Virš Antarktidos šiemet užfiksuota neįprastai didelė ozono skylė, nors pastaruosius dešimtmečius buvo tikimasi nuoseklaus ozono sluoksnio atsikūrimo. Rugsėjo 20 dieną ji pasiekė 27,4 mln. kv. kilometrų plotą – tai antras pagal dydį rezultatas šiuo metų laiku.
Tokį dydį pateikia „Copernicus“ atmosferos stebėsenos tarnybos duomenys. Vėliau skylė ėmė trauktis ir sumažėjo iki maždaug 23 mln. kv. kilometrų, todėl mažai tikėtina, kad bus pagerintas 2015 metų rekordas.
Vis dėlto mokslininkams klausimų kelia pats šuolis: ozono skylė tokia didelė būna ne kasmet, o bendras fonas rodo, kad po žmogaus sukeltos žalos ozono sluoksnis turėtų pamažu atsistatyti. Specialistai pabrėžia, kad vieni metai dar nereiškia ilgalaikio lūžio, tačiau situaciją verta atidžiai stebėti.
Pagrindinis šių metų paaiškinimas siejamas ne su nauju ozoną ardančių medžiagų šuoliu, o su atmosferos dinamika: virš Antarktidos susiformavo ypač stiprus poliarinis sūkurys, kuris „įkalino“ šaltesnį orą stratosferoje ir sudarė palankesnes sąlygas ozono irimui.
Kas yra ozono skylė ir kodėl ji kasmet plečiasi
Ozono skylė virš Antarktidos plečiasi kiekvieną pietų pusrutulio žiemą ir pavasarį. Didžiausią plotą ji paprastai pasiekia nuo rugsėjo vidurio iki spalio pradžios, o vėliau, iki sausio pabaigos, pamažu mažėja, kai į išretėjusią zoną ima maišytis daugiau ozono turintis oras.
Ozono sluoksnis yra svarbus tuo, kad saugo gyvybę Žemėje nuo kenksmingos ultravioletinės Saulės spinduliuotės. Antarktidos atvejis išskirtinis dėl itin žemų stratosferos temperatūrų: esant maždaug minus 78 laipsnių Celsijaus ir šalčiau formuojasi aukštutiniai poliariniai debesys, ant kurių ledo paviršių vyksta reakcijos, sustiprinančios ozono irimą, kai grįžta saulės šviesa.
Istoriškai didžiausią žalą ozono sluoksniui padarė chlorfluorangliavandeniliai (CFC) – žmogaus sukurti chemikalai, kurių emisijos ypač išaugo XX amžiuje. Nors nuo 1989 metų pradėta jų atsisakyti pagal Monrealio protokolą, dalies šių junginių „gyvenimas“ atmosferoje trunka 50–100 metų, todėl atsikūrimas nėra greitas.
Kodėl šiemet skylė tokia didelė
Mokslininkų vertinimu, šių metų dydį labiausiai nulėmė labai stiprus poliarinis sūkurys – vėjų „siena“, žiemą apsupanti Antarktidą ir Pietų vandenyną. Toks sūkurys palaiko šaltesnes nei įprastai sąlygas stratosferoje, o tai gali paspartinti ozono irimą.
MIT profesorė Susan Solomon, dar 1980-aisiais prisidėjusi prie Antarktidos ozono skylės tyrimų, nurodo, kad nėra požymių, jog būtų padaugėję reaktyviojo chloro. Tai leidžia manyti, kad šiemet matomas pokytis greičiau atspindi natūralius atmosferos svyravimus.
Hannah Kessenich iš Otago universiteto Naujojoje Zelandijoje pabrėžia, kad didesnės ar mažesnės ozono skylės „bangavimas“ tarp metų yra tikėtinas. Jos teigimu, vieneri ar keleri metai savaime neparodo, ar atsikūrimas sustojo – tam svarbiausios yra ilgalaikės tendencijos.
Ar tai signalas apie naują tendenciją?
Vis dėlto mokslininkai neatmeta, kad gali ryškėti ir kitas scenarijus – didesnės ozono skylės, išsilaikančios ilgiau iki vėlyvo pavasario. Pasak H. Kessenich, globalūs atmosferos cirkuliacijos pokyčiai, nesusiję su CFC, teoriškai galėtų didinti tikimybę, kad skylės bus ilgaamžiškesnės.
Taip pat keliama prielaida, kad klimato kaita ilgainiui gali stiprinti Antarktidos poliarinį sūkurį, o tai reikštų šaltesnę stratosferą ir didesnius ozono nuostolius pavasarį. Jei šių metų sūkurys išliks tvirtas, ozono skylė gali išlikti didelė ir iki lapkričio, nors tikslių išvadų kol kas daryti per anksti.
Specialistai ramina, kad pati šių metų skylė, nors ir didelė plotu, nebūtinai yra tokia „plona“ kaip anksčiau: ozono kiekis joje nėra nukritęs iki žemiausių istorinių lygių. Todėl vertinant situaciją svarbu atskirti skylės plotą nuo to, kiek ozono realiai „trūksta“ atmosferoje.