CP v2

Tag: Podagra

  • Lenkai šios mėsos beveik nevalgo, o Prancūzijoje ji laikoma delikatesu: kuo stebina veršiena

    Veršiena – tai jauno galvijo mėsa, kuri nuo įprastos jautienos skiriasi ne tik švelnesniu skoniu, bet ir tekstūra. Dėl šviesesnės spalvos bei mažesnio jungiamojo audinio kiekio ji dažnai iškepa greičiau ir tampa minkštesnė net be ilgo troškinimo.

    Vakarų Europoje, ypač Prancūzijoje ir Italijoje, veršiena dažnai laikoma aukštesnės vertės produktu, kuris siejamas su klasikine virtuve. Tuo metu Vidurio ir Rytų Europoje ji neretai vertinama kaip nišinis pasirinkimas, todėl ant kasdienio stalo pasirodo rečiau.

    Maistinė vertė ir nauda

    Veršiena dažnai įvardijama kaip liesesnė mėsa, ypač jei pasirenkamos mažiau riebios dalys. Dėl to ji gali būti patraukli žmonėms, kurie ieško baltymų šaltinių ir nori riboti sočiųjų riebalų kiekį mityboje.

    Kaip ir kitos mėsos rūšys, veršiena yra visavertis baltymų šaltinis, svarbus raumenų atsistatymui ir sotumui. Joje taip pat yra B grupės vitaminų, kurie prisideda prie energijos apykaitos ir normalios nervų sistemos veiklos.

    Veršiena turi geležies, nors jos paprastai būna mažiau nei brandesnėje jautienoje, tačiau tai vis tiek reikšminga maistinė medžiaga. Geležis svarbi hemoglobino gamybai ir deguonies pernašai organizme, todėl jos pakankamas kiekis aktualus įvairaus amžiaus žmonėms.

    Kada verta būti atsargiems?

    Nors veršiena laikoma švelnesne, ji priskiriama raudonai mėsai, todėl svarbus saikas. Sveikatos institucijos paprastai rekomenduoja riboti raudonos ir ypač perdirbtos mėsos vartojimą, o racioną grįsti įvairove.

    Veršienoje, kaip ir kituose raudonos mėsos produktuose, yra purinų, kurie organizme virsta šlapimo rūgštimi. Dėl to žmonėms, turintiems podagrą, padidėjusį šlapimo rūgšties kiekį ar tam tikrų inkstų sutrikimų, verta pasitarti su gydytoju ar dietologu.

    Dar viena tema, apie kurią kalba specialistai, yra galimos kryžminės reakcijos tarp jautienos ir karvės pieno baltymų alergijų. Nors tai pasitaiko ne visiems, jautresniems žmonėms svarbu stebėti individualią organizmo reakciją.

    Kaip ją ruošti, kad nenusausėtų?

    Kadangi veršiena liesesnė, ji gali greičiau išsausėti, jei per ilgai kepama aukštoje temperatūroje. Dažnai rekomenduojama rinktis trumpą kepimą, švelnų troškinimą arba kepti su padažu, kuris padeda išlaikyti sultingumą.

    Skoniui paryškinti dažnai derinamos švelnios žolelės, lengvi padažai, daržovės ir mažiau intensyvūs prieskoniai, neužgožiantys natūralaus mėsos aromato. Praktikoje daug lemia ir gabalas: nugarinė ar išpjova tinka greitam kepimui, o mentė ar kulninė dalis labiau tinka troškiniams.

  • Gausu geležies ir vitamino A: kuo naudinga žąsų kepenėlė ir kam jos turėtų vengti

    Žąsų kepenėlės Vakarų Europoje laikomos delikatesu, tačiau Lietuvoje dažniau renkamasi vištų kepenėlės. Vis dėlto žąsų kepenėlės išsiskiria maistinių medžiagų gausa, todėl saikingai įtrauktos į racioną gali būti vertingas baltymų ir mikroelementų šaltinis.

    Šiose kepenėlėse gausu baltymų, taip pat randama geležies, cinko ir fosforo. Kepenys apskritai yra vienas koncentruočiausių vitamino A šaltinių maiste, o šis vitaminas svarbus regėjimui, imuninei sistemai ir odos bei gleivinių būklei.

