Pavasarį kikilio patinas atrodo lyg staiga persirengęs ryškesniu apdaru, nors iš tiesų jokio „stebuklingo“ spalvos persidažymo per naktį nevyksta.
Ornitologai aiškina, kad ryškėjantis plunksnų raštas dažniausiai susijęs su tuo, kaip plunksnos buvo suformuotos dar praėjusios vasaros pabaigoje, ir kaip jos natūraliai dėvisi per žiemą.
Kikiliai, kaip ir dauguma smulkių giesmininkų, paprastai turi vieną pagrindinę plunksnų kaitą per metus. Ji dažniausiai vyksta pasibaigus perėjimo sezonui, kai senas veisimosi apdaras pakeičiamas naujomis plunksnomis.
Tačiau žiemą paukštis neatrodo toks spalvingas, nes naujų plunksnų galiukai būna šviesesni ir labiau „prislopina“ bendrą įspūdį. Artėjant pavasariui šie trapūs galiukai pamažu nusitrina, ir spalvos ima atrodyti sodresnės.
Plunksnos sudarytos iš beta keratino, tai viena baltymų formų, suteikianti struktūrai tvirtumo. Plunksnai augant folikule, joje formuojasi šerdis, šakutės, įterpiami pigmentai, o vėliau gyvos ląstelės rezorbuojamos ir plunksna tampa „negyva“ struktūra.
Kai plunksna tik pradeda skverbtis iš folikulo, pirmiausia susiformuoja jos viršūnės dalys. Būtent jose paprastai būna mažiau melanino, todėl jos šviesesnės, taip pat neretai mažiau atsparios mechaniniam dėvėjimuisi.
Dėl šios priežasties per žiemą, kai plunksnos trinasi, lūžinėja ir dyla, šviesesni galiukai palaipsniui nyksta. Tada labiau atsiveria gilesni, tamsesni ir melanino turtingesni plunksnos sluoksniai, todėl paukščio spalvos akiai atrodo ryškesnės.
Specialistai pabrėžia, kad tai veikiau optinis efektas nei staigus spalvos pokytis. Ryškūs pigmentai plunksnose buvo nuo pat jų užaugimo, tik kurį laiką juos „maskavo“ šviesūs, lengviau nusidėvintys plunksnų galiukai.
Toks prisitaikymas naudingas ir gamtoje: ne tokios ryškios žieminės spalvos padeda geriau maskuotis, o pavasarį intensyvesnis apdaras svarbus poravimosi metu, kai patinai konkuruoja dėl patelių dėmesio.
