bei kasdieniai įpročiai.

    2026 metais žurnale „PLOS One“ paskelbta Šveicarijoje atlikta analizė rėmėsi 2021 metais vykdyta reprezentatyvia suaugusiųjų apklausa. Tyrėjai įvertino 2 328 respondentų atsakymus, lygindami tuos, kurie gyvena su gyvūnu ar turi reguliarų kontaktą, ir tuos, kurie augintinių neturi.

    Rezultatai nustebino: universalaus efekto nerado

    Tyrime vertinta savijauta, pasitenkinimas gyvenimu, vienatvės jausmas, psichologinis gerbūvis, taip pat sveikatos būklės savivertė ir naudojimasis sveikatos priežiūros paslaugomis. Į analizę įtraukti ir tokie veiksniai kaip amžius, lytis, išsilavinimas, pajamos bei gyvenamoji vieta.

    Pagrindinė išvada daugeliui gali pasirodyti netikėta: gyvūnus auginę ar su jais reguliariai bendravę žmonės statistiškai nepasirodė nei laimingesni, nei mažiau vieniši. Taip pat nenustatyta, kad jie rečiau kreiptųsi į gydytojus ar jaustų didesnį socialinį palaikymą iš kitų žmonių.

    Tyrėjai užfiksavo tik labai nedidelius skirtumus: su augintiniu gyvenę respondentai savo sveikatą vertino menkai prasčiau, o kai kurie nesveiki įpročiai pasitaikė kiek dažniau. Vis dėlto šie skirtumai buvo tokie maži, kad iš jų sunku daryti išvadą apie neigiamą augintinių poveikį.

    Kodėl atsakymas nėra vienareikšmis?

    Šis Šveicarijos tyrimas buvo momentinis, todėl jis parodo situaciją konkrečiu laikotarpiu, bet neatsako į priežasties ir pasekmės klausimą. Gali būti, kad dalis žmonių augintinį įsigyja būtent tada, kai jau jaučiasi vienišesni ar patiria sunkesnį emocinį etapą, o ne atvirkščiai.

    Svarbi ir 2021 metų aplinka, kai daugelio kasdienybę dar veikė pandemijos padariniai. Tuo metu socialiniai ryšiai, darbas ir laisvalaikis dažnai atrodė kitaip nei įprastais metais, o tai galėjo pakeisti ir tai, kaip žmonės vertina savo savijautą bei ryšius.

    Analizėje taip pat matyti, kad gyvūnus turėjusi grupė vidutiniškai buvo jaunesnė, joje buvo daugiau moterų ir dažniau gyvenančių kaimiškose vietovėse. Tokie skirtumai savaime gali lemti kitokį savijautos foną, todėl vien pagal turimą augintinį daryti apibendrinimų nepakanka.

    Ką rodo kiti tyrimai: nauda gali slypėti detalėse

    Mokslinėje literatūroje galima rasti ir optimistiškesnių rezultatų, tačiau jie dažnai paremti stebėjimo tyrimais, kurie negali patikimai įrodyti priežastinio ryšio. Pavyzdžiui, metaanalizė, apėmusi kelių dešimtmečių duomenis, yra siejusi šuns turėjimą su mažesne bendro mirtingumo rizika, tačiau tokie rezultatai gali atspindėti ir tai, kad šuns šeimininkai iš anksto yra aktyvesni.

    Yra ir tyrimų, kurie stebi pokyčius prieš ir po šuns atsiradimo namuose. Australijoje atliktas kelių mėnesių stebėjimas su nedidele dalyvių grupe parodė, kad daliai žmonių po šuns įsigijimo vienatvės jausmas sumažėjo, tačiau imtis buvo per maža, o dalyviai nebuvo atrinkti atsitiktinai.

    Vis dažniau pabrėžiama, kad svarbiausia gali būti ne pats faktas, jog žmogus turi šunį, o tai, kaip klostosi kasdienė rutina. Šuo gali paskatinti daugiau judėti, laikytis režimo, dažniau išeiti į lauką ir lengviau užmegzti trumpus pokalbius, kurie ilgainiui perauga į pažintis.