    Vis dėlto čia slypi ir rizika: vitamino A perteklius gali būti žalingas, ypač jei kepenėlės valgomos dažnai ar dideliais kiekiais. Dėl šios priežasties mitybos specialistai paprastai pabrėžia saiką, o nėščiosioms kepenų produktus pataria vertinti ypač atsargiai.

    Žąsų kepenėlėse taip pat yra purinų, kurie organizme skyla į šlapimo rūgštį. Žmonėms, linkusiems į podagrą ar turintiems padidėjusį šlapimo rūgšties kiekį, dažnesnis subproduktų vartojimas gali paaštrinti simptomus, todėl tokiais atvejais verta pasitarti su gydytoju ar dietologu.

    Kalbant apie riebalų kiekį, žąsų kepenėlės dažnai būna riebesnės nei vištų, tad jų sotumas didesnis. Jei siekiama kontroliuoti kalorijų kiekį, svarbu rinktis ne gruzdinimą, o švelnesnius gaminimo būdus ir nepamiršti daržovių garnyro.

    Foie gras klausimas

    Žąsų ar ančių kepenėlės neretai siejamos su foie gras gamyba, kuri kelia gyvūnų gerovės diskusijų. Tradicinėje praktikoje paukščiai intensyviai šeriami, kad kepenys smarkiai suriebėtų, todėl dalis vartotojų sąmoningai renkasi alternatyvas.

    Rinkoje egzistuoja ūkių, kurie pabrėžia natūralesnį šėrimą ir kitokias laikymo sąlygas, todėl perkant verta pasidomėti kilme. Kuo aiškesnė tiekimo grandinė ir ūkio praktikos, tuo lengviau priimti informuotą sprendimą.

    Kaip paruošti, kad būtų skanu

    Vienas paprasčiausių būdų išlaikyti skonį ir tekstūrą – trumpas troškinimas su svogūnais. Svarbu neperkepti, nes kepenėlės greitai kietėja ir sausėja, o tai dažniausia priežastis, kodėl šis produktas nuvilia.

    Patiekiant tinka virtos ar trintos bulvės, raugintos daržovės ar šviežios salotos, kurios subalansuoja riebesnį patiekalą. Jei norisi lengvesnio varianto, kepenėles galima derinti su gausesne daržovių porcija ir pilno grūdo duona.

  • Bobo sezonas ant nosies: ar ši ankštinė daržovė tikrai tukina, o kam jos verčiau vengti?

    Bobo sezonas ant nosies: ar ši ankštinė daržovė tikrai tukina, o kam jos verčiau vengti?

    Bobo sezonas artėja, todėl vėl sugrįžta klausimas, kuris kasmet kyla daugeliui: ar šią ankštinę daržovę galima valgyti be sąžinės graužaties. Nors bobai turi daugiau energinės vertės nei dalis kitų daržovių, saikingai vartojami jie gali padėti laikytis sotumo ir subalansuotos mitybos.

    Bobai priskiriami ankštinėms kultūroms, kurios vertinamos dėl didesnio baltymų ir skaidulų kiekio. Būtent šis derinys dažnai siejamas su ilgiau trunkančiu sotumu, todėl mažėja noras užkandžiauti tarp pagrindinių valgymų.

    Maždaug viena stiklinė virtų bobų paprastai turi apie 180–200 kilokalorijų, tad pati daržovė nėra „tukinanti“ savaime. Problema atsiranda tada, kai suvalgoma labai didelė porcija: 1 kilogramas gali sudaryti apie 1 100 kilokalorijų, kas prilygsta sočiam pietų patiekalui.

    Nauda: nuo skaidulų iki folio rūgšties

    Bobai laikomi maistinių medžiagų šaltiniu: juose yra augalinių baltymų, sudėtinių angliavandenių, skaidulų, taip pat geležies, magnio, vario ir folio rūgšties. Pastaroji ypač svarbi nėštumo metu, nes prisideda prie normalios kraujodaros ir vaisiaus vystymosi.

    Didesnis skaidulų kiekis siejamas su geresne žarnyno veikla ir palankesne mikrobiotos įvairove. Ankštinių įtraukimas į racioną taip pat dažnai aptariamas kalbant apie širdies ir kraujagyslių sveikatą, nes skaidulos gali prisidėti prie palankesnių cholesterolio rodiklių.

    Kam bobai gali netikti?

    Vis dėlto bobai tinka ne visiems. Sergantiems podagra gali būti svarbu riboti purinų turinčius produktus, nes purinai organizme virsta šlapimo rūgštimi, o jos perteklius siejamas su ligos paūmėjimais.

