CP v2

Tag: PLOS One

  • Göbekli Tepe kaulų mįslė artėja prie atomazgos: aptiko kapus ir atskleidė naują versiją

    Göbekli Tepe kaulų mįslė artėja prie atomazgos: aptiko kapus ir atskleidė naują versiją

    Göbekli Tepe pietryčių Turkijoje laikoma viena svarbiausių ankstyvojo neolito vietovių, keičiančių supratimą apie pirmąsias ritualines erdves. Nuo kasinėjimų pradžios 1995 metais čia rasta daug žmonių kaulų, tačiau ilgą laiką trūko aiškių, nedviprasmiškų kapų.

    Nauja analizė, paremta publikuotais tyrimais, apėmė 928 žmonių kaulų fragmentus, priklausančius įvairaus amžiaus ir abiejų lyčių asmenims. Dalis radinių turėjo pakitimų, kurie galėjo atsirasti ir dėl žmogaus veiklos, ir dėl vėlesnių procesų dirvožemyje.

    Du kapai, pakeitę vaizdą

    Lūžis įvyko detaliau ištyrus du laidojimus, datuojamus maždaug 8 700–8 000 metais prieš mūsų erą. Vienas kapas aptiktas 2017 metais, kai buvo įrenginėjama drenažo sistema ir vykdyti darbai šalia apsauginės konstrukcijos.

    Po stačiakampio pastato grindimis rasta inksto formos kapavietės duobė su mažiausiai trijų žmonių palaikais. Tyrėjai identifikavo moterį, vyresnę nei 35 metų, 20–30 metų vyrą ir 11–14 metų mergaitę, neatmetama ir ketvirto asmens galimybė.

    Kaulų išsidėstymas pasirodė neįprastas: kaukolės buvo sukrautos vienoje duobės dalyje, o kiti kaulai gulėjo keliose sankaupomis. Vis dėlto išlikę smulkūs plaštakų ir pėdų kaulai leidžia manyti, kad į kapą iš pradžių galėjo būti paguldyti kūnai ar vientisos galūnių dalys.

    Tyrėjai nenurodė aiškių pjovimo žymių, deginimo pėdsakų ar ochros naudojimo, kuris kai kuriose priešistorinėse bendruomenėse pasitaikydavo laidojimo kontekstuose. Dalis pažeidimų, įskaitant įtrūkimus, siejama su vėlesniu slėgiu ir nuosėdų poveikiu dirvožemyje.

    Antrajame kape rasti jauno, tikėtina, 20–30 metų amžiaus žmogaus palaikai, greičiausiai moters. Skeletas gulėjo ant kairiojo šono, sulenktas, veidu nukreiptas į rytus, o dauguma kaulų buvo išlaikę pradinę padėtį, nors smarkiai susmulkėję.

    Mokslininkai pabrėžė, kad kaulų irimą galėjo paspartinti kalkingos nuosėdos: jos skverbdavosi į kaulo struktūrą, o vėliau sudarydavo sąlygas skilinėjimui. Toks mechanizmas padeda paaiškinti, kodėl net ir anatomiškai tvarkingai palaidoti palaikai ilgainiui virsta fragmentais.

    Kas nutiko šimtams išsibarsčiusių kaulų?

    Svarbiausia įžvalga kilo lyginant šių dviejų kapų pažeidimus su šimtais fragmentų, rastų kitose Göbekli Tepe vietose. Tyrėjai siūlo, kad bent dalis išsibarsčiusių kaulų nebūtinai liudija sudėtingą ar išskirtinį ritualą.

    Viena iš tikėtinų versijų yra ta, kad laidojimai galėjo būti įrengti po pastatų grindimis aukščiau šlaite. Vėliau, dėl erozijos ir grunto slinkimo, nuogulos kartu su kaulų fragmentais galėjo nuslinkti į žemiau esančias monumentalias konstrukcijas.

    Tai paaiškintų, kodėl skirtingo amžiaus ir lyties žmonių palaikai aptikti drauge, plačiame maždaug 3 000 kvadratinių metrų plote ir įvairiuose nuosėdų sluoksniuose. Kitaip tariant, dalį chaotiško vaizdo galėjo suformuoti ne laidojimo ritualas, o vėlesnė aplinkos dinamika.

    Kartu mokslininkai pabrėžia, kad ne visi radiniai privalo turėti vienodą istoriją. Kai kurios kaukolės rodo sąmoningos modifikacijos požymius, o tai leidžia svarstyti, kad bent dalis mirusiųjų galėjo būti išskiriami ir traktuojami ypatingai.

