Tag: PNAS

  • Skaidulų trūkumas gali priversti žarnyno bakterijas ardyti apsauginį gleivių sluoksnį

    Žarnyne gyvenančios bakterijos paprastai padeda skaidyti maisto medžiagas ir palaikyti imuninės sistemos darbą, tačiau jų elgesys priklauso nuo to, ką valgome. Nauji tyrimai rodo, kad kai mityboje trūksta skaidulų, dalis mikroorganizmų gali imti „maitintis“ nebe maistu, o žarnyno sieneles dengiančiu gleivių sluoksniu.

    Šis sluoksnis nėra atsitiktinis: jis veikia kaip apsauginė barjera tarp žarnyno turinio ir epitelio ląstelių. Gleivėse yra mucinų – baltymų, suteikiančių jai būdingą struktūrą ir padedančių atskirti audinius nuo mikroorganizmų bei įvairių medžiagų virškinamajame trakte.

    Jei bakterijos pradeda intensyviau naudoti šio sluoksnio sudedamąsias dalis kaip energijos šaltinį, apsauga gali susilpnėti. Toks pokytis teoriškai didina nepageidaujamų sąveikų tarp mikroorganizmų ir žarnyno ląstelių riziką.

    Į šį mechanizmą mokslininkai atkreipė dėmesį eksperimentuose su pelėmis: kai racione pritrūko skaidulų, buvo stebėta, kad bakterijos ima naudoti gleives kaip alternatyvų „kurą“. Kartu fiksuotas ir junginių, galinčių būti nepalankių organizmui, susidarymas.

    Kuo skaidulos svarbios ne tik virškinimui

    Skaidulos dažniausiai siejamos su reguliariu tuštinimusi ir vidurių užkietėjimo prevencija. Vis dėlto Prinstono universiteto mokslininkų darbai leidžia manyti, kad augalinės kilmės mitybos komponentai gali keisti ir tai, kokius cheminius junginius gamina žarnyno mikrobiota.

    Tyrėjai nagrinėjo fenolinius metabolitus – junginius, susidarančius iš kai kurių aminorūgščių, pavyzdžiui, tirozino ir fenilalanino. Dalis tokių metabolitų siejama su palankesniais procesais organizme, o kiti – su nepageidaujamais metaboliniais pokyčiais.

    Nustatyta, kad skaidulos ir tam tikri augaliniai baltymai gali paveikti, kaip žarnyno bakterijos panaudoja turimas maistines medžiagas. Dėl to gali kisti skirtingų metabolitų proporcijos.

    Taip pat pastebėta, kad mityba su pakankamu skaidulų kiekiu gali padėti riboti kai kurių potencialiai nepalankių junginių, tokių kaip p-krezolio sulfatas ir fenilo sulfatas, gamybą. Tyrimų rezultatai publikuoti moksliniuose žurnaluose „Proceedings of the National Academy of Sciences“ (PNAS) ir „Nature Metabolism“.

    „Skaidulas imituojantys“ baltymai ir jų vaidmuo

    Tyrimuose išskirtas dar vienas įdomus mitybos komponentas – augaliniai baltymai, kurių žmogaus organizmas nesuvirškina iki galo. Mokslininkai juos pavadino Prif (angl. proteins imitating fiber), tai yra „skaidulas imituojančiais“ baltymais.

    Kaip ir skaidulos, šie baltymai gali praeiti plonąją žarną ir pasiekti storąją, kur tampa maistu mikroorganizmams. Tyrėjų teigimu, skaidulos ir tokie baltymai gali veikti kartu – daryti įtaką mikrobiotos sudėčiai bei jos gaminamiems metabolitams.

    Akcentuojama ir jų derinio svarba: skaidulos, kaip manoma, riboja bakterijų polinkį naudoti paties organizmo audinių baltymus, o augaliniai baltymai suteikia papildomos „žaliavos“ bakterijų medžiagų apykaitai.

    Kiek skaidulų reikia ir kaip jas didinti saugiai

    Nors apie skaidulas kalbama vis dažniau, jų vis dar valgoma per mažai. Remiantis Lenkijos mitybos normomis, suaugusiajam rekomenduojama gauti apie 25 g skaidulų per dieną, o vidutinis suvartojimas šalyje nurodomas mažesnis.

    Skaidulų daugiausia suteikia įvairūs augaliniai produktai. Tekste pateikiami pavyzdžiai rodo, kad reikšmingą dalį normos gali sudaryti ir kasdieniai pasirinkimai: avietės, grikiai ar avižiniai dribsniai.

    Svarbu atsiminti, kad skaidulos būna skirtingos – tirpios ir netirpios vandenyje. Tirpios žarnyne gali sudaryti gelį ir, pavyzdžiui, sulėtinti kai kurių medžiagų pasisavinimą, o netirpios didina išmatų tūrį ir palaiko jų slinktį. Dėl to mityboje naudinga įvairovė, o ne vienas „skaidulų šaltinis“.

    Dar vienas praktinis momentas – skaidulų kiekį reikėtų didinti palaipsniui, ypač jei iki tol jų buvo mažai. Staigus didelis daržovių, sėklų ar ankštinių įtraukimas gali sukelti pilvo pūtimą, dujų kaupimąsi, pilnumo jausmą ar skausmus, nes skaidulas aktyviau fermentuoja bakterijos.

    Didinant skaidulų kiekį mityboje svarbus ir vanduo: skaidulos gali surišti skysčius virškinamajame trakte, todėl nepakankamas skysčių vartojimas gali pabloginti tuštinimosi problemas. Mokslininkai pabrėžia, kad reikalingi tolesni tyrimai, kurie tiksliau atsakytų, kaip mitybos pokyčiai veikia ilgalaikę žmogaus sveikatą.