    Ryšys abipusis: šuo gali būti ir resursas, ir stresas

    Naujesnės krypties tyrimai rodo, kad žmogaus savijauta gali stipriai priklausyti nuo šuns elgesio ir sveikatos. Jei augintinis turi nerimo ar agresijos požymių, serga, o šeimininkas jaučia, kad nepajėgia patenkinti jo poreikių, ryšys gali tapti nuolatinio streso šaltiniu.

    Kartu šuo neretai veikia kaip socialinis katalizatorius: jis sukuria progų užkalbinti kaimyną ar kitą šunų šeimininką, o tai kai kuriems žmonėms yra realus kelias į didesnį bendruomeniškumą. Tačiau trumpas pokalbis dar nebūtinai reiškia stiprų socialinį tinklą, todėl skirtinguose tyrimuose rezultatai gali skirtis.

    Apibendrinant, mokslas vis aiškiau sako: nėra universalaus atsakymo, kad šuo būtinai padarys laimingesnį kiekvieną. Daug ką lemia kontekstas, santykio kokybė, šeimininko lūkesčiai ir kasdieniai įsipareigojimai, o ne vien augintinio buvimas namuose.

    Prieš priimant sprendimą auginti šunį verta savęs paklausti ne tik ar jis pagerins savijautą, bet ir ar turėsite laiko pasivaikščiojimams, dresūrai, veterinarinei priežiūrai ir ramiam buvimui kartu. Būtent šiose detalėse dažniausiai ir slypi realus poveikis kasdieniam gyvenimui.

  • Göbekli Tepe kaulų mįslė artėja prie atomazgos: aptiko kapus ir atskleidė naują versiją

    Göbekli Tepe kaulų mįslė artėja prie atomazgos: aptiko kapus ir atskleidė naują versiją

    Göbekli Tepe pietryčių Turkijoje laikoma viena svarbiausių ankstyvojo neolito vietovių, keičiančių supratimą apie pirmąsias ritualines erdves. Nuo kasinėjimų pradžios 1995 metais čia rasta daug žmonių kaulų, tačiau ilgą laiką trūko aiškių, nedviprasmiškų kapų.

    Nauja analizė, paremta publikuotais tyrimais, apėmė 928 žmonių kaulų fragmentus, priklausančius įvairaus amžiaus ir abiejų lyčių asmenims. Dalis radinių turėjo pakitimų, kurie galėjo atsirasti ir dėl žmogaus veiklos, ir dėl vėlesnių procesų dirvožemyje.

    Du kapai, pakeitę vaizdą

    Lūžis įvyko detaliau ištyrus du laidojimus, datuojamus maždaug 8 700–8 000 metais prieš mūsų erą. Vienas kapas aptiktas 2017 metais, kai buvo įrenginėjama drenažo sistema ir vykdyti darbai šalia apsauginės konstrukcijos.

    Po stačiakampio pastato grindimis rasta inksto formos kapavietės duobė su mažiausiai trijų žmonių palaikais. Tyrėjai identifikavo moterį, vyresnę nei 35 metų, 20–30 metų vyrą ir 11–14 metų mergaitę, neatmetama ir ketvirto asmens galimybė.

    Kaulų išsidėstymas pasirodė neįprastas: kaukolės buvo sukrautos vienoje duobės dalyje, o kiti kaulai gulėjo keliose sankaupomis. Vis dėlto išlikę smulkūs plaštakų ir pėdų kaulai leidžia manyti, kad į kapą iš pradžių galėjo būti paguldyti kūnai ar vientisos galūnių dalys.

    Tyrėjai nenurodė aiškių pjovimo žymių, deginimo pėdsakų ar ochros naudojimo, kuris kai kuriose priešistorinėse bendruomenėse pasitaikydavo laidojimo kontekstuose. Dalis pažeidimų, įskaitant įtrūkimus, siejama su vėlesniu slėgiu ir nuosėdų poveikiu dirvožemyje.

