Tag: Pokario istorija

  • Kaip po Antrojo pasaulinio karo Japonija sugrąžino milijonus kolonistų: chaosas, trauma ir skurdas

    Po Antrojo pasaulinio karo Japonija turėjo sumokėti ir dar vieną pralaimėjimo kainą – ne tik demobilizuoti kariuomenę, bet ir pargabenti namo milžinišką skaičių civilių, dešimtmečiais gyvenusių imperijos užkariautose teritorijose.

    Šis priverstinis grįžimas daugeliui tapo asmenine katastrofa: žmonės neteko turto, buvo skubiai iškeldinami, o grįžę į sugriautą šalį dažnai susidūrė su nepasitikėjimu ir priešiškumu.

    Kaip pasakojama „The Collector“, Japonija dar nuo Meidži restauracijos laikų skatino gyventojų persikėlimą į užgrobtas žemes – taip buvo mėginama spręsti perpildymo problemą, stiprinti įtaką ir kurti pajamas generuojančias kolonijas.

    Karo pabaigoje šis projektas atsisuko prieš pačią Japoniją: sąjungininkų sprendimai, vietinių gyventojų pyktis ir logistinis chaosas pavertė repatriaciją skausmingu, o kai kur – ir mirtinai pavojingu procesu.

    Imperija, kuri rėmėsi kolonistais

    Japonija civilinius gyventojus kėlė į įvairias teritorijas – nuo Taivano ir Korėjos iki Ramiojo vandenyno salų. Ypač agresyvi kolonizacija vyko Mandžiūrijoje, kurią Japonija 1931 metais pavertė marionetine valstybe „Mandžiukuo“.

    Antrojo pasaulinio karo įkarštyje už Japonijos ribų gyveno apie 3,3 mln. japonų civilių. Kolonijose buvo sukurta hierarchinė sistema, kur japonai atsidūrė viršuje, o didžioji dalis vietinių – apačioje, todėl karo pabaigoje keršto baimė tapo reali.

    Sąjungininkams artėjant, kai kurios japonų bendruomenės paniškai tikėjo propaganda apie neišvengiamą susidorojimą. Saipane dalis civilių nusižudė, nes buvo įtikinti, kad patekę į nelaisvę bus kankinami ir žudomi.

    Potsdamo sprendimas ir masiniai iškeldinimai

    Sąjungininkų lyderiai Potsdamo konferencijoje pasirinko priverstinės repatriacijos kelią. Potsdamo deklaracijos 9 straipsnis įpareigojo Japonijos pajėgas nusiginkluoti ir grįžti, o vėliau buvo organizuotas ir civilių pargabenimas.

    Transportavimui talkino JAV ir Jungtinės Karalystės laivynai, logistikoje dalyvavo ir Japonijos institucijos. Už operacijos organizavimą atsakingu pareigūnu tapo sąjungininkų vadas Japonijoje generolas Douglasas MacArthuras.

    Teoriškai repatriacija turėjo vykti humaniškai, tačiau praktikoje žmones dažnai rinko į specialias zonas prie uostų, ribojo, kiek asmeninių daiktų galima pasiimti, o turtą ir verslus parduoti ar susigrąžinti spėdavo ne visi.

    Laivai gabendavo tūkstančius žmonių, prieš išlaipinimą taikyti karantinai – siekta mažinti ligų riziką. Per kelerius metus didžioji dalis užsienyje gyvenusių japonų buvo sugrąžinti į tėvynę.

    Skaudžiausia dalis: bėgimas iš Mandžiūrijos ir sugrįžimas į griuvėsius

    Vienas dramatiškiausių epizodų prasidėjo, kai Raudonoji armija įžengė į Mandžiūriją. Japonijos Kvantungo armija nebesugebėjo apginti civilių, o tūkstančiai šeimų traukė uostų link, tikėdamiesi rasti kelią namo.

    Tekste minima, kad dalis vaikų liko be tėvų ir buvo palikti Kinijoje. Uostuose žmonės laukė laivų, o repatriaciją organizuojančios struktūros tapo vienintele galimybe išvengti sovietų karių ar įtūžusių vietinių susidorojimo.

    Po Japonijos kapituliacijos 1945 metų rugsėjo 2 dieną pradėtos tvarkingesnės deportacijos. Korėjoje JAV karinė administracija nurodė išvykti visiems japonų tautybės asmenims, tarp jų – apie 850 000 civilių.

    Iki 1947 metų Taivane buvo likę tik apie 1 300 japonų civilių. Ramiojo vandenyno salose japonai taip pat buvo išgabenti masiškai, o pasilikti leista tik mišrių japonų ir mikroneziečių šeimų vaikams.

    Grįžę į Japoniją žmonės rado suniokotą šalį, būsto stygių ir ekonomiką, kuri po bombardavimų bei karo išlaidų buvo praktiškai palaužta. Dalis repatrijuotųjų vos išlipę buvo purškiami insekticidais, o vietiniai gyventojai neretai žiūrėjo į juos be užuojautos.