  • Tyrimas: „celofaninės“ bitės gamina į polietileną panašią medžiagą, kuri dirvoje greitai suyra

    Dalis vienišų Šiaurės Amerikoje gyvenančių bičių jau milijonus metų gamina į plastiką panašią medžiagą – ir ji, priešingai nei įprastas polietilenas, dirvožemyje gana greitai suyra.

    Naujas tyrimas rodo, kad vadinamosios „celofaninės“ bitės savo požeminių lizdų sieneles padengia plona, lanksčia ir permatoma plėvele, kuri elgiasi panašiai kaip polietilenas, bet natūraliame dirvožemyje neilgai išlieka.

    Mokslininkus domina, kaip šis natūralus „bičių plastikas“ suderina, atrodytų, sunkiai suderinamas savybes: atsparumą ir lankstumą, bet kartu ir palyginti spartų irimą.

    Jei pavyktų perprasti mechanizmą, ateityje tai galėtų padėti kurti sintetines medžiagas, kurios būtų panašiai praktiškos kaip įprasti plastikai, tačiau aplinkoje nesikauptų dešimtmečiais ar šimtmečiais.

    Kas yra „celofaninės“ bitės

    Tyrime dėmesys sutelktas į „celofanines“ bites (Colletes inaequalis) – vienišus vabzdžius, kurie lizdus įsirengia po žeme. Kiekvieną kamerą jos iškloja plona danga, apsaugančia besivystančius jauniklius.

    Ši danga nėra atsitiktinė: bitės ją suformuoja iš sekreto, kurį išskiria speciali liauka (Dufour’o liauka). Iš šio sekreto susidaro natūralus poliesteris, kuris padengia lizdo sieneles.

    Įdomu tai, kad nors tokie lizdai kai kuriose vietose kuriami nuolat – tose pačiose teritorijose bitės gali sugrįžti metų metus – dirvožemyje ši medžiaga, panašu, nesikaupia.

    Kaip nustatyta, kad medžiaga suyra

    Mokslininkai lygino naujai suformuotus lizdų dangos mėginius su tais, kurie buvo surinkti iš tos pačios vietos po 4, 7 ir 11 mėnesių. Medžiagos pokyčiai vertinti pasitelkiant cheminę analizę, mikroskopiją, kaitinimo matavimus ir rentgeno sklaidą.

    Rezultatai parodė gana spartų irimą: šviežias bičių poliesteris sudarė apie 73 proc. dangos masės, o po keturių mėnesių natūraliame dirvožemyje ši dalis buvo sumažėjusi iki 40 proc.

    Po 7 mėnesių medžiagoje pastebėtos matomos įtrūkimo žymės, o po 11 mėnesių ji tapo trapi ir linkusi trupėti. Kartu šviežia danga buvo stebėtinai lanksti – ją buvo galima lankstyti ar glamžyti, išlaikant formą.

    Kodėl tai svarbu plastiko alternatyvoms

    Tyrėjai pabrėžia, kad į polietileną panašūs sintetiniai poliesteriai paprastai yra menkai biologiškai skaidūs. Viena iš priežasčių – jų kristališkumas ir hidrofobiškumas: sandariai susipakavusios molekulės apsunkina vandens ir fermentų patekimą prie ryšių, kurie turėtų suirti.

    Vis dėlto bičių gaminamas poliesteris elgėsi kitaip. Nors nustatyta, kad maždaug 60 proc. šviežios medžiagos turi kristalinę struktūrą, ji, panašu, nesusiformuoja į didesnes, labai tvarkingas struktūras, būdingas daugeliui plastikų – todėl dalis ryšių gali būti lengviau pasiekiami ir ardomi.

    Tyrime taip pat aptikta požymių, kad prie irimo gali prisidėti biologiniai veiksniai: bandymuose fiksuotas esteraazių aktyvumas, o šie fermentai gali ardyti esterinius ryšius poliesteriuose. Vis dėlto autoriai pabrėžia, kad tiksli mechanizmo priežastis kol kas nėra iki galo aiški ir reikės papildomų eksperimentų.

    Svarbu ir tai, kad pati lizdų danga nėra „paruoštas produktas“ pakuotėms – ją dar reikia perprasti ir įvertinti, ar panašias savybes įmanoma atkartoti pramoninėmis sąlygomis. Tyrimas publikuotas žurnale PNAS.

  • Tyrimas: apšviestos trimis lempomis saulėgrąžos netikėtai linksta į silpniausią šviesą

    Saulėgrąžos garsėja tuo, kad „seka“ Saulę, tačiau laboratorinis eksperimentas parodė netikėtą elgesį: apšviesti trimis dirbtinės šviesos šaltiniais daigai ėmė augti ne link ryškiausios, o link silpniausios lempos.

    Naujoje studijoje mokslininkai stebėjo maždaug savaitės amžiaus saulėgrąžų daigus, kurių aukštis siekė 1–3 centimetrus. Juos veikė mėlynos LED lempos, o stiebo linkimas buvo fiksuojamas nuotraukomis bent 21 valandą.

    Paprastame bandyme su viena lempa daigai, kaip ir tikėtasi, krypo į šviesos pusę: kuo intensyviau ji švietė, tuo labiau jie linko. Vis dėlto atsakas nebuvo tiesinis – padvigubinus šviesos intensyvumą, linkimas nepadvigubėdavo.

    Dar įdomiau buvo tada, kai šviesa pradėjo „konkuruoti“ iš kelių krypčių: tyrėjai parodė, kad augalai geba sujungti skirtingus signalus ir pasirinkti augimo kryptį pagal biologines taisykles, kurios primena savotišką skaičiavimą – nors augalai neturi nervų sistemos.