    Tokie rezultatai papildo platesnę ankstyvojo neolito tyrimų kryptį, kur vis dažniau atskiriama, kas yra ritualo pėdsakai, o kas vėlesnių gamtinių procesų pasekmė. Göbekli Tepe atvejis rodo, kad atsakymas gali slypėti ne vien simbolikoje, bet ir geologijoje bei ilgalaikėje vietovės transformacijoje.

  • Mokslininkai nustebo: drambliai įveikė klasikinį testą ir parodė valią, kurios trūksta žmonėms

    Mokslininkai nustebo: drambliai įveikė klasikinį testą ir parodė valią, kurios trūksta žmonėms

    Azijos drambliai gali geriau nei daugelis žmonių suvaldyti impulsą ir pasirinkti ne greičiausią, o teisingą kelią iki atlygio, rodo naujas tyrimas. Psichologai iš Niujorko miesto universiteto klasikiniu bandymu įvertino vadinamąją slopinimo kontrolę, kuri svarbi planavimui ir savitvardai.

    Tyrime, publikuotame žurnale PLOS One, dalyvavo 16 Azijos dramblių, kurių amžius siekė nuo 4 iki 60 metų. Bandymas vyko Tailande, bendradarbiaujant su Golden Triangle Asian Elephant Foundation, o gyvūnų elgesys buvo filmuojamas ir analizuojamas pagal laiką bei pasirinktą strategiją.

    Kaip veikė klasikinis bandymas

    Mokslininkai taikė vadinamąjį apėjimo testą, kai gyvūnas mato ir užuodžia maistą, tačiau tiesiausias kelias yra užblokuotas. Norint pasiekti vaisių, reikia susilaikyti nuo tiesioginio griebimo ir apeiti kliūtį, randant angą kitoje dėžės pusėje.

    Šį kartą vaisiai buvo įdėti į skaidrią dėžę, kuri drambliais galėjo sukelti papildomą painiavą, nes gyvūnai anksčiau buvo mokomi su neskaidria, tamsia dėže. Nepaisant to, drambliai greitai perprato užduotį ir dažnai iš karto rinkosi apėjimo strategiją.

    „Kad pasiektų atlygį, drambliai turėjo nuslopinti impulsą tiesti straublį tiesiai į matomą ir užuodžiamą maistą ir vietoj to apeiti dėžę“, – teigė tyrimo autoriai.

    Skaidri kliūtis jų nesuklaidino

    Tyrėjai pastebėjo, kad susidūrę su skaidria kliūtimi drambliai iš esmės neparodė didesnio delsimo, palyginti su bandymais su neskaidria kliūtimi. Tai leidžia manyti, kad jų slopinimo kontrolė yra stipri, nors mokslininkai pabrėžia, kad skaidri medžiaga nebūtinai visiems gyvūnams sukelia vienodai stiprų impulsą.

    Vis dėlto įkišę straublį į skaidrią dėžę drambliai dažniau skyrė laiko tyrinėjimui, tarsi „apžiūrėdami“ neįprastą medžiagą. Tokia elgsena siejama su smalsumu ir aktyviu informacijos rinkimu, kuris gali padėti greičiau prisitaikyti prie naujų situacijų.

    Kai sąlygos pasikeitė, išryškėjo skirtumai

    Papildomame etape mokslininkai pasuko dėžę taip, kad anga būtų kitoje vietoje nei įprasta. Tuomet drambliai dažniau užtrukdavo ilgiau, kol rasdavo teisingą sprendimą, o tai tyrėjai vertina kaip geresnį slopinimo kontrolės matą, nes pasikeitus rutinai impulsas veikti įprastai sustiprėja.

    Taip pat pastebėta, kad vyresni drambliai sunkiau prisitaikė prie pasikeitusios užduoties. Tyrėjai tai sieja su galimu kognityvinių funkcijų silpnėjimu, nors pabrėžia, kad iš tokių duomenų negalima daryti plačių išvadų apie senėjimą be papildomų, didesnės apimties tyrimų.

    Autorių teigimu, rezultatai dera su platesnėmis įžvalgomis, kad didesnės smegenys ir sudėtingas socialinis gyvenimas dažnai siejasi su geresne slopinimo kontrole. Drambliai laikomi itin socialiais gyvūnais, o gebėjimas stabdyti impulsyvius veiksmus gali būti svarbus ir bendraujant, ir sprendžiant praktines užduotis.

  • Neandertaliečiai „gręžė“ dantis prieš 59 tūkst. metų: Sibiro radinys verčia perrašyti istoriją

    Neandertaliečiai „gręžė“ dantis prieš 59 tūkst. metų: Sibiro radinys verčia perrašyti istoriją

    Sibire, vienoje iš Altajaus regiono urvų, rastas vienas neandertaliečiui priklausęs krūminis dantis privertė mokslininkus iš naujo įvertinti jų medicinines žinias. Tyrėjai teigia aptikę požymių, kad maždaug prieš 59 tūkstančius metų dantyje buvo sąmoningai išgręžta gili ertmė, tikėtina, siekiant sumažinti skausmą ir sustabdyti infekciją.