    Įtampa didėjo ir dėl to, kad į šalį atvyko daugiau kaip šeši milijonai civilių ir kariškių. Tarp „namų salose“ karo metus praleidusių žmonių ir grįžusių kolonistų kilo konkurencija dėl būsto ir darbo.

    Daliai repatrijuotųjų teko laikinai gyventi specialiai įrengtuose kaimeliuose. Kiti susidūrė su stigmatizavimu – ypač tie, kurie grįžo iš Mandžiūrijos ir buvo įtariami simpatijomis Sovietų Sąjungai.

    Nutylėta trauma ir vėlyvas pripažinimas

    Pasak teksto, ilgą laiką Japonijoje dominavo dvi karo patirties interpretacijos: Japonija kaip bombardavimų auka ir Japonija kaip militaristų įstumta į pražūtį valstybė. Repatrijuotųjų praradimai bei patirtos traumos į šiuos pasakojimus sunkiai tilpo.

    Valstybė, turėjusi finansinių sunkumų, atsisakė kompensuoti kolonistų prarastą turtą. Minima ir itin jautri detalė: moterys, patyrusios sovietų karių seksualinį smurtą, buvo siunčiamos į Futsukaichi įstaigą, kur joms atlikti priverstiniai abortai.

    Vis dėlto dalis grįžusiųjų vėliau įsiliejo į pokario ekonomikos augimą: buvę kolonistai prisidėjo prie infrastruktūros atkūrimo, o Japonijos geležinkeliai rėmėsi darbuotojais, turėjusiais patirties statant linijas Kinijoje ir Korėjoje.

    1950-ųjų viduryje vyriausybės apklausa rodė, kad apie 60 proc. repatrijuotųjų buvo radę darbą ir pastogę, nors nemažai šeimų skurde gyveno dar ilgai. Normalizavus Japonijos ir Kinijos santykius 1972 metais, dalis buvusių kolonistų vėl važiavo į Mandžiūriją ieškoti žinių apie paliktus vaikus.

    1980-aisiais Japonija pradėjo leisti kai kuriems Kinijoje užaugusiems vaikams aplankyti tėvų tėvynę, o viešoji tyla pamažu ėmė sklaidytis. Šiandien repatriacijos tema labiau matoma – veikia Maizuru muziejus uoste, kuriame buvo priimami grįžtantys žmonės, o istorija įtraukta į akademines programas.

  • Panevėžio rajone sutvarkyta partizano Broniaus Čepės kapavietė: kas ilgai slėpė jo vardą?

    Panevėžio rajone baigti darbai, sugrąžinę vardą ir istoriją ilgus metus bevardei kapavietei Tiltagalių kapinėse. Čia, kaip nurodo vietos liudijimai ir savivaldybės pateikiama informacija, slapta buvo palaidotas partizanas Bronius Čepė iš Skudų kaimo, žuvęs 1946 metais.

    Pasakojama, kad partizano kūnas buvo numestas geležinkelio stotyje, o vėliau naktį paimtas ir palaidotas taip, kad vieta nekeltų įtarimų. Dėl to kapą ilgą laiką žymėjo tik paprastas betoninis antkapis be vardo, o kam jis skirtas, žinojo tik dalis senųjų Tiltagalių ir aplinkinių kaimų gyventojų.

    Panevėžio rajono savivaldybės administracijos iniciatyva kapavietė pradėta tvarkyti vasaros mėnesiais. Darbų metu buvo sutvarkyta aplinka, pakeltas ir sutvarkytas antkapis, o užbaigus darbus pritvirtinta nauja granitinė atminimo lenta.

    Tokie atminimo įamžinimo veiksmai svarbūs ne tik artimųjų atminčiai, bet ir vietos bendruomenės istorinei savimonei. Pokario partizaninis karas Lietuvoje paliko tūkstančius žuvusiųjų, o dalies jų palaidojimo aplinkybės dėl represijų ir baimės ilgą laiką buvo nutylimos arba slepiamos.

    Atminimo lentos atsiradimas reiškia, kad konkretaus žmogaus istorija nebeapsiribos vien žodiniu pasakojimu. Tikimasi, kad aiškiau įvardyta kapavietė taps ir edukaciniu ženklu, primenančiu pokario metų patirtis, vietos gyventojų pasirinkimus bei riziką, kurią anuomet reiškė net ir paprastas žmogiškas sprendimas palaidoti žuvusįjį.

    Baigti darbai taip pat rodo platesnę tendenciją: vis dažniau savivaldybės ir bendruomenės grįžta prie lokalių istorijų, ieško konkrečių vardų ir likimų, o neapsiribojama vien bendromis atminimo datomis. Tokios iniciatyvos padeda atkurti istorijos tęstinumą ir mažina „baltąsias dėmes“ vietos atmintyje.