    Kaip daigai reagavo į skirtingas lempas

    Kai lempos buvo dvi ir stovėjo priešingose pusėse, daigai daugiausia krypo link ryškesnės. Kuo didesnis ryškumo skirtumas tarp lempų, tuo labiau stiebas persvirdavo į stipresnės šviesos pusę.

    Trečiajame eksperimente tyrėjai pastatė dvi vienodai ryškias lempas priešpriešiais, o trečią – statmenai joms, ir ji buvo mažiau nei perpus silpnesnė už kitas dvi. Būtent čia paaiškėjo netikėtas efektas.

    Iš 34 daigų vidutinė augimo kryptis beveik tiksliai rodė į tą trečią, silpnesnę lempą, nors atskirų augalų reakcijos skyrėsi. Tyrėjų paaiškinimas paprastas: du stiprūs, vienodai „traukiantys“ signalai iš priešingų pusių iš esmės vienas kitą panaikino, tad kryptį nulėmė likęs – silpnesnis – šoninis signalas.

    Rezultatas meta iššūkį supaprastintai idėjai, kad augalai visada linksta ten, kur šviesos daugiausia. Pasirodo, svarbu ne vien bendras ryškumas, bet ir tai, kaip signalai „susideda“ augalo audiniuose.

    Kas vyksta augalo stiebe

    Mokslininkai aiškina, kad šviesą augalai aptinka fototropinais vadinamais baltymais, susitelkusiais netoli stiebo paviršiaus. Skirtingos stiebo dalys „matuoja“ į jas patenkančią šviesą, o tai sukelia netolygų augimą – viena pusė pailgėja kitaip nei kita, ir stiebas išlinksta.

    Svarbi detalė ta, kad augalo reakcija į šviesą yra tarsi „suspausta“: dvigubai ryškesnis šaltinis sukelia mažiau nei dvigubai stipresnį biologinį atsaką. Todėl augalas, spręsdamas „į kurią pusę augti“, remiasi jau apdorotais signalais, o ne paprasčiausiai sudeda šviesos kiekius.

    Studijos bendraautorė, Tel Avivo universiteto profesorė Yasmine Meroz pranešime teigė, kad toks „skaičiavimas“ atsiranda iš lokalaus šviesos jutimo ir apdorojimo visame stiebe. Kitaip tariant, kryptis gali būti kolektyvinis daugybės mažų „matuoklių“ rezultatas.

    Modelis užsimena ir apie „optinę iliuziją“

    Tyrėjai taip pat sukūrė matematinį modelį, kuris leidžia manyti, kad augalai tam tikromis sąlygomis gali krypti šiek tiek ne visai ta kryptimi, kur šviesos daugiausia – tarsi patirdami „optinę iliuziją“. Tai nereiškia, kad augalai mato kaip žmonės, tačiau jų jutimo sistema gali šiek tiek iškreipti krypties „įvertinimą“.

    Vis dėlto šio efekto realiuose stebėjimuose dar nepavyko patikimai užfiksuoti: modelis prognozuoja iki maždaug 6 laipsnių skirtumą, o jauni saulėgrąžų stiebai natūraliai juda ir „sūpuojasi“, todėl mažus nuokrypius sunku atskirti.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“ (PNAS) ir papildo supratimą, kaip augalai „sprendžia“ krypties uždavinius, kai šviesa sklinda iš kelių pusių vienu metu.

  • Naujas palydovinis žemėlapis parodė, kur žmonės sparčiausiai eikvoja gėlo vandens atsargas

    Naujas aukštos raiškos žemėlapis parodė, kuriose pasaulio vietose žmonių veikla labiausiai keičia gėlo vandens atsargas – vienur jos sparčiai senka, kitur laikinai didėja.

    Tyrime, apie kurį rašė „Live Science“, panaudoti palydoviniai duomenys leido detaliau nei anksčiau matyti 2002–2025 metų sausumos vandens pokyčius ir geriau atskirti, kas labiau susiję su žmogaus veikla, o kas – su klimato svyravimais.

    Mokslininkai nustatė, kad žemynai netenka gėlo vandens greičiau, nei buvo manyta: kai kuriuose regionuose vandeningųjų sluoksnių siurbimas išryškėjo kaip maždaug 45 proc. didesnė problema, palyginti su ankstesniais vertinimais.

    Bendra kryptis aiški – gėlo vandens praradimų daugiau nei prieaugių, todėl tyrėjai akcentuoja geresnio vandens valdymo svarbą ir tai, kad dalyje vietovių didžiausi nuostoliai sutampa su intensyvia žemdirbyste ir drėkinimu.

    Kaip sudarytas žemėlapis

    Analizė paremta NASA GRACE ir GRACE-FO misijų matavimais, fiksuojančiais masės persiskirstymą Žemėje, todėl galima spręsti, kaip kinta vandens kiekis sausumoje – požeminiuose vandenyse, dirvožemyje, telkiniuose.

    Šį kartą duomenys apdoroti taip, kad vaizdas būtų gerokai ryškesnis: tyrėjų teigimu, regioniniai pokyčiai išryškėjo vidutiniškai 33 proc. labiau nei ankstesniuose panašiuose darbuose.

    Svarbi dalis – bandymas priskirti pokyčius skirtingiems veiksniams. Tyrimo autorė Mary Michael Forrester O’Neill aiškino, kad ankstesni darbai dažniau matydavo bendrus raštus, bet sunkiau atskirdavo žmogaus įtaką nuo klimato.

