Australijos Viktorijos valstijoje dar 9-ajame dešimtmetyje vykdytas miškų kirtimo eksperimentas po 30 metų pateikė netikėtų rezultatų – kai kuriose vietose miškas atsigavo taip, lyg jo niekada nebūtų buvę iškirsta.
Tyrėjai sugrįžo į senąsias bandomąsias teritorijas ir įvertino, kaip per kelis dešimtmečius pasikeitė skirtingais būdais tvarkyti eukaliptų miškai. Apie šiuos rezultatus rašo „National Geographic“.
Eksperimento esmė buvo rasti alternatyvą plyniesiems kirtimams kalnuotose vietovėse, kur auga eukaliptai. Buvo lyginami keli miškotvarkos metodai – nuo visiško iškirtimo iki dalinio medžių palikimo.
Gauti duomenys svarbūs ne tik miškininkystei: jie parodė, kad kai kuriais atvejais miškas gali ne tik atsikurti, bet ir sukaupti panašų anglies kiekį kaip ir nekirstos teritorijos.
Septyni kirtimo būdai ir kontroliniai plotai
Mokslininkai tyrė ilgalaikį septynių skirtingų kirtimo metodų poveikį dviejuose regionuose. Tarp jų buvo plynieji kirtimai, kirtimai paliekant kelis sėklinius medžius, taip pat kirtimai mažais ir didesniais (0,25–2 hektarų) plotais.
Be to, buvo analizuotos teritorijos, kuriose palikta 30 arba 50 proc. pradinio medyno – tik aukštesni nei nustatyta riba medžiai. Palyginimui naudoti ir plotai, kuriuose kirtimų visai nebuvo.
Diskusijose dėl plynųjų kirtimų šalininkai argumentuodavo, kad Australijos miškuose dažni gaisrai kartais sunaikina visus medžius, todėl poveikis gali būti panašus. Vis dėlto pačiame tyrime pabrėžiama, kad šių miškų sąlygos specifinės, tad išvadų negalima mechaniškai taikyti kitoms teritorijoms.
Plynai iškirstas miškas atsikūrė, bet liko vienas skirtumas
Viename iš tirtų plotų, kuris dar 1939 metais buvo patyręs gaisrą ir visišką sunaikinimą, vėlesni patikrinimai parodė, kad miškas po plynųjų kirtimų atsikūrė. Po to teritorija ilgą laiką buvo apleista, net kelias į ją apaugo krūmynais.
Po dar vieno tyrėjų sugrįžimo vaizdas iš esmės pasikartojo: praėjus 30 metų, iškirstoje teritorijoje augalijos sudėtis buvo tokia pati kaip ir iki kirtimų.
Tiesa, mokslininkai fiksavo ir skirtumų – atsigavusio miško medžiai buvo beveik vienodo amžiaus. Senesniuose miškuose amžiaus įvairovė didesnė, todėl, pavyzdžiui, daugiau drevėtų medžių, kurie gali būti svarbūs daliai gyvūnų.
Didžiausia staigmena – palikus dalį medžių
Įdomiausią atradimą mokslininkai padarė plotuose, kur eksperimentų metu buvo palikta tik 30–50 proc. aukštų medžių. Pasirodo, apie 80 metų amžiaus medžiai čia tapo tikrais gigantais.
Daugelio senųjų medžių skersmuo siekė 1 metrą, o kai kurių – net viršijo 1,5 metro. Tyrėjai tai aiškino tuo, kad praretinus medyną likę medžiai gavo daugiau maisto medžiagų ir erdvės, todėl galėjo augti itin sparčiai.
Skelbiama, kad šiuose plotuose medžiai buvo maždaug 20 proc. didesni nei kontroliniuose, neliečiamuose miškuose. Dar svarbiau – teritorijose, kuriose atliktas praretinimas, medžiuose sukauptos anglies kiekis sutapo su nekirstų miškų rodikliais.
Tyrėjų vertinimu, praretinamieji kirtimai gali turėti daugiau privalumų nei vien medienos žaliavos tiekimas: toks būdas gali padėti sugerti anglį ir sudaryti tinkamesnes buveines miškų gyvūnijai.