    Dalis žmonių po bobų jaučia pilvo pūtimą ar diskomfortą, ypač jei porcija didelė arba daržovė nepakankamai išvirta. Tokiais atvejais dažniausiai patariama rinktis mažesnes porcijas, bobus gerai termiškai apdoroti ir stebėti individualią organizmo reakciją.

    Ypatingo atsargumo reikia žmonėms, sergantiems favizmu, kuris susijęs su G6PD fermento stoka. Jiems bobai gali sukelti hemolizinę reakciją, todėl šio produkto paprastai vengiama visiškai, o dėl mitybos sprendimų būtina tartis su gydytoju.

    Daugumai žmonių išvada paprasta: bobai gali būti vertinga mitybos dalis, jei jų valgoma saikingai ir atsižvelgiama į sveikatos būklę. O jei tikslas mažinti svorį, svarbiausia tampa ne vienas produktas, o bendras paros energijos balansas ir porcijų dydis.

  • Mažiau kalorijų nei kiauliena ar jautiena: kuo išsiskiria triušiena ir kam ji tinka?

    Ieškant liesesnės mėsos alternatyvų dažniausiai pasirenkama paukštiena, tačiau mitybos specialistai vis dažniau mini ir triušieną. Ji vertinama dėl palyginti mažo riebalų kiekio, geros baltymų sudėties ir to, kad daugeliui žmonių yra lengviau virškinama nei kai kurios kitos mėsos rūšys.

    Triušienos maistinė vertė skiriasi priklausomai nuo gyvūno amžiaus ir mėsos dalies, tačiau bendra kryptis aiški: tai liesesnė mėsa, kuri gali turėti mažesnį kaloringumą nei įprasti kiaulienos ar riebesni jautienos gabalai. Dėl to ji dažnai minima kaip pasirinkimas norintiems kontroliuoti bendrą energijos kiekį racione.

    Triušiena išsiskiria tuo, kad joje dažniausiai yra mažiau riebalų, o baltymų kiekis išlieka didelis. Praktikoje tai reiškia, kad patiekalas gali būti sotesnis, bet „lengvesnis“ pagal bendrą kalorijų kiekį, ypač jei renkamasi troškinimas ar virimas, o ne kepimas riebaluose.

    Maistinėje sudėtyje svarbi ne tik riebalų suma, bet ir jų tipas. Triušienoje paprastai būna mažiau sočiųjų riebalų rūgščių nei daugelyje riebesnių mėsos produktų, todėl tokia mėsa dažnai įtraukiama į saikingesnius, širdžiai palankesnius mitybos planus.

    Triušiena paprastai yra geras visaverčių baltymų šaltinis, nes baltymuose yra organizmui reikalingų aminorūgščių. Tai aktualu tiek fiziškai aktyviems žmonėms, tiek vyresniems, kuriems svarbu palaikyti raumenų masę ir atsigavimą po krūvio.

    Be baltymų, triušiena siejama su B grupės vitaminais, įskaitant vitaminą B12, kuris svarbus nervų sistemai ir kraujodarai. Jo trūkumas dažniau pasitaiko tuomet, kai racione mažai gyvūninės kilmės produktų.

    Mineralų prasme dažniausiai minimi geležis ir fosforas. Geležis aktuali hemoglobino gamybai ir deguonies pernešimui, o fosforas svarbus kaulams ir dantims, ypač jei mityba vienoda ir stokoja įvairių šaltinių.

    Triušiena neretai apibūdinama kaip švelni ir lengviau virškinama mėsa. Tai siejama su plonesnėmis raumenų skaidulomis ir mažesniu jungiamojo audinio kiekiu, kuris kai kurių rūšių mėsoje gali apsunkinti virškinimą.

    Dėl tokios tekstūros ji gali būti patogesnė žmonėms, kurie turi jautresnį virškinamąjį traktą ar sunkiau kramto. Vis dėlto svarbu prisiminti, kad individuali tolerancija skiriasi, o bendrą savijautą dažnai lemia visas racionas, ne vienas produktas.

    Triušiena taip pat gali būti pasirenkama, kai norima riboti riebesnės mėsos vartojimą dėl padidėjusio cholesterolio ar bendro kalorijų pertekliaus. Tačiau mitybos pokyčiai efektyviausi tuomet, kai kartu didinamas daržovių, ankštinių, pilno grūdo produktų kiekis ir mažinamas itin perdirbtų produktų vartojimas.

