Toliausiuose Saulės sistemos pakraščiuose, už Neptūno, astronomams dar gausu baltų dėmių, nes ten esančius kūnus sunku įžiūrėti net galingais teleskopais. Dabar mokslininkai pranešė apie naują, itin stambų nykštukinės planetos kandidatą Kuiperio juostoje, laikinai pavadintą 2026 ED138.
Objektas aptiktas analizuojant Vera C. Rubin observatorijos dangaus stebėjimų duomenis. Tyrėjų skaičiavimais, jo skersmuo gali siekti maždaug nuo 600 iki 1 500 kilometrų, tad jis potencialiai būtų vienas didžiausių pastaruoju metu rastų transneptūninių kūnų.
„Mano pirma reakcija buvo džiugus netikėjimas, nes tokie objektai yra reti, todėl iškart tikrinau, ar neklysta programa arba aš pats“, – sakė atradimą paskelbęs astrofizikas Matthew Holmanas.
Įdomu tai, kad 2026 ED138, panašu, ilgą laiką slėpėsi visai netoli jau tyrinėto nuotolių intervalo. Skaičiuojama, kad visas jo orbitos kelias telpa į Plutono atstumų nuo Saulės ribas, tačiau kūnas iki šiol prasprūdo pro ankstesnių apžvalgų filtrus.
Duomenys rodo, kad objektas aplink Saulę apskrieja maždaug per 281 metus. Artimiausiame taške jis būna apie 36,86 astronominio vieneto, o tolimiausiame apie 49,04 astronominio vieneto atstumu; palyginimui, Plutonas skrieja maždaug 29,6–49,08 astronominio vieneto intervale.
Viena iš priežasčių, kodėl kūną aptikti buvo sudėtinga, yra jo neįprastai pasvirusi orbita. Skelbiama, kad ji pakrypusi apie 24,5 laipsnio Saulės sistemos plokštumos atžvilgiu, todėl paieškų zona danguje išsiplečia ir objektai lengviau pradingsta tarp žvaigždžių fono.
Papildomą painiavą kėlė ir stebėjimų aplinka: 2026 ED138 judėjo Paukščių Tako žvaigždžių gausoje, kur silpni, lėtai slenkantys taškai gali lengvai susilieti su tankiu fonu. Tokiais atvejais ypač svarbu kartotiniai stebėjimai ir tikslus judėjimo atsekimas per ilgesnį laiką.
Mokslininkai objektą identifikavo iš maždaug 30 fiksacijų per 20 naktų, apimančių 2026 metų kovo 4 dieną – liepos 11 dieną. Vėliau tyrėjai patikrino archyvus ir rado ankstesnius šio kūno pėdsakus 2016, 2017, 2018, 2019 ir 2023 metų duomenyse, kas leido patikslinti orbitą.
Tikslus 2026 ED138 dydis kol kas išlieka neapibrėžtas, nes ryškumas priklauso ne vien nuo skersmens, bet ir nuo paviršiaus atspindžio. Mažesnis, bet labai šviesus ledo paviršių turintis kūnas gali atrodyti panašiai ryškus kaip didesnis, tačiau tamsesnis objektas.
Vis dėlto, net ir konservatyvūs vertinimai leidžia manyti, kad jo masė gali būti pakankama gravitacijai suformuoti beveik rutulišką pavidalą. Būtent toks pavidalas yra vienas svarbiausių kriterijų, pagal kuriuos kūnai priskiriami nykštukinėms planetoms, nors galutinį statusą lems tolimesni matavimai.
Rubin observatorijos pranašumas yra didžiulė, 3,2 gigapikselio raiškos kamera, leidžianti vienu kadru aprėpti milžinišką dangaus plotą ir jį kartoti daug kartų. Kartotiniai skenavimai padeda aptikti lėtai judančius, labai blankius objektus, kurių ankstesnės apžvalgos tiesiog nepajėgė patikimai atskirti.
Per planuojamą maždaug dešimtmetį truksiančią pietinio dangaus apžvalgą tikimasi atrasti tūkstančius naujų išorinės Saulės sistemos kūnų. Tokie radiniai svarbūs ne tik dėl naujų nykštukinių planetų, bet ir dėl galimybės geriau suprasti, kaip formavosi Kuiperio juosta bei kokie procesai išblaškė objektus į pasvirusias, netikėtas orbitas.
Šie stebėjimai taip pat gali atgaivinti diskusijas apie vadinamąją Devintąją planetą, kurios egzistavimą kai kurie tyrėjai sieja su keistomis tolimų objektų orbitomis. Jei Rubin duomenys leis sukaupti didelę statistinę imtį, mokslininkams bus lengviau atskirti, ar neįprastus judėjimus lemia vienas masyvus kūnas, ar sudėtingesnė daugelio objektų dinamika.
Kol kas 2026 ED138 lieka kandidatu, o ne patvirtinta nykštukine planeta. Artimiausiais metais papildomi stebėjimai, ypač infraraudonųjų spindulių ruože, turėtų padėti tiksliau įvertinti jo dydį, paviršiaus savybes ir galutinai atsakyti, ar tai naujas reikšmingas nykštukinės planetos atradimas už Plutono.