    Kur fiksuoti didžiausi pokyčiai

    Iš viso identifikuoti 94 regionai, kuriuose gėlo vandens atsargos keitėsi labiau nei „įprastas fonas“. Iš jų 40 vietovių pokyčiai daugiausia sieti su žmonių žemės ir vandens naudojimu, o ne su natūralia klimato kaita.

    Tarp ryškių gėlo vandens netekimo pavyzdžių įvardyti šiaurinė Indija, pietų Iranas ir JAV pietinės Didžiosios lygumos (regionas ties Kolorado, Kanzaso, Naujosios Meksikos, Oklahomos ir Teksaso sandūra), kur žemės ūkis plačiai remiasi požeminiu vandeniu drėkinimui.

    Kaip priešingas pavyzdys minimas centrinėje Rusijoje esantis Boguchanų tvenkinys – dirbtinis ežeras, užpildytas 2012 metais pastačius hidroelektrinės užtvanką, dėl ko regione fiksuotas vandens prieaugis.

    Kodėl tai svarbu ir kokios ribos

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad vietiniai gėlo vandens prieaugiai ir praradimai gali turėti pasekmių „žemiau srovės“ esančioms bendruomenėms ir aplinkiniams regionams, nes vandens sistema yra susieta.

    Tačiau mokslininkai kartu įspėja dėl ribotumų: GRACE palydovai matuoja pokyčių greitį, o ne bendrą vandens kiekį konkrečiame vandeningajame sluoksnyje, todėl iš šių duomenų negalima tiksliai pasakyti, kada kur nors vanduo „baigsis“.

    Vis dėlto praktinė rizika išlieka – kylant vandens siurbimo kaštams ir gręžinių gilinimo poreikiui, daliai vietovių tai gali tapti neįkandama. Tyrėjai akcentuoja, kad toks spaudimas labiausiai smogia pažeidžiamiausioms bendruomenėms.

    Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“ (PNAS).

  • Europiečiai kadaise gėrė mumijų miltelius: mokslininkai ištyrė jų sudėtį ir poveikį

    Šiandien tai skamba kaip makabriška legenda, tačiau šimtmečius Europoje vaistinėse buvo pardavinėjami milteliai, pagaminti iš senovės Egipto mumijų palaikų. Gydytojai tokią „mumia“ rekomenduodavo įvairiems negalavimams – nuo žaizdų iki lūžių.

    Poreikis esą buvo toks didelis, kad prekybininkai kartais kaip „tikras“ mumijas pateikdavo visai nesenus, išdžiovintus kūnus. Ant indelių pasitaikydavo užrašas „Mumia vera aegyptiaca“, turėjęs patvirtinti autentiškumą.

    Vokietijos mokslininkai dabar pabandė suprasti, kas iš tiesų buvo tokiuose preparatuose, ir nustatė netikėtą detalę: kai kuriuose mėginiuose aptikti alavijams būdingi junginiai. Be to, vieno istorinio preparato ekstraktas laboratorijoje šiek tiek apsaugojo ląsteles nuo gripo virusų sukeliamo pažeidimo.

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog mumijų milteliai galėtų gydyti gripą ar kad tokie mišiniai būtų saugūs. Rezultatai veikiau rodo, jog šių senųjų „vaistų“ cheminė sudėtis buvo sudėtingesnė, nei manyta.

    Kaip „mumia“ tapo vaistu

    Tyrėjų teigimu, istorija prasidėjo nuo painiavos, kas iš tikrųjų buvo vadinama „mumia“. Viduramžiais vertintas bitumas – natūrali, dervą primenanti medžiaga, kuriai priskirtos gydomosios savybės.

    Ilgainiui terminas vis labiau imtas sieti su Egipto mumijomis: tamsiomis, dervomis padengtomis palaikų liekanomis, kurios atrodė panašios į bitumą. Renesanso laikotarpiu mumijų malimas ir prekyba jų „vaistiniais“ milteliais tapo įprasta praktika.

    Ne visi tuo tikėjo: XVI amžiuje prancūzų chirurgas Ambroise’as Paré perspėjo neskirti tokių preparatų. O 2025 metais paskelbta istorinė analizė teigė, kad kai kurie tokie mišiniai galėjo būti ne tik neveiksmingi, bet ir kenksmingi.

    Ką parodė cheminė analizė

    Naujajame tyrime Marburgo universiteto mokslininkai peržiūrėjo 41 istorinį tekstą ir chemiškai išanalizavo 24 muziejuose bei universitetų kolekcijose saugomus objektus. Tarp jų buvo vaistinių preparatų, balzamavimo likučių, tvarsčių ir mumifikuotų kūno dalių.

    Mėginiai smarkiai skyrėsi, tačiau daugelyje aptikti cheminių pėdsakų, būdingų sendintoms spygliuočių dervoms. Netikėčiausia tyrėjams pasirodė tai, kad dalyje mėginių rasta alavijams priskiriamų junginių, įskaitant medžiagą, vadinamą aloeresinu A.

    Maždaug 2 700 metų senumo mumifikuotoje kaukolėje ir XVIII amžiaus vaistinės preparate aptikti alavijams būdingi junginiai, pasak mokslininkų, yra pirmasis molekulinis įrodymas, siejantis alaviją su senovės Egipto balzamavimo medžiagomis.

    Kartu pažymima svarbi išlyga: dviejų objektų nepakanka teigti, kad alavijas buvo plačiai naudojamas balzamavimui. Jo vaidmuo galimoms savybėms taip pat lieka atviras klausimas.

    Bandymas su gripo virusais: ką jis reiškia

    Komanda taip pat atliko laboratorinį eksperimentą su ekstraktu iš „Mumia vera“ preparato, saugomo Marburgo istorinėje vaistų kolekcijoje. Šis mėginys buvo atskiras nuo tų, kuriuose alavijo pėdsakai buvo ryškiausi.