    Antrajame kape rasti jauno, tikėtina, 20–30 metų amžiaus žmogaus palaikai, greičiausiai moters. Skeletas gulėjo ant kairiojo šono, sulenktas, veidu nukreiptas į rytus, o dauguma kaulų buvo išlaikę pradinę padėtį, nors smarkiai susmulkėję.

    Mokslininkai pabrėžė, kad kaulų irimą galėjo paspartinti kalkingos nuosėdos: jos skverbdavosi į kaulo struktūrą, o vėliau sudarydavo sąlygas skilinėjimui. Toks mechanizmas padeda paaiškinti, kodėl net ir anatomiškai tvarkingai palaidoti palaikai ilgainiui virsta fragmentais.

    Kas nutiko šimtams išsibarsčiusių kaulų?

    Svarbiausia įžvalga kilo lyginant šių dviejų kapų pažeidimus su šimtais fragmentų, rastų kitose Göbekli Tepe vietose. Tyrėjai siūlo, kad bent dalis išsibarsčiusių kaulų nebūtinai liudija sudėtingą ar išskirtinį ritualą.

    Viena iš tikėtinų versijų yra ta, kad laidojimai galėjo būti įrengti po pastatų grindimis aukščiau šlaite. Vėliau, dėl erozijos ir grunto slinkimo, nuogulos kartu su kaulų fragmentais galėjo nuslinkti į žemiau esančias monumentalias konstrukcijas.

    Tai paaiškintų, kodėl skirtingo amžiaus ir lyties žmonių palaikai aptikti drauge, plačiame maždaug 3 000 kvadratinių metrų plote ir įvairiuose nuosėdų sluoksniuose. Kitaip tariant, dalį chaotiško vaizdo galėjo suformuoti ne laidojimo ritualas, o vėlesnė aplinkos dinamika.

    Kartu mokslininkai pabrėžia, kad ne visi radiniai privalo turėti vienodą istoriją. Kai kurios kaukolės rodo sąmoningos modifikacijos požymius, o tai leidžia svarstyti, kad bent dalis mirusiųjų galėjo būti išskiriami ir traktuojami ypatingai.

    Tokie rezultatai papildo platesnę ankstyvojo neolito tyrimų kryptį, kur vis dažniau atskiriama, kas yra ritualo pėdsakai, o kas vėlesnių gamtinių procesų pasekmė. Göbekli Tepe atvejis rodo, kad atsakymas gali slypėti ne vien simbolikoje, bet ir geologijoje bei ilgalaikėje vietovės transformacijoje.

  • Mokslininkai nustebo: drambliai įveikė klasikinį testą ir parodė valią, kurios trūksta žmonėms

    Mokslininkai nustebo: drambliai įveikė klasikinį testą ir parodė valią, kurios trūksta žmonėms

    Azijos drambliai gali geriau nei daugelis žmonių suvaldyti impulsą ir pasirinkti ne greičiausią, o teisingą kelią iki atlygio, rodo naujas tyrimas. Psichologai iš Niujorko miesto universiteto klasikiniu bandymu įvertino vadinamąją slopinimo kontrolę, kuri svarbi planavimui ir savitvardai.

    Tyrime, publikuotame žurnale PLOS One, dalyvavo 16 Azijos dramblių, kurių amžius siekė nuo 4 iki 60 metų. Bandymas vyko Tailande, bendradarbiaujant su Golden Triangle Asian Elephant Foundation, o gyvūnų elgesys buvo filmuojamas ir analizuojamas pagal laiką bei pasirinktą strategiją.

    Kaip veikė klasikinis bandymas

    Mokslininkai taikė vadinamąjį apėjimo testą, kai gyvūnas mato ir užuodžia maistą, tačiau tiesiausias kelias yra užblokuotas. Norint pasiekti vaisių, reikia susilaikyti nuo tiesioginio griebimo ir apeiti kliūtį, randant angą kitoje dėžės pusėje.

    Šį kartą vaisiai buvo įdėti į skaidrią dėžę, kuri drambliais galėjo sukelti papildomą painiavą, nes gyvūnai anksčiau buvo mokomi su neskaidria, tamsia dėže. Nepaisant to, drambliai greitai perprato užduotį ir dažnai iš karto rinkosi apėjimo strategiją.