    Perkant triušieną verta vertinti šviežumą: mėsa paprastai būna šviesiai rausva, kvapas neutralus. Pilkšvi atspalviai ar ryškus rūgštus kvapas gali rodyti prastesnę kokybę arba netinkamą laikymą.

    Saugumui svarbi pakankama terminė apdorojimo temperatūra: mėsa turi būti gerai iškepusi ar išvirusi, kad būtų sumažinta su maistu plintančių infekcijų rizika. Jei siekiama „liesesnio“ rezultato, dažniausiai palankesni metodai yra troškinimas, virimas arba kepimas orkaitėje be didelio riebalų kiekio.

    Didelę įtaką galutinei patiekalo maistinei vertei daro priedai: riebūs padažai, gausus aliejaus kiekis ar kepimas giliose riebaluose gali panaikinti dalį triušienos, kaip liesesnės mėsos, pranašumo.

    Jei turite podagrą ar kitų būklių, kurioms svarbūs purinai, mėsos pasirinkimą ir porcijų dydį verta aptarti su gydytoju ar dietologu. Tokiais atvejais lemia ne vienas produktas, o bendras purinų kiekis visame racione.

  • Kainuoja centus, o sąnariams – tikras išsigelbėjimas: ką į sultinį deda vis daugiau žmonių

    Vištų pėdutės dažnai laikomos menkaverčiu produktu, tačiau virtuvėje jos vertinamos dėl vienos priežasties: ilgai verdamos išskiria daug želatinos. Būtent ji suteikia sultiniui sodrumo, tirštumo ir švelniai „lipnią“ tekstūrą, kuri ypač juntama atvėsus.

    Šis efektas dažnai liaudiškai vadinamas natūraliu sąnarių tepalu, nors mediciniškai tai tik vaizdingas palyginimas. Vis dėlto vištų pėdutės yra turtingos jungiamojo audinio, kremzlių ir kolageno, o verdant kolagenas dalinai virsta želatina.

    Kas iš tiesų naudinga?

    Kolagenas yra baltymas, svarbus odai, sausgyslėms, raiščiams ir kremzlėms, o želatina sudaryta iš tų pačių aminorūgščių. Dėl to sultinys iš vištų pėdučių gali būti papildomas baltymų šaltinis, ypač žmonėms, kurie nori į mitybą įtraukti daugiau lengvai panaudojamų baltymų.

    Tačiau vien sultinio nepakanka spręsti sąnarių problemoms, ypač jei skausmas ar sustingimas kartojasi. Sąnarių būklei didžiausią įtaką paprastai daro bendra mityba, kūno svoris, fizinis aktyvumas, gretutinės ligos ir gydytojo paskirtas gydymas, o ne vienas produktas.

    Kaip naudoti sultiniui?

    Paprasčiausias būdas yra kelias gerai nuvalytas pėdutes įdėti į puodą kartu su vištiena, morkomis, svogūnu, salieru ar poru ir prieskoniais. Sultinį verta virti lėtai, ant mažos kaitros, apie 2–3 valandas, tuomet jis tampa sodresnis ir mažiau vandeningas.

    Toks sultinys tinka ne tik sriubai. Jis dažnai naudojamas padažams, troškiniams, rizotui ar trintoms sriuboms, nes pagerina skonį ir konsistenciją, o atvėsęs gali lengvai sustingti.

    Ką būtina įvertinti?

    Prieš verdant pėdutes reikia kruopščiai nuplauti, pašalinti nagus, įsitikinti, kad nelikę nešvarumų ar kietesnių odos likučių. Net jei jos parduodamos apdorotos, kiekvieną gabalėlį verta apžiūrėti atskirai.

    Reikėtų stebėti ir druskos bei riebalų kiekį, nes būtent jie dažniausiai paverčia sultinį sunkesniu kasdieniam vartojimui. Žmonėms, kuriems ribojamas natris, taip pat turintiems inkstų ligų ar padidėjusį kraujospūdį, sultinį geriau virti švelniau sūdant.

    Atsargumas svarbus ir tiems, kuriems būdinga podagra ar padidėjęs šlapimo rūgšties kiekis, nes ilgai virti mėsos sultiniai gali turėti daugiau purinų. Jei kyla abejonių dėl mitybos ar simptomų, saugiausia pasitarti su gydytoju ar dietologu.