    Eksperimente ekstraktas šiek tiek apsaugojo MDCK ląsteles (šunų inkstų ląstelių liniją, dažnai naudojamą gripo tyrimuose) nuo gripo virusų sukeliamo pažeidimo. Tačiau tai dar neįrodo, kad medžiaga stabdo viruso dauginimąsi, veikia žmogaus organizme ar yra saugi.

    Mokslininkai nurodo, kad nežinoma, kas tiksliai lėmė tokį kuklų efektą – galbūt mažais kiekiais esančios medžiagos arba kelių ingredientų sąveika. Tyrimas tik parodo, kad istoriniuose preparatuose galėjo būti įvairių augalinių dervų ir kitų junginių, kurių chemija tik dabar pradedama geriau suprasti.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“.

  • Mokslininkai nustebę: vorai turi REM miegą ir net „skolą“ – atsigriebia beveik 80 proc.

    Mokslininkai nustebę: vorai turi REM miegą ir net „skolą“ – atsigriebia beveik 80 proc.

    Mokslininkai pirmą kartą pateikė įrodymų, kad bestuburiai gali patirti vadinamąjį REM atšokimą, kai po sutrikdyto poilsio organizmas vėliau kompensuoja prarastą aktyvaus miego dalį. Toks reiškinys iki šiol buvo patikimai aprašomas daugiausia stuburiniams, o dabar jis užfiksuotas šokinėjančių vorų tyrimuose.

    Tyrėjai stebėjo rūšį Portia fimbriata, garsėjančią išskirtiniais medžioklės įgūdžiais ir problemų sprendimu. Nakties metu vorai ilsėdavosi būdinga poza, į dirgiklius reaguodavo silpniau, o ramybės periodus reguliariai pertraukdavo trūkčiojančios galūnės, virpantys burnos aparatai ir judančios tinklainės.

    Kas yra REM atšokimas?

    REM fazė siejama su smegenų aktyvumu miego metu, nors kūnas išlieka atsipalaidavęs ir mažiau reaguoja į aplinką. Žmonėms ir kitiems stuburiniams žinoma, kad sumažinus REM miego dalį vėliau dažnai pasireiškia atšokimas, kai REM epizodų padaugėja, tarsi organizmas grąžintų susikaupusią skolą.

    Šiame tyrime vorų miegas buvo sutrikdytas naktį, o kitą naktį jiems leista ilsėtis įprastai. Tuomet fiksuota, kad REM primenančio aktyvaus miego epizodų trukmė bendroje sumoje išaugo beveik 80 proc., daugiausia dėl dažnesnių, o ne ilgesnių epizodų.

    Kodėl tai svarbu biologijai?

    Toks kompensacijos mechanizmas laikomas svarbiu argumentu, kad stebimi epizodai nėra atsitiktinis judėjimas ar poilsio imitacija, o tikra miego būsena su reguliuojama struktūra. Tai sustiprina hipotezę, kad skirtingos miego stadijos, įskaitant REM primenančią fazę, gali turėti labai senas evoliucines šaknis.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad panašūs aktyvaus miego požymiai pastaraisiais metais aprašyti ir kitose evoliuciškai tolimose grupėse, pavyzdžiui, galvakojuose moliuskuose. Tai rodo, kad sudėtingesnis miegas gali būti labiau paplitęs gyvūnų karalystėje, nei manyta anksčiau.

    Ar vorai sapnuoja?

    Patys autoriai pabrėžia, kad tyrimas tiesiogiai neatsako, kokią funkciją atlieka REM primenanti fazė vorams, ir tuo labiau neįrodo sapnavimo. Vis dėlto keliama prielaida, kad aktyvus miegas gali būti susijęs su informacijos apdorojimu, mokymusi ir atminties konsolidacija, kaip tai siejama su REM miegu stuburiniams.

    Ateities darbai galėtų patikrinti, kurie vorų nervų sistemos centrai suaktyvėja aktyvaus miego metu ir ar jų aktyvumo raštai primena būdravimo elgseną. Tokie tyrimai padėtų atsakyti, ar trūkčiojantys judesiai ir „sekiojanti“ tinklainė gali būti elgesio atkartojimas, kai organizmas viduje „peržaidžia“ dienos patirtis.

    „Pamatyti, kad vorai aiškiai kompensuoja prarastą REM primenantį miegą, rodo, jog ši fazė turi svarbią biologinę funkciją, o ne yra atsitiktinis poilsio bruožas“, – sakė tyrėjai.

    Tyrimo rezultatai papildo didėjantį mokslinį vaizdą, kad miegas nėra vien paprastas poilsis, o griežtai reguliuojama būsena net ir gyvūnams, kurių nervų sistemos sandara labai skiriasi nuo žinduolių. Tai taip pat skatina iš naujo vertinti, kiek dar „nematomo“ sudėtingo elgesio gali vykti mažų bestuburių gyvenime.

  • Mokslininkai perspėja: po „Deepwater Horizon“ Meksikos įlankos gelmės vis dar merdi

    Mokslininkai perspėja: po „Deepwater Horizon“ Meksikos įlankos gelmės vis dar merdi

    Praėjus 16 metų – nerimą keliantys duomenys

    Praėjus 16 metų po avarijos naftos gręžimo platformoje „Deepwater Horizon“, Meksikos įlankos giliavandenė gyvybė, panašu, vis dar neatsigauna. Naujas tyrimas rodo, kad giluminių pelaginių rūšių gausa išliko smarkiai sumažėjusi, o pokyčiai atitinka ilgalaikį ekosistemos lūžį.