    „Kad pasiektų atlygį, drambliai turėjo nuslopinti impulsą tiesti straublį tiesiai į matomą ir užuodžiamą maistą ir vietoj to apeiti dėžę“, – teigė tyrimo autoriai.

    Skaidri kliūtis jų nesuklaidino

    Tyrėjai pastebėjo, kad susidūrę su skaidria kliūtimi drambliai iš esmės neparodė didesnio delsimo, palyginti su bandymais su neskaidria kliūtimi. Tai leidžia manyti, kad jų slopinimo kontrolė yra stipri, nors mokslininkai pabrėžia, kad skaidri medžiaga nebūtinai visiems gyvūnams sukelia vienodai stiprų impulsą.

    Vis dėlto įkišę straublį į skaidrią dėžę drambliai dažniau skyrė laiko tyrinėjimui, tarsi „apžiūrėdami“ neįprastą medžiagą. Tokia elgsena siejama su smalsumu ir aktyviu informacijos rinkimu, kuris gali padėti greičiau prisitaikyti prie naujų situacijų.

    Kai sąlygos pasikeitė, išryškėjo skirtumai

    Papildomame etape mokslininkai pasuko dėžę taip, kad anga būtų kitoje vietoje nei įprasta. Tuomet drambliai dažniau užtrukdavo ilgiau, kol rasdavo teisingą sprendimą, o tai tyrėjai vertina kaip geresnį slopinimo kontrolės matą, nes pasikeitus rutinai impulsas veikti įprastai sustiprėja.

    Taip pat pastebėta, kad vyresni drambliai sunkiau prisitaikė prie pasikeitusios užduoties. Tyrėjai tai sieja su galimu kognityvinių funkcijų silpnėjimu, nors pabrėžia, kad iš tokių duomenų negalima daryti plačių išvadų apie senėjimą be papildomų, didesnės apimties tyrimų.

    Autorių teigimu, rezultatai dera su platesnėmis įžvalgomis, kad didesnės smegenys ir sudėtingas socialinis gyvenimas dažnai siejasi su geresne slopinimo kontrole. Drambliai laikomi itin socialiais gyvūnais, o gebėjimas stabdyti impulsyvius veiksmus gali būti svarbus ir bendraujant, ir sprendžiant praktines užduotis.

  • Neandertaliečiai „gręžė“ dantis prieš 59 tūkst. metų: Sibiro radinys verčia perrašyti istoriją

    Neandertaliečiai „gręžė“ dantis prieš 59 tūkst. metų: Sibiro radinys verčia perrašyti istoriją

    Sibire, vienoje iš Altajaus regiono urvų, rastas vienas neandertaliečiui priklausęs krūminis dantis privertė mokslininkus iš naujo įvertinti jų medicinines žinias. Tyrėjai teigia aptikę požymių, kad maždaug prieš 59 tūkstančius metų dantyje buvo sąmoningai išgręžta gili ertmė, tikėtina, siekiant sumažinti skausmą ir sustabdyti infekciją.

    Dantis iš pirmo žvilgsnio atrodo įprastas, tačiau mikroskopiniai tyrimai atskleidė gilią angą danties karūnoje, vedančią beveik iki pulpos kameros, kurioje yra nervai ir kraujagyslės. Autorių vertinimu, tokia ertmė vargiai galėjo susidaryti natūraliai, o paviršiaus įbrėžimai labiau primena darbą aštriu akmeniniu įrankiu.

    Tyrėjai procedūrą sieja su pažengusiu dantų ėduonimi ir galimai labai skausmingu uždegimu. Hipotezė paprasta: pašalinus dalį pažeisto audinio, skausmas galėjo sumažėti, o infekcija laikinai apribota, net jei visiškai išgydyti tuomet dar nebuvo įmanoma.

    Kodėl tai gali būti lūžis?

