Nėštumas gali laikinai „pasendinti“ moters organizmą pagal biologinio amžiaus testus, tačiau dalis šio efekto po gimdymo, regis, atsitraukia. Vis dėlto mokslininkai kelia klausimą: kas nutinka, jei kitas nėštumas prasideda dar nepasibaigus atsistatymo laikotarpiui?
Naujoje apžvalgoje, publikuotoje žurnale „Trends in Endocrinology & Metabolism“, svarstoma hipotezė, kad per trumpi tarpai tarp nėštumų gali nutraukti natūralų organizmo atsigavimą, todėl su nėštumu susiję biologinio senėjimo žymenų pokyčiai galėtų kauptis.
Harvardo medicinos mokyklos tyrėjai mano, kad tai galėtų padėti paaiškinti, kodėl daliai moterų, susilaukusių kelių vaikų, vėlesniame amžiuje stebima prastesnė sveikata, o kitoms – ne. Tiesa, patys autoriai pabrėžia: tai kol kas tik hipotezė, o ne įrodytas priežastinis ryšys.
Iki šiol sukaupta įrodymų, kad nėštumas laikinai pakeičia biologinio senėjimo žymenis, tačiau ar dažni, arti vienas kito esantys nėštumai sukelia ilgalaikius padarinius, išlieka atviras klausimas.
Nėštumo metu biologiniai rodikliai keičiasi
Biologinis amžius nėra tas pats, kas amžius pagal gimtadienius – jis vertinamas pagal įvairius organizmo būklės požymius, pavyzdžiui, DNR pokyčius ar kraujo biocheminius rodiklius. Tokie „laikrodžiai“ bando įvertinti, kaip „senas“ atrodo kūnas pagal jo funkcijas.
2024 metų Jeilio universiteto vadovautame tyrime, kuriame dalyvavo 119 moterų, DNR pagrindu skaičiuojami biologinio amžiaus rodikliai per maždaug 20 nėštumo savaičių vidutiniškai pasistūmėjo apie dvejus metus. Praėjus trims mėnesiams po gimdymo, dalis šių rodmenų reikšmingai „grįžo atgal“.
Tai siejama su didžiule fiziologine adaptacija: nėštumo metu kraujo tūris gali padidėti 40–50 proc., persitvarko imuninė sistema, pakyla streso hormonų lygis, laikinai susiformuoja placenta. Tokie pokyčiai nebūtinai reiškia žalą – tai gali būti normalūs prisitaikymo procesai.
Po gimdymo organizmas neatsistato akimirksniu. 2025 metų analizėje, apėmusioje daugiau nei 300 000 nėštumų ir 76 laboratorinius rodiklius, nustatyta, kad maždaug pusei jų prireikia mėnesių, o kartais – iki metų, kol sugrįžta į įprastą lygį.
Ką reiškia „atsistatymo laikotarpio“ hipotezė?
Apžvalgos autoriai idėją vadina atsistatymo laikotarpio hipoteze: kiekvienas nėštumas gali laikinai padidinti su senėjimu siejamus rodiklius, o po gimdymo jie palaipsniui mažėja. Jei kitas nėštumas prasideda anksčiau, nei šis mažėjimas baigiasi, „likutinis“ pokytis gali persidengti su nauju.
2026 metų tyrimas, kuriame buvo stebėta 130 mamų, pateikė užuominų, kad taip gali būti. Tyrėjai matavo biologinio senėjimo žymenis nėštumo metu, vėliau – praėjus maždaug 6–9 mėnesiams ir dar kartą po 3–4 metų; moterims, kurios pastojo dar kartą, buvo fiksuojamas įprasto biologinio senėjimo tempo rodiklio (DunedinPACE) „sulėtėjimo“ pertrūkis.
Vis dėlto šis darbas neatsako į praktinį klausimą, kiek laiko turėtų trukti tarpai tarp nėštumų ir ar stebimi pokyčiai virsta ilgalaikiais padariniais vyresniame amžiuje. Patys tyrėjai pabrėžia, kad dabartinių duomenų tam nepakanka.
Įdomu ir tai, kad ryšys tarp vaikų skaičiaus ir ilgaamžiškumo nėra paprastas. Pavyzdžiui, Suomijoje atliktas beveik 15 000 moterų tyrimas parodė, kad mažiausia mirtingumo rizika stebėta toms, kurios turėjo du ar tris vaikus, o didesnė – neturėjusioms vaikų arba turėjusioms penkis ir daugiau. Šis tyrimas nenagrinėjo, ar tam įtaką turi nėštumų tarpai, tačiau apžvalgos autoriai svarsto, kad būtent atsigavimo laikas galėtų būti vienas iš paaiškinimų.
Kodėl kalbama ne vien apie kalendorių
Apžvalgoje akcentuojama, kad po gimdymo organizmo atsigavimą gali veikti ne tik laikas. Su skirtingais biologinio amžiaus „laikrodžių“ rodmenimis siejami tokie veiksniai kaip kūno svoris prieš nėštumą ar žindymas; galimą reikšmę gali turėti ir miegas bei lėtinis stresas, nors jų poveikis šioje srityje dar menkai ištirtas.
Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja palaukti bent 24 mėnesius po gyvo gimdymo prieš planuojant kitą nėštumą, siekiant mažinti rizikas mamai ir kūdikiui. Tačiau ši rekomendacija nėra paremta biologinio senėjimo tyrimais, todėl mokslininkai kol kas negali įvardyti „teisingo“ laukimo termino būtent iš biologinio amžiaus perspektyvos.
Ekspertai taip pat primena, kad daugelis biologinio amžiaus „laikrodžių“ buvo kurti žmonėms, kurie nėra nėščios – todėl normalūs nėštumo adaptacijos pokyčiai gali būti klaidingai interpretuojami kaip blogėjimas. Tik ilgi stebėjimo tyrimai, sekantys moteris per kelis nėštumus ir daugelį metų po jų, galės patikimiau atsakyti, ar tai turi ilgalaikių klinikinių pasekmių.
Kol kas pagrindinė žinutė nėra ta, kad naujas kūdikis „pasendina“ mamą, o veikiau tai, kad atsistatymas po nėštumo gali būti ilgesnis ir biologiškai svarbesnis procesas, nei leidžia manyti įprastas pogimdyminis laikotarpis.