  • Liesa kalakutiena senjorams: baltymų bomba raumenims ir širdžiai, bet yra svarbi taisyklė

    Kalakutiena laikoma viena liesiausių mėsų, todėl senjorų mityboje ji dažnai minima kaip patogus būdas padidinti baltymų kiekį ir kartu nepadauginti sočiųjų riebalų. Tinkamai paruošta ji būna švelni, minkšta ir lengviau virškinama, o tai vyresniame amžiuje tampa ypač svarbu.

    Maistine prasme dažniausiai išskiriama kalakuto krūtinėlė be odos: 100 gramų keptos mėsos paprastai turi apie 136 kilokalorijas, apie 29,5 gramo baltymų ir mažiau nei 2 gramus riebalų. Toks santykis palankus tiems, kurie siekia palaikyti raumenų masę, kontroliuoti kūno svorį ir riboti gyvūninės kilmės riebalus.

    Kalakutienos baltymai yra visaverčiai, nes joje yra nepakeičiamųjų aminorūgščių, kurių organizmas pats nepasigamina. Viena svarbiausių vyresniame amžiuje yra leucinas, siejamas su raumenų baltymų sintezės suaktyvinimu po valgio, o senstant šis procesas paprastai silpnėja.

    Kiek baltymų reikia vyresniame amžiuje?

    Po 60 metų daliai žmonių didėja sarkopenijos rizika, kai mažėja raumenų masė ir jėga, o kartu prastėja ir bendras fizinis pajėgumas. Dėl to mityboje vis dažniau akcentuojamas reguliarus baltymų vartojimas per dieną, o ne vienas didelis kiekis vieno valgymo metu.

    2025 metais žurnale „Frontiers in Nutrition“ publikuoti duomenys rodo, kad 65–81 metų amžiaus žmonėms, turintiems sarkopeniją, baltymų poreikis gali siekti apie 1,54 gramo kilogramui kūno masės per dieną. Pavyzdžiui, 70 kilogramų sveriančiam žmogui tai būtų apie 108 gramai baltymų per parą, todėl kalakutiena gali būti viena iš praktiškų alternatyvų, tačiau ne vienintelė.

    Subalansuotame savaitės valgiaraštyje verta derinti skirtingus šaltinius: žuvį, kiaušinius, pieno produktus, ankštinius ir grūdus. Tai padeda gauti ne tik baltymų, bet ir skaidulų bei skirtingų mikroelementų, kurių vien mėsa neužtikrina.

    Nauda širdžiai, nervams ir imunitetui

    Kalakutiena siejama ne tik su baltymais, bet ir su B grupės vitaminais bei mineralais, kurie svarbūs vyresniame amžiuje. Joje yra niacino ir vitamino B6, kurie dalyvauja energijos apykaitoje, vitamino B12, reikalingo nervų sistemai ir raudonųjų kraujo kūnelių gamybai, taip pat seleno, svarbaus antioksidacinių fermentų veiklai.

    Praktikoje tai reiškia, kad namuose kepta ar troškinta kalakutiena su kruopomis ir daržovėmis dažnai yra maistingesnis pasirinkimas nei dalis vadinamųjų lengvų ar fit produktų, kuriuose gali būti daug druskos ir priedų.

    Svarbiausia taisyklė: paruošimas ir saikas

    Senjorams dažniausiai rekomenduojama rinktis 100–150 gramų kalakutienos be odos porciją, o gaminimo būdą tokį, kad mėsa neišsausėtų: troškinimą, kepimą uždengus ar garinimą. Toks patiekimas paprastai tinka 2–4 kartus per savaitę, ypač jei siekiama dažniau pakeisti riebią kiaulieną.

    Norint išlaikyti sultingumą, padeda trumpa marinata iš natūralaus jogurto ar pasukų, šlakelio aliejaus, česnako, žolelių ir kelių lašų citrinos sulčių. Kepant pravartu mėsą kepti su daržovėmis arba naudoti indą su dangčiu, kad būtų daugiau drėgmės ir mėsa liktų minkšta.

    Maisto saugai svarbi vidaus temperatūra: kalakutiena laikoma saugiai iškepusi, kai storiausioje vietoje pasiekia 74 laipsnius Celsijaus. Ištraukus iš orkaitės verta leisti mėsai kelias minutes pailsėti, o didesniam gabalui ir ilgiau, kad sultys tolygiau pasiskirstytų.