    Dantis iš pirmo žvilgsnio atrodo įprastas, tačiau mikroskopiniai tyrimai atskleidė gilią angą danties karūnoje, vedančią beveik iki pulpos kameros, kurioje yra nervai ir kraujagyslės. Autorių vertinimu, tokia ertmė vargiai galėjo susidaryti natūraliai, o paviršiaus įbrėžimai labiau primena darbą aštriu akmeniniu įrankiu.

    Tyrėjai procedūrą sieja su pažengusiu dantų ėduonimi ir galimai labai skausmingu uždegimu. Hipotezė paprasta: pašalinus dalį pažeisto audinio, skausmas galėjo sumažėti, o infekcija laikinai apribota, net jei visiškai išgydyti tuomet dar nebuvo įmanoma.

    Kodėl tai gali būti lūžis?

    Iki šiol ankstyviausi plačiau aptariami dantų gydymo pėdsakai dažniausiai buvo siejami su gerokai vėlesniu laikotarpiu ir šiuolaikiniais žmonėmis. Jei Altajaus danties interpretacija pasitvirtins, tai reikštų, kad dantų „chirurgijos“ ištakos gali būti senesnės daugiau nei 40 tūkstančių metų, o tokias praktikas galėjo pradėti neandertaliečiai.

    Ne mažiau svarbu ir tai, ką toks radinys sako apie kasdienį neandertaliečių gyvenimą. Sąmoningas bandymas gydyti dantį reikštų ne tik techninius gebėjimus, bet ir supratimą, kad skausmas turi konkrečią priežastį, kurią galima bandyti pašalinti.

    Kaip tai galėjo atrodyti praktiškai?

    Mikroskopiniai vagelių ir įbrėžimų pėdsakai leidžia spėti, kad įrankis buvo sukinėjamas gana tiksliai, tarsi primityvus grąžtas. Tyrėjai atliko bandymus su jaspio akmens įrankiais, panašiais į rastus toje pačioje vietovėje, ir nurodo, kad taip galima išgauti labai artimus pažeidimų pėdsakus.

    Skaičiuojama, kad toks „gręžimas“ galėjo trukti apie 35–50 minučių. Be nuskausminimo, antibiotikų ir sterilizacijos priemonių tai turėjo būti itin skausminga ir rizikinga, ypač dėl infekcijų, kurios galėjo greitai išplisti.

    Pacientas, panašu, išgyveno

    Vienas įdomiausių argumentų, kodėl tai laikoma ne atsitiktiniu pažeidimu, o intervencija, yra ertmės kraštų būklė. Jie atrodo kiek nugludinti, tarsi dantis dar kurį laiką buvo naudojamas kramtant po atliktos procedūros.

    Tai reikštų, kad žmogus ne tik atlaikė patį veiksmą, bet ir pakankamai ilgai gyveno po jo, kad susiformuotų pastebimi nusidėvėjimo požymiai. Kartu tai kelia klausimą, kiek tokios žinios galėjo būti paplitusios ir ar jos buvo perduodamos kitiems bendruomenės nariams.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad išvada remiasi vienu radiniu, todėl būtini papildomi pavyzdžiai ir nepriklausomi vertinimai. Jei panašių pėdsakų ateityje bus aptikta daugiau, neandertaliečių medicinos ir kasdienių įgūdžių vaizdas gali pasikeisti iš esmės.

  • Šokiruojantis radinys Rusijos oloje: neandertaliečiai dantis gręžė dar prieš 60 000 metų

    Šokiruojantis radinys Rusijos oloje: neandertaliečiai dantis gręžė dar prieš 60 000 metų

    Rusijos Altajaus regione esančioje oloje aptiktas maždaug 60 000 metų senumo neandertaliečio krūminis dantis pateikė netikėtą užuominą apie ankstyvą mediciną. Tyrėjai nustatė gilią ertmę, kurios vien tik ėduonis ar natūralus nuskilimas nepaaiškina.

    Dantis priklausė apatiniam kairiajam žandikauliui, o jo būklė rodo ilgai trukusį uždegimą ir stiprų skausmą. Tokiais laikais, kai maisto paieška buvo sudėtinga, o skausmo malšinimo galimybės menkos, danties infekcija galėjo tapti tiesiogine grėsme išgyvenimui.