    Katastrofa įvyko 2010 metais, kai į jūrą 87 dienas veržėsi nafta ir dujos. Tai laikoma vienu didžiausių žmogaus sukeltų taršos įvykių vandenynų istorijoje, o pasekmės, pasak mokslininkų, gali būti gerokai gilesnės, nei matėsi paviršiuje.

    Kas labiausiai smuko gelmėse

    Tyrėjų komanda, vadovaujama okeanografės Tracey Sutton, analizavo giliavandenių pelaginių organizmų duomenis, surinktus tinklų mėginiais. Pirmieji mėginiai paimti 2011 metais, o vėlesni palyginimai atlikti 2015–2023 metais, iš viso sukaupus daugiau nei 2 000 mėginių.

    Rezultatai parodė ryškų kai kurių pagrindinių grupių sumažėjimą: žuvų gausa krito apie 63,5 proc., vėžiagyvių apie 62 proc., o galvakojų moliuskų, daugiausia kalmarų, apie 59,7 proc. Mokslininkai pabrėžia, kad labiausiai smukusios rūšys yra svarbios tiek mitybos grandinei, tiek medžiagų apytakai atviroje jūroje.

    „Matėme didelį nuosmukį. Tuomet kilo klausimas kodėl, todėl vertinome temperatūrą, deguonies kiekį ir maisto išteklius, tačiau jie nepaaiškino kritimo. Išskirtinis įvykis, sutampantis su pokyčiais, buvo naftos išsiliejimas“, – sakė Tracey Sutton.

    Kodėl svarbus giluminis sluoksnis

    Tyrime daug dėmesio skiriama vadinamajam giliųjų sklaidos sluoksniui, kuriame gyvena žuvys, kalmarai ir kiti organizmai, kasnakt kylantys arčiau paviršiaus ir paryčiais grįžtantys į gelmę. Šios kasdienės vertikalios migracijos laikomos viena svarbiausių natūralių anglies pernašos į gilų vandenyną grandžių.

    Tokie organizmai taip pat yra kritiškai svarbūs kaip grobis didesniems plėšrūnams, įskaitant jūrų žinduolius, ir netiesiogiai palaiko žvejybos bei turizmo ekonomikas. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad giluminės ekosistemos dažnai lieka už stebėsenos ribų, todėl nuostoliai gali ilgai būti nepastebėti.

    Galima priežastis – tarša ir jos mažinimo priemonės

    Mokslininkai teigia, kad surinkti duomenys labiausiai atitinka didelio masto taršos įvykio scenarijų, o natūralūs veiksniai, tokie kaip temperatūros ar deguonies svyravimai, nėra pakankamas paaiškinimas. Jie taip pat primena, kad avarijos metu buvo naudotos cheminės dispersinės medžiagos, skirtos skaidyti naftą ir mažinti paviršines dėmes.

    Tyrimuose jau anksčiau buvo akcentuota, kad nafta ir dispersantai gali būti toksiški įvairioms jūrų gyvybės formoms, ypač planktonui, kuris sudaro maisto grandinių pagrindą. Jei pažeidžiamos žemiausios grandys, ilgainiui poveikis gali persiduoti visai sistemai nuo smulkių organizmų iki stambių plėšrūnų.

    „Tai kelia nerimą, nes kalbame apie rūšis, kurios yra gausios, plačiai paplitusios ir istoriškai galėjo būti nelaikomos pažeidžiamomis. Net ir gausios rūšys gali smarkiai keistis, jei jų nestebime“, – sakė biologas Pedro Peres.

    Tyrėjai dar negali tiksliai pasakyti, ar visiškas atsigavimas apskritai įmanomas ir kiek laiko jis užtruktų. Jų vertinimu, dėl glaudžių ryšių Meksikos įlankos ekosistemoje tokie pokyčiai gali turėti ilgalaikių pasekmių tiek biologinei įvairovei, tiek vandenyno funkcijoms.

  • Beringo jūroje ištraukė keistus krabus: po karščio bangos jų dalis šoktelėjo iki 41,7 proc.

    Beringo jūroje ištraukė keistus krabus: po karščio bangos jų dalis šoktelėjo iki 41,7 proc.

    Beringo jūroje žvejai vis dažniau aptinka neįprastų krabų, turinčių dviejų rūšių požymių. Mokslininkai nustatė, kad jų staigus gausėjimas sietinas su ekstremaliu vandenyno atšilimu 2018–2019 metais, pakeitusiu viso regiono ekosistemos pusiausvyrą.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad karščio banga sumažino jūros ledo plotą ir pakėlė dugno vandens temperatūrą. Tai ypač smarkiai paveikė šaltesniam vandeniui prisitaikiusius organizmus, o kartu ir krabų populiacijas, nuo kurių priklauso dalis vietos žvejybos.

    Didžiausią smūgį patyrė snieginis krabas Chionoecetes opilio, tradiciškai itin svarbus Aliaskos žvejybai. Skaičiuojama, kad 2018 metais jo populiacija siekė apie 8 milijardus individų, tačiau 2021 metais kasmetiniuose tralavimo tyrimuose buvo vertinama, jog liko maždaug 1 milijardas.

    Vienas pagrindinių nuosmukio veiksnių buvo sumažėjęs maisto prieinamumas, o pasekmės persimetė ir į ekonomiką. Aliaskos valdžia pirmą kartą įvedė komercinės šios rūšies krabų žvejybos draudimą, galiojusį 2022–2024 metais.