    Atskirai verta įvertinti perdirbtus paukštienos gaminius, tokius kaip dešrelės ar pjaustytos užkandžių riekelės. Juose dažnai būna gerokai daugiau druskos, todėl tai gali būti nepalanku žmonėms, turintiems padidėjusį kraujospūdį, širdies ligų ar polinkį į tinimus.

    Dar vienas niuansas yra purinai, kurie organizme virsta šlapimo rūgštimi, todėl sergant podagra ar esant padidėjusiai šlapimo rūgščiai gali būti saugiau rinktis mažesnę krūtinėlės be odos porciją ir nevalgyti tokios mėsos kelis kartus per dieną. Sergant lėtine inkstų liga ar turint gydytojo nurodymą riboti baltymus, porcijas reikėtų derinti individualiai.

    Renkantis parduotuvėje pravartu žiūrėti, kad mėsa būtų šviesiai rausva, šiek tiek drėgna, be patamsėjimų ir aitraus kvapo. Kepimui visos krūtinėlės gabalas turėtų būti tolygaus storio, nes labai ploni kraštai greičiau išdžiūsta.

  • Dažnai skiriami vaistai nuo podagros siejami su mažesne infarkto ir insulto rizika

    Dažnai skiriami vaistai nuo podagros siejami su mažesne infarkto ir insulto rizika

    Naujas didelės apimties kohortinis tyrimas rodo, kad dažniausiai podagrai skiriami šlapimo rūgšties kiekį mažinantys vaistai gali būti susiję su mažesne infarkto ir insulto rizika. Mokslininkai pabrėžia, kad ryšys statistinis, todėl dar neįrodo tiesioginės priežasties.

    Tyrime įvertinti 109 504 žmonės, pradėję šlapimo rūgštį mažinantį gydymą; didžiajai daliai buvo skiriamas alopurinolis. Gydytojams koreguojant dozes, tyrėjai galėjo palyginti pacientus, kurie per pirmus 12 mėnesių pasiekė tikslinį rodiklį, ir tuos, kuriems to padaryti nepavyko.

    Rezultatai parodė, kad pacientams, kurių šlapimo rūgšties kiekis kraujyje per metus sumažėjo iki mažiau nei 6 miligramų decilitre, per maždaug 5 metų stebėjimo laikotarpį didelio širdies ir kraujagyslių įvykio rizika buvo 9 proc. mažesnė. Taip pat matyta tendencija, kad kuo geriau kontroliuojamas šlapimo rūgšties kiekis, tuo rečiau fiksuojami tiek podagros paūmėjimai, tiek nepageidaujami širdies ir kraujagyslių įvykiai.

    „Žmonėms, sergantiems podagra, būdinga didesnė širdies ligų ir insulto rizika“, – sakė Notingamo universiteto reumatologas Abhishek Abhishek.

    Podagra siejama su pasikartojančiais uždegimo epizodais, kuriuos sukelia sąnariuose besikaupiantys šlapimo rūgšties kristalai. Tyrėjų aiškinimu, būtent šie uždegimo paūmėjimai gali prisidėti prie didesnės širdies ir kraujagyslių komplikacijų rizikos, todėl veiksmingas uždegiminio proceso suvaldymas teoriškai galėtų turėti platesnę naudą.

    Vis dėlto mokslininkai atkreipia dėmesį į svarbų apribojimą: dalis podagros paūmėjimų nėra fiksuojami sveikatos sistemoje, nes žmonės neretai juos valdo savarankiškai. Tai apsunkina tikslesnį mechanizmo įvertinimą ir reiškia, kad būtini papildomi tyrimai, geriau registruojantys paūmėjimus ir gretutinius rizikos veiksnius.

    „Šiame duomenų rinkinyje negalime patvirtinti numanomo priežastinio mechanizmo, nes dauguma podagros paūmėjimų nėra užregistruojami“, – rašė tyrimo autoriai.

    Tyrimas taip pat parodė praktinę problemą: tik apie 27 proc. gydymą pradėjusių žmonių per metus pasiekė tikslą sumažinti šlapimo rūgšties kiekį iki mažiau nei 6 miligramų decilitre. Tai leidžia manyti, kad realioje praktikoje daliai pacientų gali prireikti nuoseklesnio stebėjimo, dozės korekcijų ir ilgalaikio gydymo plano laikymosi.