    Mokslininkų komanda teigia, kad ertmė greičiausiai buvo padaryta tyčia, siekiant pašalinti pažeistą minkštimą ir sumažinti skausmą. Kitaip tariant, tai galėjo būti primityvi šaknų kanalų procedūra, atlikta aštriu akmeniniu įrankiu.

    „Kai pirmą kartą pamatėme dantį, pagalvojome, kad tai galėjo būti natūraliai nuskilęs vainikas, tačiau mikroskopiniai pėdsakai privertė suabejoti“, – sakė tyrime dalyvavusi archeologė Kseniya Kolobova.

    Tyrėjai mikroskopu aptiko linijines žymes, būdingas sukamajam gręžimo judesiui, o pati ertmė sudaryta iš kelių persidengiančių įdubimų. Tokia struktūra, pasak autorių, labiau atitinka kryptingą intervenciją nei atsitiktinį pažeidimą ar ligos procesą.

    Įrankiu, tikėtina, tapo smailus jaspioido gabalėlis – akmuo, kurio toje vietovėje netrūko ir iš kurio neandertaliečiai gamino įvairius darbo įrankius. Tai svarbi detalė, nes rodo, kad naujos paskirties sprendimas galėjo gimti pritaikant jau turėtas technologijas, o ne išrandant ką nors visiškai nuo nulio.

    Kad patikrintų hipotezę, komanda atliko bandymus su akmens įrankių kopijomis, gręždama šiuolaikinius dantis. Nors dalis mėginių dėl kietos medžiagos suskilo, atsargus sukamasis judesys leido suformuoti pažeidimus, panašius į matomus senoviniame radinyje.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad tai gali būti ankstyviausias iki šiol žinomas tyčinės odontologinės intervencijos įrodymas. Ankstesni panašūs pavyzdžiai dažniau sieti su Homo sapiens, tačiau šis radinys leidžia manyti, kad neandertaliečiai galėjo turėti pažangesnių praktinių žinių, nei ilgą laiką manyta.

    Pastaraisiais metais vis daugėja duomenų, jog neandertaliečių elgsena buvo kompleksiška: jie naudojo sudėtingus įrankius, rūpinosi bendruomenės nariais ir, tikėtina, eksperimentavo su gydomosiomis praktikomis. Danties gręžimo interpretacija papildo šį vaizdą ir kelia klausimą, kiek plačiai priešistorėje buvo taikomos tikslingos kūno priežiūros ir skausmo mažinimo priemonės.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale PLOS One, o diskusija dėl interpretacijos, kaip įprasta archeologijoje, greičiausiai tęsis: mokslininkai sieks rasti daugiau panašių pėdsakų kituose radiniuose. Vis dėlto jau dabar aišku, kad dantų skausmas buvo universali problema, o noras jį numalšinti žmonijos istorijoje gali būti gerokai senesnis, nei iki šiol atrodė.

  • Precision Treatment for Depression: A New Data-Driven Model Aims to Match Patients With the Therapy Most Likely to Work

    Researchers are moving beyond trial-and-error care for depression with a precision approach designed to better match patients to treatments based on individual characteristics. The effort reflects growing evidence that depression symptoms and recovery paths vary widely from person to person.

    The project, led by psychologists at the University of Arizona and Radboud University, draws on patient-level data from randomized clinical trials across the world. Their protocol, published in PLOS One, outlines how they plan to build a clinical decision support tool for adult depression treatment selection.

    Why first-line care often fails

    Standard care frequently begins with a first-line medication or therapy and then shifts if symptoms persist, a process that can take months. The researchers point to prior findings that roughly half of patients do not respond to an initial treatment, highlighting the need for better targeting.

    Instead of offering broad guidelines, the planned tool would generate a single recommendation by weighing multiple factors at once. These include demographic information such as age and gender, along with clinical features like anxiety symptoms or personality-related difficulties.

    What data the model will use

    The team aggregated outcomes from more than 60 clinical trials involving nearly 10 000 patients, covering several widely used interventions. The treatments include antidepressant medications and multiple psychotherapy approaches, such as cognitive therapy, behavioral therapy, interpersonal therapy and short-term psychodynamic therapy.

    By combining many trials, the researchers aim to overcome limits that can affect prediction models built from single studies with smaller samples. They say the work required years of data cleaning and harmonization before analysis could begin.

    When it could reach clinics

    The next step is to develop the algorithm and then test it in a clinical trial to see whether tool-guided care improves outcomes compared with usual practice. If the results hold up, the system could be deployed as a simple software or web-based application used during routine assessments.

    The researchers argue that the inputs are intentionally practical, relying on information that can be collected through standard questionnaires and basic clinical intake. Their longer-term goal is to help clinicians and patients reach effective treatment faster while using existing mental health resources more efficiently.