    Tuo pat metu tyrėjai pradėjo fiksuoti vis daugiau individų, primenančių tarpinę formą tarp Chionoecetes opilio ir kitos rūšies Chionoecetes bairdi. 2025 metais surinkti duomenys parodė, kad tokių hibridinių krabų gausa tapo netikėtai didelė.

    Kas iš tiesų paskatino šuolį

    Alaska Fisheries Science Center komanda pritaikė statistinius modelius, kad įvertintų galimas priežastis. Analizė nepatvirtino paprasto paaiškinimo, jog aukštesnė temperatūra tiesiogiai pagerino hibridų išgyvenamumą, taip pat nebuvo pakankamai įrodymų, kad pagrindinis veiksnys buvo dažnesnis abiejų rūšių suaugėlių arealų persidengimas.

    Labiau tikėtina, kad lemiamas pokytis įvyko per ekologinius ryšius. Kai Chionoecetes opilio populiacija smarkiai sumenko, hibridai galėjo patirti mažesnį konkurencinį spaudimą ir silpnesnę plėšrūnų įtaką, todėl jų dalis bendroje populiacijoje ėmė sparčiai augti.

    „Krizė, smarkiai sumažinusi vienos rūšies gausą, galėjo netiesiogiai sudaryti palankesnes sąlygas hibridams, tačiau tikslūs mechanizmai dar turi būti patikrinti tolesniais tyrimais“, – teigė tyrėjai.

    Skaičiai iškalbingi: 2025 metais hibridų gausa buvo daugiau nei 13 kartų didesnė už istorinį vidurkį. Dar ryškesnis pokytis matomas tarp patinų, kurių dydis leidžia juos gaudyti: anksčiau hibridai sudarė mažiau nei 10 proc., o 2025 metais jų dalis išaugo iki 41,7 proc.

    Kodėl tai svarbu žvejybai

    Staigus hibridų pagausėjimas komplikuoja žvejybos valdymą, nes praktikoje dalis tokių patinų gali patekti į legalią Chionoecetes opilio žvejybą. Istoriškai retai pasitaikę hibridai nebuvo tinkamai įvertinti nustatant limitus, todėl dabartinės taisyklės gali neatspindėti tikros populiacijos struktūros.

    Ekspertai įspėja, kad leidimų ar kvotų didinimas vien dėl didesnio sugaunamų individų skaičiaus galėtų duoti trumpalaikės ekonominės naudos. Vis dėlto tai didintų spaudimą dar neatsigavusiai snieginio krabo populiacijai, o mokslininkams vis dar trūksta aiškumo, ar hibridai geba sėkmingai daugintis ir suformuoti stabilią, ilgalaikę populiaciją.

    Tyrėjai taip pat akcentuoja, kad Beringo jūros atšilimo epizodai tampa svarbiu signalu, kaip klimato svyravimai gali greitai perbraižyti jūrų ekosistemas. Net ir laikini temperatūros šuoliai gali pakeisti rūšių santykius, o pasekmės vėliau pasiekia ir žvejybos reguliavimą, ir regiono ekonomiką.

  • Mokslininkai metė iššūkį Darvinui: evoliucija gali būti kryptingesnė, nei manėme

    Mokslininkai metė iššūkį Darvinui: evoliucija gali būti kryptingesnė, nei manėme

    Evoliucija dažnai aiškinama kaip procesas, kuriame organizmai, geriau prisitaikę išgyventi ir daugintis, palaipsniui išstumia kitus. Tačiau naujas tyrimas rodo, kad net ir tada, kai keli evoliuciniai keliai suteikia tą patį prisitaikymo lygį, pokyčiai gali vykti ne atsitiktinai.

    Tyrimas, publikuotas Proceedings of the National Academy of Sciences (PNAS), nagrinėja vadinamąjį prisitaikymo kraštovaizdį, kai populiacijos „kopia“ į prisitaikymo viršūnes. Iki šiol daug kur buvo laikomasi prielaidos, kad pasiekus vienodą naudą suteikiančią „plokštumą“, tolesni pokyčiai daugiausia būna neutralūs.

    Evoliucija ant „plokštumos“

    Biologijoje dažna situacija, kai skirtingi požymių deriniai suteikia panašų išgyvenimo ir dauginimosi potencialą, vadinama degeneracija. Tai reiškia, kad kelios skirtingos formos ar strategijos gali būti vienodai sėkmingos, nors į tą patį rezultatą ateina skirtingais keliais.

    Izraelio Techniono instituto mokslininkai sukūrė supaprastintą matematinį modelį ir atliko simuliacijas, įtraukdami natūralios atrankos ir mutacijų poveikį. Jų rezultatai parodė, kad net ir vienodo prisitaikymo „plokštumoje“ populiacijos gali judėti kryptingai.

    Kryptingas dreifas ir atsparumas

    Autoriai šį reiškinį apibūdina kaip kryptingą dreifą: populiacijos juda link „plokštesnių“ kraštovaizdžio sričių, kuriose požymiai yra atsparesni mutacijoms ir atsitiktiniams sutrikimams. Kitaip tariant, net jei tiesioginio prisitaikymo pranašumo nėra, ilgainiui gali būti „pasirenkami“ stabilesni sprendiniai.

    „Kai skirtingi keliai suteikia vienodą prisitaikymą, pasirinkimas tarp jų nėra atsitiktinis“, – sakė biologė Naama Brenner, pristatydama tyrimo idėją.

    Mokslininkų teigimu, toks mechanizmas gali padėti paaiškinti, kaip evoliucijoje atsiranda atsparumas ir stabilumas net be aiškios kryptingos atrankos konkrečiam požymiui. Tai ypač aktualu kalbant apie sudėtingas sistemas, kur daug požymių tarpusavyje sąveikauja, o vien „naudingumo“ kriterijus ne visada leidžia numatyti, kas įsitvirtins ilguoju laikotarpiu.