    Mokslininkai pabrėžia, kad šie rezultatai nereiškia, jog vaistai nuo podagros turėtų būti vartojami širdies ligų profilaktikai žmonėms, kurie podagra neserga. Ankstesni tyrimai, vertinę šlapimo rūgštį mažinančio gydymo poveikį be podagros, neparodė aiškios didžiųjų širdies ir kraujagyslių įvykių rizikos mažėjimo naudos.

    Tyrimo išvados paskelbtos žurnale JAMA Internal Medicine. Autoriai teigia, kad ateityje reikalingi papildomi darbai, kurie padėtų tiksliau suprasti, ar rizikos sumažėjimą lemia pats šlapimo rūgšties kontrolės faktas, uždegimo paūmėjimų sumažėjimas, ar jų derinys.

  • Silkė laikoma itin sveika žuvimi, bet kai kuriems gali smarkiai pakenkti: kas rizikuoja?

    Silkė laikoma itin sveika žuvimi, bet kai kuriems gali smarkiai pakenkti: kas rizikuoja?

    Silkė – viena dažniausiai ant stalo atsiduriančių žuvų, vertinama dėl skonio ir gana palankios kainos. Mitybos specialistai ją neretai mini tarp naudingų pasirinkimų, nes tai baltymų ir riebalų rūgščių šaltinis, tačiau ne visiems ji tinka vienodai.

    Kaip ir daugelyje riebesnių žuvų, silkėje yra omega-3 riebalų rūgščių, kurios siejamos su palankesne širdies ir kraujagyslių sistemos būkle bei uždegiminių procesų mažėjimu. Be to, žuvis aprūpina organizmą vitaminais ir mineralais, o pakankamas baltymų kiekis padeda ilgiau jaustis sotiems.

    Didžiausia bėda – druska ir padažai

    Praktikoje silkė dažniausiai valgoma marinuota, sūdyta ar rūkyta, neretai patiekiama su aliejumi ar grietininiais padažais. Tokie variantai gali smarkiai padidinti suvartojamo natrio kiekį ir bendrą patiekalo kaloringumą, todėl kasdieniam racionui jie tinka ne visada.

    Didelis druskos kiekis siejamas su padidėjusiu kraujospūdžiu ir skysčių kaupimusi organizme. Dėl to sūrių silkės gaminių atsargiau turėtų rinktis žmonės, kuriems diagnozuota hipertenzija, širdies nepakankamumas ar inkstų ligos, taip pat tie, kurie linkę tinti.

    Podagra, histaminas ir migrena

    Marinuotoje ir rūkytoje silkėje gali būti nemažai purinų – natūralių junginių, iš kurių organizme susidaro šlapimo rūgštis. Žmonėms, sergantiems podagra ar turintiems padidėjusį šlapimo rūgšties kiekį, toks maistas gali didinti paūmėjimų riziką, todėl racioną verta aptarti su gydytoju.

    Kita aktuali tema – histaminas, kurio daugiau būna tam tikruose fermentuotuose ar ilgiau laikytuose produktuose, įskaitant kai kuriuos žuvies gaminius. Jautresniems asmenims jis gali prisidėti prie odos paraudimo, niežėjimo, nosies užgulimo ar kitų į alergiją panašių simptomų.

    Silkėje ir jos gaminiuose aptinkama ir tiramino, kuris daliai žmonių siejamas su migrenos epizodais. Jei po sūdytos ar marinuotos žuvies dažnėja galvos skausmai ar atsiranda pykinimas, vertėtų stebėti ryšį ir, esant poreikiui, pasitarti su gydytoju.

    Kaip rinktis protingiau?

    Norint išlaikyti žuvies naudą, verta atkreipti dėmesį į sudėtį ir paruošimo būdą: mažiau sūri, neapsunkinta padažais silkė paprastai yra geresnis pasirinkimas. Jei vis dėlto renkatės sūdytą ar marinuotą variantą, porcijos dydis ir vartojimo dažnis tampa ypač svarbūs.

    Esant lėtinėms ligoms, padidėjusiam kraujospūdžiui, inkstų sutrikimams, podagrai ar ryškiam jautrumui histaminui, saugiausia mitybos sprendimus derinti individualiai. Tai padeda išvengti situacijų, kai iš pažiūros sveikas produktas netikėtai tampa savijautos pablogėjimo priežastimi.