    Iki šiol ankstyviausi plačiau aptariami dantų gydymo pėdsakai dažniausiai buvo siejami su gerokai vėlesniu laikotarpiu ir šiuolaikiniais žmonėmis. Jei Altajaus danties interpretacija pasitvirtins, tai reikštų, kad dantų „chirurgijos“ ištakos gali būti senesnės daugiau nei 40 tūkstančių metų, o tokias praktikas galėjo pradėti neandertaliečiai.

    Ne mažiau svarbu ir tai, ką toks radinys sako apie kasdienį neandertaliečių gyvenimą. Sąmoningas bandymas gydyti dantį reikštų ne tik techninius gebėjimus, bet ir supratimą, kad skausmas turi konkrečią priežastį, kurią galima bandyti pašalinti.

    Kaip tai galėjo atrodyti praktiškai?

    Mikroskopiniai vagelių ir įbrėžimų pėdsakai leidžia spėti, kad įrankis buvo sukinėjamas gana tiksliai, tarsi primityvus grąžtas. Tyrėjai atliko bandymus su jaspio akmens įrankiais, panašiais į rastus toje pačioje vietovėje, ir nurodo, kad taip galima išgauti labai artimus pažeidimų pėdsakus.

    Skaičiuojama, kad toks „gręžimas“ galėjo trukti apie 35–50 minučių. Be nuskausminimo, antibiotikų ir sterilizacijos priemonių tai turėjo būti itin skausminga ir rizikinga, ypač dėl infekcijų, kurios galėjo greitai išplisti.

    Pacientas, panašu, išgyveno

    Vienas įdomiausių argumentų, kodėl tai laikoma ne atsitiktiniu pažeidimu, o intervencija, yra ertmės kraštų būklė. Jie atrodo kiek nugludinti, tarsi dantis dar kurį laiką buvo naudojamas kramtant po atliktos procedūros.

    Tai reikštų, kad žmogus ne tik atlaikė patį veiksmą, bet ir pakankamai ilgai gyveno po jo, kad susiformuotų pastebimi nusidėvėjimo požymiai. Kartu tai kelia klausimą, kiek tokios žinios galėjo būti paplitusios ir ar jos buvo perduodamos kitiems bendruomenės nariams.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad išvada remiasi vienu radiniu, todėl būtini papildomi pavyzdžiai ir nepriklausomi vertinimai. Jei panašių pėdsakų ateityje bus aptikta daugiau, neandertaliečių medicinos ir kasdienių įgūdžių vaizdas gali pasikeisti iš esmės.

  • Šokiruojantis radinys Rusijos oloje: neandertaliečiai dantis gręžė dar prieš 60 000 metų

    Šokiruojantis radinys Rusijos oloje: neandertaliečiai dantis gręžė dar prieš 60 000 metų

    Rusijos Altajaus regione esančioje oloje aptiktas maždaug 60 000 metų senumo neandertaliečio krūminis dantis pateikė netikėtą užuominą apie ankstyvą mediciną. Tyrėjai nustatė gilią ertmę, kurios vien tik ėduonis ar natūralus nuskilimas nepaaiškina.

    Dantis priklausė apatiniam kairiajam žandikauliui, o jo būklė rodo ilgai trukusį uždegimą ir stiprų skausmą. Tokiais laikais, kai maisto paieška buvo sudėtinga, o skausmo malšinimo galimybės menkos, danties infekcija galėjo tapti tiesiogine grėsme išgyvenimui.

    Mokslininkų komanda teigia, kad ertmė greičiausiai buvo padaryta tyčia, siekiant pašalinti pažeistą minkštimą ir sumažinti skausmą. Kitaip tariant, tai galėjo būti primityvi šaknų kanalų procedūra, atlikta aštriu akmeniniu įrankiu.

    „Kai pirmą kartą pamatėme dantį, pagalvojome, kad tai galėjo būti natūraliai nuskilęs vainikas, tačiau mikroskopiniai pėdsakai privertė suabejoti“, – sakė tyrime dalyvavusi archeologė Kseniya Kolobova.