    Ką tai keičia evoliucijos aiškinime

    Tyrimas siūlo atsargiau vertinti situacijas, kurios anksčiau būdavo laikomos neutralios evoliucijos pavyzdžiais. Jei kryptis atsiranda dėl kraštovaizdžio geometrijos ir populiacijos kintamumo sąveikos, tuomet net „neutralūs“ pokyčiai gali turėti paslėptą tendenciją vesti link didesnio atsparumo.

    Autoriai taip pat pabrėžia, kad nedideli fenotipiniai skirtumai gali būti informatyvesni, nei manyta, nes gali atskleisti, kokiu keliu populiacija judėjo evoliucinėje istorijoje. Kitas žingsnis, kaip nurodoma, yra panašius modelius sieti su sudėtingesniais organizmais ir realių ekosistemų duomenimis, kur kintamumas ir aplinkos poveikis yra dar įvairesni.

    Tyrimo išvados taip pat įdomios platesniame kontekste, nes panašus „polinkis“ į stabilesnius sprendinius aptariamas ir skaičiavimo moksluose, įskaitant kai kurių DI sistemų mokymo dinamiką. Vis dėlto patys autoriai pabrėžia, kad dabar svarbiausia yra patikrinti, kiek šis efektas pasireiškia natūraliose populiacijose už modelių ribų.

    Tyrimas publikuotas Proceedings of the National Academy of Sciences (PNAS).

  • Mokslininkai atskleidė nematomą šiltų debesų paslaptį: štai kur iš tikrųjų gimsta lietus

    Mokslininkai atskleidė nematomą šiltų debesų paslaptį: štai kur iš tikrųjų gimsta lietus

    Ilgą laiką atmosferos moksluose vyravo paprasta taisyklė: kad iš debesų iškristų lietus, dažnai prireikia ledo kristalų, padedančių lašams „užaugti“ iki pakankamo dydžio. Tačiau didelė dalis kritulių, ypač tropikuose, susidaro vadinamuosiuose šiltuose debesyse, kuriuose temperatūra išlieka virš nulio.

    Būtent šių debesų viduje lietaus pradžia dešimtmečius buvo laikoma viena didžiausių mįslių. Neapibrėžtumas tiesiogiai veikia ir orų prognozių tikslumą, ir klimato modelius, nes debesys lemia, kaip Žemė atspindi, sugeria ir išspinduliuoja energiją.

    Naujas „mikroskopas“ debesyse

    Maxo Plancko Dinamikos ir saviorganizacijos instituto komanda šiai problemai spręsti pasitelkė „CloudKite“ – helio pripildytą baliono ir aitvaro hibridą, skirtą tyrinėti žemai skriejančius kamuolinius debesis. Skirtingai nei lėktuvai ar dronai, ši sistema leidžia ilgiau ir stabiliau rinkti itin tankius matavimus toje pačioje debesies zonoje.

    Prietaisas turi specialiai pritaikytas optines sistemas, kurios fiksuoja lašelių dydžius ir jų pasiskirstymą erdvėje dideliu dažniu. Taip mokslininkai gali kurti trimačius vaizdus ir matyti procesus nuo mikrometrų iki kilometrų mastelio.

    Kur prasideda lietus šiltuose debesyse?

    Tyrėjai nustatė, kad lašelių „susibūrimas“ šiltuose debesyse nevyksta tolygiai visame debesyje. Vietoje to formuojasi labai lokaliniai, trumpalaikiai „karštieji taškai“, kuriuose lašeliai išsidėsto neįprastai tankiai.

    Šie ploteliai gali būti mažesni nei vieno metro mastelio, o atstumai tarp lašelių juose siekia maždaug milimetrą. Tokiose sąlygose susidūrimų ir susiliejimo tikimybė smarkiai išauga, todėl būtent čia lašeliai greičiausiai peržengia kritinę ribą ir pradeda virsti lietaus lašais.

    „Kadangi lašeliai ten susitelkia, jų susidūrimai tampa gerokai labiau tikėtini“, – sakė tyrimo autorė Birte Thiede.

    Šis rezultatas taip pat padeda paaiškinti, kodėl ankstesni stebėjimai kartais rodė silpnesnį ar „išplautą“ susitelkimo signalą. Jei matavimai apibendrinami dideliame plote, smulkūs židiniai tiesiog pasimeta bendrame vidurkyje.

    Kodėl tai svarbu prognozėms?

    Mokslininkai pabrėžia, kad „karštieji taškai“ nebūtinai tiesiogiai sutampa su didžiausia lašelių koncentracija ar vidutiniu jų dydžiu. Tai leidžia įtarti, kad esminį vaidmenį gali atlikti debesų turbulencija ir kiti dinaminiai procesai, kuriuos komanda toliau analizuoja.

    Tikslesnis supratimas, kaip šiltuose debesyse užsiveda susidūrimų grandinė ir kaip greitai auga lašai, gali pagerinti kritulių parametrizaciją skaitmeniniuose modeliuose. Praktinis rezultatas būtų patikimesnės trumpojo laikotarpio orų prognozės ir tvirtesnės prielaidos vertinant klimato kaitos scenarijus, ypač regionuose, kur šilti debesys generuoja didelę dalį kritulių.

    Tyrimo autoriai planuoja naujas „CloudKite“ ekspedicijas ir kituose regionuose, įskaitant Amazonę, Baltijos jūros apylinkes ir Suomiją. Tikslas – patikrinti, kaip skirtingomis sąlygomis formuojasi minėti židiniai ir kiek jie keičia lietaus atsiradimo greitį.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale PNAS.