    Tyrėjai mikroskopu aptiko linijines žymes, būdingas sukamajam gręžimo judesiui, o pati ertmė sudaryta iš kelių persidengiančių įdubimų. Tokia struktūra, pasak autorių, labiau atitinka kryptingą intervenciją nei atsitiktinį pažeidimą ar ligos procesą.

    Įrankiu, tikėtina, tapo smailus jaspioido gabalėlis – akmuo, kurio toje vietovėje netrūko ir iš kurio neandertaliečiai gamino įvairius darbo įrankius. Tai svarbi detalė, nes rodo, kad naujos paskirties sprendimas galėjo gimti pritaikant jau turėtas technologijas, o ne išrandant ką nors visiškai nuo nulio.

    Kad patikrintų hipotezę, komanda atliko bandymus su akmens įrankių kopijomis, gręždama šiuolaikinius dantis. Nors dalis mėginių dėl kietos medžiagos suskilo, atsargus sukamasis judesys leido suformuoti pažeidimus, panašius į matomus senoviniame radinyje.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad tai gali būti ankstyviausias iki šiol žinomas tyčinės odontologinės intervencijos įrodymas. Ankstesni panašūs pavyzdžiai dažniau sieti su Homo sapiens, tačiau šis radinys leidžia manyti, kad neandertaliečiai galėjo turėti pažangesnių praktinių žinių, nei ilgą laiką manyta.

    Pastaraisiais metais vis daugėja duomenų, jog neandertaliečių elgsena buvo kompleksiška: jie naudojo sudėtingus įrankius, rūpinosi bendruomenės nariais ir, tikėtina, eksperimentavo su gydomosiomis praktikomis. Danties gręžimo interpretacija papildo šį vaizdą ir kelia klausimą, kiek plačiai priešistorėje buvo taikomos tikslingos kūno priežiūros ir skausmo mažinimo priemonės.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale PLOS One, o diskusija dėl interpretacijos, kaip įprasta archeologijoje, greičiausiai tęsis: mokslininkai sieks rasti daugiau panašių pėdsakų kituose radiniuose. Vis dėlto jau dabar aišku, kad dantų skausmas buvo universali problema, o noras jį numalšinti žmonijos istorijoje gali būti gerokai senesnis, nei iki šiol atrodė.

  • Precision Treatment for Depression: A New Data-Driven Model Aims to Match Patients With the Therapy Most Likely to Work

    Researchers are moving beyond trial-and-error care for depression with a precision approach designed to better match patients to treatments based on individual characteristics. The effort reflects growing evidence that depression symptoms and recovery paths vary widely from person to person.

    The project, led by psychologists at the University of Arizona and Radboud University, draws on patient-level data from randomized clinical trials across the world. Their protocol, published in PLOS One, outlines how they plan to build a clinical decision support tool for adult depression treatment selection.

    Why first-line care often fails

    Standard care frequently begins with a first-line medication or therapy and then shifts if symptoms persist, a process that can take months. The researchers point to prior findings that roughly half of patients do not respond to an initial treatment, highlighting the need for better targeting.

    Instead of offering broad guidelines, the planned tool would generate a single recommendation by weighing multiple factors at once. These include demographic information such as age and gender, along with clinical features like anxiety symptoms or personality-related difficulties.

    What data the model will use

    The team aggregated outcomes from more than 60 clinical trials involving nearly 10 000 patients, covering several widely used interventions. The treatments include antidepressant medications and multiple psychotherapy approaches, such as cognitive therapy, behavioral therapy, interpersonal therapy and short-term psychodynamic therapy.

    By combining many trials, the researchers aim to overcome limits that can affect prediction models built from single studies with smaller samples. They say the work required years of data cleaning and harmonization before analysis could begin.

    When it could reach clinics

    The next step is to develop the algorithm and then test it in a clinical trial to see whether tool-guided care improves outcomes compared with usual practice. If the results hold up, the system could be deployed as a simple software or web-based application used during routine assessments.

    The researchers argue that the inputs are intentionally practical, relying on information that can be collected through standard questionnaires and basic clinical intake. Their longer-term goal is to help clinicians and patients reach effective treatment faster while using existing mental health resources more efficiently.